Jubiliejinis „Vilnius Jazz“ sutrauks geriausius savo kartos improvizuotojus

Lyrika su niujorkietišku prieskoniu

Festivalio jubiliejaus vertas įvykis – ir įžanginis koncertas spalio 10-ąją sostinės „Piano.lt“ kamerinėje salėje. Nedažnai „Vilnius Jazz“ išgirstame Islandijos atlikėjus, o šįkart čia muzikuos    viena iškiliausių šios šalies grupių – džiazo pianistės Sunnos Gunnlaugs trio (su islandų kontrabosininku Thorgrimuru Jonssonu ir amerikiečiu būgnininku  Scottu McLemore).  

Šiais menininkais islandai didžiuojasi kone taip pat kaip Björk ar „Sigur Ros“. Trijulė išmaišė koncertais Europą, JAV ir Kanadą, yra išliaupsinta Austrijos, Vokietijos, JAV, Japonijos ir kitų šalių muzikinėje spaudoje.

Visi trys šios grupės albumai sulaukė aukščiausių įvertinimų gimtinėje, buvo pastebėti svetur. Kompozicijas grupei rašo visi jos nariai, o jų įkvėpimo šaltiniai patys įvairiausi – nuo islandiškų melodijų iki Balkanų ritmų, Pietų Amerikos folkloro, Tomo Waitso ir George‘o Gershwino.
 
Trio lyderė savo kūryboje dažniausiai remiasi islandų folkloru. Ji ypač vertinama už gebėjimą natūraliai ir elegantiškai sulydyti  niujorkietiškos dvasios džiazą ir skandinavišką lyrizmą bei melancholiją.

S.Gunnlaugs džiazą studijavo JAV, ilgai ten gyveno, ištekėjo už amerikiečių būgnininko Scotto McLemore, tapusio jos trio nariu, o galiausiai sugrįžo į gimtinę. Taigi ir savo kūryba ji atstovauja tarsi dviem skirtingiems pasauliams, žavėdama publiką ir kritikus abipus Atlanto.

Šaus į tolimą džiazo ateitį

Pastaraisiais metais „Vilnius Jazz“ ne kartą drebino geriausios Skandinavijos grupės. Be skandinavų būtų sunku įsivaizduoti įspūdingąjį „Vilnius Jazz“  jubiliejų, tad festivalio rengėjai rimtai pasidarbavo  šia linkme.

Be islandės, šiemet savo kolektyvą „Vilnius Jazz“ scenoje  pristatys nepakeičiamas lietuvių pamėgtų „The Thing“ ir „Atomic“ projektų, pernai tapusių festivalio kulminacijomis, bosininkas bei kompozitorius norvegas Ingebrigtas Håkeris Flatenas (spalio 12 d.)

Įdomu, kad I.H.Flateno ansamblio „The Young Mothers“ pagrindu tapo Teksaso eksperimentinės scenos žvaigždės. Mat kontrabosininkas,  žinomas „Vilnius Jazz“ publikai iš legendinių Skandinavijos grupių „The Thing“ ir „Atomic“ projektų, 2009-aisiais apsigyveno Ostine, kuris  nuo seno garsėja avangardinės muzikos tradicijomis.

Atvykęs į Teksaso sostinę,  I.H.Flatenas atrado čia daug patrakusių ir ištroškusių eksperimentų vietos talentų,   tad ėmėsi veiklos. Bosininkas įkūrė ne tik grupę, bet ir avangardo festivalį „Sonic Transmissions“, suvienijusį panko, hiphopo, „free“ džiazo ir „indie“ scenas.

Pasak garsiojo norvego,  tokios grupės kaip „The Young Mothers“, nepavyktų suburti nei Norvegijoje, nei Čikagoje. Jos muzika – tai sprogstamasis „free“ džiazo, panko, hiphopo, afrobyto mišinys, anot kritikų, šviesmečiais lenkiantis dabartines džiazo aktualijas. Tai – kolektyvinė grupės narių kūryba. Ji yra įamžinta ir dviejuose stilistinius barjerus laužančiuose, sprogstamo energetinio užtaiso albumuose.

