ALGIS KRIŠČIŪNAS, 2017 07 16, netoli Palangos:
Kai rašiau šitos dainos tekstą, buvo pirmoji vasaros naktis, sidabru spindėjo upė ir gyvenimas žadėjo dar daug visko.
Galvojau apie žmonių norą būti išklausytiems ir priimtiems - su visais gelmėse slypinčiais demonais. Nes pats esu jų pilnas.
Apie sunkias artumo paieškas ir vienatvės baimę. Nes vienatvėje pasaulis užgriūva nepakeliamu svoriu.
Apie atvirumą, nebijant pasirodyti naiviais. Nes mūsų bandymai nupasakoti, ką išgyvename, dažnai skamba juokingai, ir tik tas, kas girdi širdimi, mus supras.
Tikiu, kad toks žmogus kažkur laukia kiekvieno.
Tikiu, kad ir aš kažkam galiu toks būti.
Štai ji, ta daina: