SAULĖS LAIKRODIS: Jei ne uraganas „Anatolijus“, grupė nebūtų atgimusi. Interviu su Gintautu Rakausku

Išties neeilinis įvykis - perleidote LP (vinilo) formatu legenda tapusį, 1983 m. įrašytą ir 1994 m. „Zonos“ išleistą albumą kasetės pavidalu. Kodėl sugalvojote tai padaryti po 34 metų (greičiau jau reiktų klausti – kodėl taip vėlai – melomanai jo laukė ilgai)?

Albumas „Lauke ir viduj“ buvo sumanytas išleisti LP vinilo formatu – tais laikais pasirinkimo per daug nebuvo. Buvo užsakyta Vilniaus plokštelių studija, daug pagelbėjo studijos darbuotojai, kamerinio orkestro muzikantai, ir albumą kažkaip įrašėme. Tačiau pakenkė tuometinių prosovietinių Lietuvos TSR filharmonijos vadovų apsidraudėliškumas. Išklausę naują „Saulės laikrodžio“ programą – „Trapus žaislų pasaulis“, jie įžvelgė politinį pavojų ir grupę išformavo – t. y. atleido iš pareigų filharmonijoje. Vinilo leidyba buvo sustabdyta.

„Saulės laikrodis“ neatlaikė šio smūgio, ir mūsų gyvenimai pasikeitė ir pasuko įvairiomis, atskiromis kryptimis. Vaclovas Augustinas pasuko į chorinę muziką, Robertas Vilčinskas – į armiją, Robertas Griškevičius prisiglaudė V. Kernagio dainos teatre, Giedrius Kubilius – grupėje „Plackartas“. Aš turėjau keletą koncertų ir įrašų A. Orlovo grupėje su R. Mėginiu, L. Būda, V. Malinausku ir E. Sipavičiumi, o berods 1987 m. buvau pakviestas į grupę „Antis“. Iš karto pasikviečiau Vaclovą ir Liną, ir ten laimingai „nugyvenome“ iki atsisveikinimo koncerto Trakų pilyje 2016 m. liepos 5 d.

Kai 2011 m. buvo atstatytas 1999 m. uragano „Anatolijus“ apgadintas nugriautas ant Parnidžio kopos Nidoje esantis saulės laikrodis, pastatytas 1995 m., supratau, kad tai ženklas atkurti grupę, pradėjau po truputį rašyti.

Saulės laikrodis ant Parnidžio kopos Nidoje

Pernai LATGA patvirtino finansavimą vinilo leidimui, prisidėjo „Vinilo studija“, agentūra M.P.3, „Zona“, ir tai paskatino atstatyti sakyčiau istorinį teisingumą. Saulės laikrodžio nariai Robertas Griškevičius (kb), Giedrius Kubilius (gt), ir Kolia Berguns (dr) yra mus palikę, tad albumas primins, kad svajonės išsipildo.

Dabar grupėje groja Gintautas Rakauskas, Robertas Vilčinskas, Vaclovas Augustinas ir vienas naujas muzikantas: Saulius Didžiulis (kb), profesionalas, baigęs Klaipėdos konservatoriją. Jis dar groja grupėje “Pelenai”.

Leidinio įrašas ir suvedimas – originalus, darytas dar 1983 m. Vilniaus plokštelių studijoje garso režisieriaus Eugenijaus Motiejūno, o dabar prie masteringo prisėdus Artūrui Pugačiauskui vinilas įgavo papildomų spalvų.

1983 m. - G. Kubilius (gt), R. Griškevičius (kb) (stovi), R. Vilčinskas (dr), G. Rakauskas (bg)

Kodėl pasivadinote tokiu poetišku pavadinimu SAULĖS LAIKRODIS? Ką tai Jums reiškia?

Sunku prisiminti tuometinius pojūčius. Dėl reikšmės – panašu, kaip pseudonimas rašytojui.