Ansamblis pelnė pripažinimą garsiausiuose Europos džiazo festivaliuose Austrijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje. Neseniai grupė surengė antrąsias gastroles JAV.  Vilniaus koncertas yra  įtrauktas į jos  rudeninį Europos turą.

„Vilnius Jazz“  bei  Lietuvos džiazuomenės numylėtinis, vienas iškiliausių Europos improvizuotojų švedų saksofonininkas ir kompozitorius Matsas Gustafssonas  šį rudenį atveža į Vilnių festivalio jubiliejaus proga turbūt griausmingiausią savo kolektyvą – „Fire! Orchestra“ (spalio 13 d.), kurio ekspresija, kūrybingumas, beprotiškas muzikos stilių ir žanrų lydinys išmuša klausytojus iš vėžių, kad ir kokio triuškinamo poveikio jie tikėtųsi. Tai bebaimių XXI amžiaus novatorių kūryba!

2011 metų pabaigoje M.Gustafssonui, bosininkui Johanui Berthlingui ir garsininkui Andreasui Werliinui kilo idėja išplėsti jų trio „Fire!“ iki 28 narių orkestro, sukvietus bičiulius švedus, grojančius džiazą, roką ir improvizacinę muziką.

Jau 2012-ųjų sausį orkestras išleido debiutinį albumą „Exit!“, kitas dvi žiemas keliavo po Skandinaviją, o netrukus prisistatė ir kitų Europos kraštų festivaliuose. Antrasis orkestro albumas „Enter“ (2014) iškopė į viršutines eilutes geriausių roko ir džiazo leidinių sąrašuose.

Jiems meldžiasi kelios kartos

Tikra „Vilnius Jazz“ sensacija taps  Evano Parkerio trio iš JK (spalio 15 d.). Ansamblio lyderis E.Parkeris tituluojamas vienu novatoriškiausių ir įdomiausių šių dienų saksofonininkų, naujų saksofono technikų išradėju, centrine europietiško „free“ džiazo figūra,  kuriai meldžiasi jau kelios saksofonininkų kartos.

Trio nariai – laisvojo džiazo banginiai E.Parkeris (saksofonai), Barry Guy (kontrabosas) ir Paulas Lyttonas (perkusija) – kartu muzikuoja jau 45-erius metus, nesiliaudami eksperimentuoti ir tobulinti savo muzikinės kalbos. Juokaujama, kad jų aukštasis pilotažas muzikoje prilygsta brazilų miklumui futbolo aikštėje.

Ši grupė tapo vienu žymiausių pasaulyje laisvojo džiazo kolektyvu. Visų trijulės virtuozų biografijos yra išmargintos garsiausiais džiazo vardais ir legendinių grupių pavadinimais.

Spalio 14-ąją išgirsti Olandijos „Instant Composers Pool Orchestra“  (ICPO)  bus įvykis džiazo publikai jau vien dėl to,  kad šiame kolektyve tarp kitų korifėjų groja vienas jo įkvėpėjų – legendinis būgnininkas Hanas Benninkas, šiemet minintis 75-metį. O ICPO šį sezoną švenčia kūrybinės veiklos 50-metį!

Šlovingąjį olandų kolektyvą kartu su H.Benninku įkūrė šiemet miręs garsus džiazo pianistas ir kompozitorius Misha Mengelbergas, apsėstas “Fluxus“ idėjų. Prie tandemo buvo prisijungęs ir didis džiazo anarchistas Willemas Breukeris, vėliau įkūręs olandų džiazo flagmanu tapusį „Willem Breuker Kollektief“, kuris drebino ir „Vilnius Jazz“.

Šiandien ICPO groja kelių kartų talentingiausi Olandijos improvizuotojai. Tai yra pusiau džiazo grupė, pusiau kamerinis orkestras su įsiterpusiais į jį styginių trio bei pučiamųjų kvintetu. Žodžiu, fantastiškas darinys, kurio muzika, anot kritikų,  – su niekuo nepalyginama! Jos užrašytus epizodus keičia spontaniškos improvizacijos, stulbinančios netikėtais minties posūkiais ir energijos proveržiais. Kompozicijų temas kuria visi orkestro muzikantai.

Festivalis pirmą kartą Lietuvoje pristatys prancūzų džiazo korifėjų ketvertą – „Henri Texier Hope Quartet“ (spalio 12 d.),  kuriame groja kontrabosininkas Henris Texier, saksofonininkai Sebastienas Texier, Francois Corneloup‘as ir neseniai prie jų prisijungęs jaunas būgnininkas Gautier Garrigue.

Džiaze nedaug tokių ryškių kontrabosininkų kaip H.Texier, jau pusę amžiaus verdantis kaitriausių džiazo įvykių katile. Neišsemiamą jo kūrybingumą liudija gausybė jo grupių – nuo trio iki septetų, nepaprastai įspūdinga diskografija ir projektai su įvairiausių meno sričių atstovais.
 
Be H.Texier neapsiėjo šimtai projektų  ir tokie scenos gigantai kaip Joe Lovano, Johnas Abercrombie, Steve‘as Swallow, Billas Frisellas, Paulas Motianas, Kenny Wheeleris, Bobo Stensonas, Richardas Bona, Louisas Sclavisas bei daugybė kitų. Jis išmaišė visą Europą ir Afriką, grojo Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Japonijoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose.

H.Texier neapsiriboja džiazu - jis semiasi įkvėpimo kine ir teatre, poezijoje ir fotografijoje, netgi cirko ir pirotechnikos menuose, bendradarbiauja su jų atstovais. Menininkas sukūrė ir įgrojo su savo grupėmis nemažai garso takelių filmams.

„Vilties kvartete“ saksofonu groja lyderio sūnus Sebastienas – vienas  ryškiausių Prancūzijoje viduriniosios kartos improvizuotojų, apdovanotas už savo ir partnerių albumus.

Tėvo ir sūnaus kūryba glaudžiai susipynusi. Tačiau tai nėra tik šeimyniškas tarpusavio palaikymas. H.Texier atžalą vertina patys ryškiausi džiazo kūrėjai, tarp jų - Laurent'as Dehorsas,   Didier Lockwoodas,  Daniel'is Humairas, Marcas Ducret, Nguyenas Le, Louisas Sclavisas, Steve'as Swallow, Richardas Bona, Joe Lovano, Johnas Scofieldas.

Džiazo enciklopediją primena ir kvarteto antrojo saksofonininko Francois Corneloupo biografija, o jaunas gabus būgnininkas Gautier Garrigue grupėje pakeitė būgnų korifėjų Louisą Moutiną.

Scenoje jie kas kartą tarsi gimsta iš naujo, stebindami išradingumu ir žaisme, virtuoziškumu ir jausmų išlydžiais. Patys muzikantai teigia jau per pirmąjį spontanišką savo susitikimą pajutę  kūrybos pilnatvę ir tiesiog telepatišką artumą.  Pagaliau tai galėsime patirti  ir mes.

Vienas atstos būrį virtuozų

Jubiliejinį „Vilnius Jazz“ savo vizitu pagerbs ir  amerikiečių elektroakustinės muzikos kūrėjas, trimitininkas, improvizuotojas, multmedijos artistas Robas Mazurekas (spalio 14 d.). Šiam nardančiam po įvairiausius stilistinius kontekstus  menininkui jo kompozicijos ir daugiau kaip 60 kompaktinių diskų pelnė vieno įstabiausių savo kartos improvizuotojų šlovę.

„New York Times“, „Los Angeles Times“ and  „Chicago Tribune“ mini jo albumus geriausiųjų sąrašuose, jį liaupsina žurnalo „DownBeat“  kritikai, o „The Wire“ yra skyręs  ne vieną savo viršelį, italų  žurnalas „Musica Jazz“ išrinko Metų užsienio artistu.

R.Mazureko kūrybos arsenalas – nuo egzotiškų Amerikos čiabuvių melodijų iki keisčiausių garsinių eksperimentų, pasitelkus modulinį sintezatorių, elektroniką, klavišinius ir kompiuterį. Menininkas garsėja ir tuo, kad derina solo muzikavimą su savo video-, tapybos, litografijų ir skulptūrų parodomis,  improvizuoja pagal grafines partitūras ir 3D litografijas.

