NAUJIENA. NAVADVIPA - Karalienės Kunti Maldos (2017). Mistinių galių valdovai

Albumo dainos (giesmės) yra šios:

1.Intro

2.Mistinių Galių Valdovas

3.Mįslė

4.Vienodas Visiems

5.Ateisi Pakeisti

6.Lotosas

Plačiau:

https://www.facebook.com/navadvipamood

https://www.pakartot.lt/album/karalienes-kunti-maldos

Kaip teigia muzikantai, karalienė Kunti – istorinė asmenybė, gyvenusi „Mahabharatos“ epe aprašytais laikais, daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų, kai Dievas pats nužengė į žemę ir buvo vadinamas vardu Krišna (sansk. „visų patraukliausias“). Karalienės Kunti maldos Krišnai pateko į istoriją ir šiame albume girdime jos maldų iš „Bhagavata puranos“ pirmos knygos aštuntojo skyriaus parafrazę. Jei sėkmę matuotume gyvenimo patogumais ir malonumais, turbūt geriausia būtų gimti daržove. Su tuo susijęs ir angliškas terminas „couch potato“ – sofos bulvė, hipių epochoje apibūdinęs žmogų, kuris daugiausia laiko praleidžia sėdėdamas sofoje ir žiūrėdamas televizorių. Taip matuojant, karalienės Kunti gyvenimas tikrai nebuvo sėkmingas. Vos gimusią tėvas Šurasena ją atidavė savo draugui, karaliui Kuntibhodžai, kuris neturėjo vaikų. Sulaukusi jaunystės ji buvo ištekinta už imperatoriaus Pandu, kuris netrukus buvo prakeiktas numirti, kai tik pajus aistrą moteriai. Todėl su savo dviem žmonomis (Kunti ir Madri) jis apsigyveno miške. Kad karališka dinastija nenutrūktų, vyro paliepimu Kunti susilaukė trijų sūnų: Judhištiros nuo Saulės dievo, Bhimasenos nuo Vėjo dievo, o Ardžunos – nuo Dangaus valdovo Indros. Madri susilaukė dviejų sūnų – Nakulos ir Sahadevos – nuo dviejų dievų Ašvinų. Neatsispyręs aistrai ir pabandęs suartėti su savo žmona Madri, Pandu mirė, o Madri, jausdama kaltę, pati įžengė į vyro kremavimo ugnį, palikdama Kunti vieną pačią su penkiais mažais vaikais. Tačiau net ir tai dar nebuvo Kunti negandų ir klajonių pradžia. Ilgus metus gyvendama su svetimais žmonėmis, kurie troško jos sūnų mirties (jie buvo teisėti sosto paveldėtojai), nuolat persekiojama, ji buvo priversta bėgti, slėptis, netgi inscenizuoti savo ir sūnų mirtį. Tik pasibaigus Kurukšetros mūšiui, kai padedant Krišnai buvo sunaikinti visi priešiški valdovai ir jų kariaunos, Kunti sūnus Judhištira tapo naujuoju imperatoriumi, o Kunti pagaliau galėjo nusiraminti. Krišnai ruošiantis išvykti, karalienė Kunti kreipėsi į Jį, maldaudama nepalikti jų dabar, kai visos negandos baigėsi. „Taip nesąžininga.“ – sako ji, – „Aš trokštu, kad mane visada persekiotų negandos, nes tuomet kažkokiu būdu Tu atsiduri šalia, o kur esi Tu, ten nebėra jokių negandų.“ Kokie drąsūs žodžiai! Ar kas išdrįstų prašyti nelaimių, kad tik sutiktų Dievą? Bet gi nėra lengvo kelio į nušvitimą, o žmogaus sėkmę teisingiau būtų matuoti nušvitimo laipsniu. Žmogus pats nėra nei galutinė tiesa, nei tikslas. Frydricho Nyčės žodžiais tariant, žmogus yra tai, ką reikia praaugti. Kaip žmogus stiprėja tik įveikdamas pasipriešinimą, taip negandos padeda ieškotojui vis labiau ir labiau atsiduoti Dievo valiai ir atsisakyti savigynos bei prisirišimų, kurie verčia mus laikytis įsikibus to, kas ir taip ne mūsų. Savigyna ir prisirišimai neleidžia eiti tolyn ir atrasti gražesnius dalykus. Atsiduoti – reiškia leisti būti vedamam, nes gi eiti pačiam, nežinant nei kelio, nei krypties, yra greičiausias būdas įstrigti. Kunti prašo Krišnos padėti atsikratyti prisirišimų prie šeimos ir leisti atsiduoti tik Jo vieno valiai. Kunti laiko save paprasta moterimi, todėl jaudinasi, kad negalės pažinti Tiesos, kurią supranta tik aukščiausio lygio šventieji. Ji aiškiai suvokia savo silpnybes, bet šios negali priversti Kunti nuleisti rankas. Atvirkščiai, šis suvokimas leidžia jai prašyti pagalbos. Tai yra nuolankumas. Nuolankumas – tai ne savęs niekinimas ar menkinimas. Daugelis šiuolaikinių filosofų sutinka, kad nuolankumas – tai adekvatus savęs ir aplinkos vertinimas. Nors dabar Kunti – karalienė, imperatoriaus motina, ji ir jos sūnūs aiškiai suvokia, kad turtai ir valdžia yra duotybė, o ne nuosavybė, ir ne patys daiktai mus suvaržo, o jų savinimasis. Todėl Kunti pastebi, kad tie, kurie didžiuojasi turtais, aukšta kilme, grožiu ar išsilavinimu, negali kreiptis į Dievą, todėl negali būti laimingi. Noras turėti visa, kas gražu, apkartina grožio teikiamą džiaugsmą. Tik tas, kuris atsisakė nuosavybės jausmo, gali patirti patį grožį, Krišną, kuris gražiu padaro visą pasaulį. Kunti regi šį grožį ir lygina Jį su lotoso žiedais. Ji sako: „Krišna, tavo akys kaip lotoso žiedlapiai, tavo pėdos – kaip lotosų žiedai, tavo pilvo įduba – kaip lotosas ir tavo kaklą puošia lotoso žiedų girlianda.