Iškilęs 10-ojo dešimtmečio Čikagos džiazo eksperimentininkų scenoje,  R.Mazurekas bendradarbiauja  su iškiliausiais Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Europos džiazo, elektronikos, roko ir improvizacinės muzikos kūrėjais, tarp jų -Yusefu Lateefu,  Pharoah Sandersu, Roscoe Mitchellu, Jimu O’Rourke.

Jis kuria muziką ir vadovauja gausybei ansamblių - „Exploding Star Orchestra“, „Chicago Underground Duo“,  „São Paulo Underground“,  „Alternate Moon Cycles“, „Chicago / London Underground“ bei  kitiems.

R.Mazurekui kūrinius užsako solidūs Amerikos ir Europos festivaliai bei kitos institucijos, jo multimedijos projektus finansuoja prestižiniai JAV fondai.

Kiečiausi iš Lietuvos

Tarp rinktinių jubliejinio „Vilnius Jazz“ projektų išgirsime dar niekada drauge nemuzikavusius unikalaus prancūzų gitaristo Marco Ducret trio bei lietuvį, mūsų šiuolaikinio džiazo bei improvizacinės muzikos pasididžiavimą Liudą Mockūną (spalio 15 d.).

Vienas įdomiausių moderniojo džiazo kūrėjų M.Ducret daug metų bendradarbiauja su L.Mockūnu – nuo grupės „Toxicum“ ir „Copenhagen Art Ensemble“ projektų iki  improvizacijų dviese; tandemas yra išleidęs ir duetų albumą. Tačiau dalytis scena M.Ducret trio ir Liudui dar neteko.

Jau 21 metus gyvuojantis prancūzų trio pelnytai laikomas vienu  šiuolaikinio džiazo lyderių. O L.Mockūnas yra dinamiškiausias Lietuvos džiazo kūrėjas, nuolat migruojantis per Europos festivalius ir džiazo klubus, pasirodantis su iškiliausiomis džiazo asmenybėmis bei randantis vis naujų kūrybos partnerių tarp Skandinavijos, Baltijos šalių, Portugalijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų kraštų muzikantų.

Ką žada keturių eksperimentininkų – M.Ducret, kontrabosininko Bruno Chevillono, būgnininko Erico Echampard‘o ir pučiamųjų virtuozo L.Mockūno – susitikimas, sunku  įsivaizduoti. Aišku viena:  įspūdžiai bus nepamirštami.

Lietuvai  jubiliejiniame festivalyje, be Liudo Mockūno,  atstovaus vienas įdomiausių šiandien džiazo trio „Infiltrators“ (spalio 13 d.), suvienijęs tris talentingus eksperimentuotojus -  klavišininką  Dmitrijų Golovanovą,  saksofonininką Janą Maksimovičių ir perkusininką Arkadijų Gotesmaną.

Bandyti įvilkti jų muziką į žanro drabužį reikštų sumenkinti čia ir dabar  kuriamą stilingą improvizacijos stebuklą. Tai procesas, kurio neįmanoma atkartoti, sustabdyti ir paaiškinti. Muzikantams nardant po laisvojo džiazo stichiją visi išankstiniai su jais siejami stereotipai sudūžta kaip bangos į molą. Bet svarbiausia – klausytojai tampa neatskiriama jų pasaulio dalimi.

Išradingumas, kūrybingumas, perfekcionizmas - skiriamieji šio trio bruožai. Visų jo narių biografijos įspūdingos. Jie įdomiai  reiškiasi įvairių krypčių muzikos projektuose ir solo.

Spalio 14 d. „Vilnius Jazz“ fetsivalyje viešės italų džiazo žurnalistas Francesco Martinelli. 17 val. Rusų dramos teatro kavinėje jis pristatys netrukus pasirodysiantį kapitalinį veikalą „Europos džiazo istorija“. Jame  bus ir skyrius apie Lietuvos džiazą, kurio autorė – muzikologė Rūta Skudienė.

Festivalis tradiciškai vainikuos konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ nugalėtojus. Jaunieji talentai „Vilnius Jazz“ scenoje varžysis jau 12-tą kartą. Bus paskelbtas 14-asis apdovanojimo už nuopelnus Lietuvos džiazui laureatas.

Antanas Gustys, festivalio „Vilnius Jazz” steigėjas ir prodiuseris:

Per 30 gyvavimo metų „Vilnius Jazz” lietuvių publikai pirmasis pristatė daugybę pasaulio improvizacinės muzikos bei šiuolaikinio džiazo korifėjų, visą japonų džiazo elitą.

Iki „Vilnius Jazz” Lietuvoje tebuvo vienas džiazo festivalis  Birštone, o sostinėje, be pavienių džiazo koncertų Filharmonijoje ir buvusiuose Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra), nieko nevyko. Tiesa, dar veikė melomanų klubelis: Mokslų akademijos bibliotekoje keisdavomės vinilo plokštelėmis ir įrašais.

1987-aisiais Viačeslavui Ganelinui emigravus į Izraelį, atsivėrė dar didesnė tuštuma. Tai tapo paskutiniuoju  postūmiu surengti Vilniuje džiazo festivalį. Pirmasis kuklus jo koncertas Mokslų akademijos mažojoje salėje 1987-aisiais priminė emocinį proveržį, o nuo jo  prasidėjo „Vilnius Jazz“ istorija.

Festivaliui teko patirti įvairiausių išbandymų. Per ekonominę blokadą nebuvo  ne tik benzino –  per draugus Sankt Peterburge ir Maskvoje parūpindavau užsienio muzikantams fiktyvius iškvietimus koncertuoti Rusijoje, nes lietuviškų vizų nebuvo. Užuot vykę į Rusiją,  festivalio svečiai  išlipdavo iš traukinio Vilniuje ir pagrodavo „Vilnius Jazz“. Daugelis festivalių įvyko lyg per stebuklą.

Dažnai girdėdavau,  jog  mums per anksti rengti šiuolaikinio džiazo fiestą. Tačiau laikas startui buvo pribrendęs – budo  neformalioji muzikos scena: vyko pirmieji „Anties“ koncertai, susikūrė Jaunimo muzikos klubas. Jaučiau Lietuvoje tvyrantį  laisvos, įkvepiančios muzikos alkį.

Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios lankiausi beveik visuose Rytų Europos džiazo festivaliuose. Jų dvasia buvo kerinti, - muzika nardino į transą ir taip paveikdavo,  kad tradicinė kūryba atrodė visiškai neįdomi. Ypač žavėjo tai, kas vyko Rytų Vokietijos scenose.

Neatsitiktinai  pirmuose  „Vilnius Jazz” festivaliuose buvo daug vokiečių. Būtent Leipcigo džiazo festivalyje pirmą kartą pamačiau japonus. Jie ryškiai išsiskyrė iš kitų grupių.  Tai buvo dar vienos durys į kitą pasaulį - mes nieko panašaus nebuvome matę ir girdėję.

Savųjų  grandų  kūryba buvo taip pat savaip unikali, neįspraudžiama į jokius rėmus, išsiskirdavo Rytų Europos džiazo forumuose ypatinga energetika, spontaniška dvasia.  Viačeslavo Ganelino, Vladimiro  Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio bei jų sekėjams reikėjo šiuolikinio džiazo scenos Lietuvoje. Ja tapo „Vilnius Jazz”.

Daugybė  festivalio  projektų įsirėžė į klausytojų atmintį. Nerealus buvo Courtney Pine‘o koncertas 1989-aisiais, Roscoe Mitchello kvarteto, Leroy Jenkinso, Cuong Vu  ir aibė kitų pasirodymų. Vienas fantastiškiausių festivalių vyko 1998-aisiais, kai sulaukėme Fredo Fritho ir Ivos Bittovos. Visko neišvardysi.

Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais aukso gijomis į „Vilnius Jazz“ istoriją įsipynė jo laureatų, Lietuvos džiazo patriarchų V.Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo koncertai, o juos vainikavo Nacionalinė kultūros ir meno premija šių meistrų legendiniam trio,  stovėjusiam  prie „Vilnius Jazz“ ištakų.

Nors festivalis šiemet mini 30-metį, jis nelinkęs gyventi prisiminimais ir mindžikuoti vietoje. Užuot pristatę savo praeities žvaigždžių retrospektyvą, mes tęsiame misiją supažindinti publiką su ryškiausiais šiuolaikinio džiazo estetikos formuotojais iš įvairių pasaulio šalių.

Festivalio inf.
www.vilniusjazz.lt