Giedrius Kubilius buvo poetiškos sielos, kūrė SL tekstus (tai jis sukūrė ir garsųjį Vytauto Kernagio KANCARĄ). Mes augom šalia, drožėm rūsyje gitaras kartu, litavom stiprintuvus ir fūzus, gėrėm alų…

Norėtųsi sužinoti apie albumą daugiau. Išleidote, kaip skelbiama, tik LP pavidalu. Kodėl būtent vinilas? Ar nėra tame kažkiek snobiškumo? CD skambesys nėra prastesnis.

LP (vinilo) leidinys yra labiau suvenyrinio, kolekcinio ar spaudinio pobūdžio. Mano ausiai, skaitmeninė medija yra priimtiniausia. Vinilas, nors ir skamba kitaip, – turi savo vietą po saule. CD standartas turbūt „pralošė“ USB. Žodžiu, apsisprendėme ties dviem formatais – LP (vinilo) ir skaitmeniniu (internete).

Koncertas klube TAMSTA

Ar LP yra papildomų dainų, kurių nebuvo kasetėje?

Ne. Albumas „Lauke ir viduj“ išleistas taip, kaip buvo įrašytas ir suvestas 1983 metais. Tik dažnių pakeitimai buvo atlikti darant masterį.

Beje, projektas vos nežuvo, nes sudilo originali juosta, ir tik per laimingą atsitiktinumą pavyko surasti prieš 10 metų skaitmenintą variantą.

Teko girdėti apie būsimą naują „Saulės laikrodžio“ albumą. Turite naujų koncertuose grotų dainų. Kada planuojate jį leisti?

Iš ties viskas labai susiję. Norint pristatyti leidžiamą vinilą, reiktų pagroti keletą kūrinių. Norint pagroti, reikia atkurti grupę. Tada – kodėl nepapildyti repertuaro muzika, kurią laikau stalčiuje... ir kamuolys pradėjo ridentis.

Kažkur reikėjo užbrėžti viršutinę ribą, tai sutarėme turėti SL kaip hobį, – įrašyti naują albumą ir pagroti keletą koncertų per metus. Na, ir kaip tam anekdote apie bosistą, – štai ir koncertinis turas. Kadangi išėjome 1983-ais neatsisveikinę, taigi turime dar kažką nuveikti, o tuomet atsisveikinsime.

Naujas albumas turėtų pasirodyti 2017 m. pabaigoje. Apie 90% muzikos jau sukurta, vasarą įrašinėsime.

Koncertuose, kurie vyks Anykščiuose, Kaune, Klaipėdoje ir galbūt Šiauliuose bei Vilniuje, grosime ir senų, ir naujų kūrinių, ruošiame juos lydinčias projekcijas.

Po trijų dešimtmečių pasirodęs legendinio albumo vinilas

Kaip vyko festivalis kartu su THE SKYS? Kartu su „The Earth Confession“ ir dar keliomis grupėmis esate bene stipriausios progressive rock komandos Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje šis stilius toks nepopuliarus? Ar jis per sudėtingas groti? Bet juk turime daug puikių muzikantų. Kadaise net turėjome vieną art rock grupę „Ad Libitum“. Koks jos likimas?

Progressive rock – brangus malonumas. Pirmiausiai būtina brangiai sumokėti kūrybai ir atlikimui, reikia nemažai kantrybės, pastangų, darbo ir profesionalumo, o vėliau, klausymosi malonumui, reikia išprusimo.

Festivalis PROGDAY.LT turbūt bus kasmetinis ir tuo prisidės prie progressive rock populiarinimo. Tikiu, kad Lietuvoje atrasime naujų atlikėjų, taip pat pasikviesime jų iš užsienio. „The Skys“ – rimta classic rock grupė, turinti ir prog-kūrinių, pelniusi daugelį apdovanojimų užsienyje, – tikrai papuošė PROGDAY.LT.

Kadangi priminėte „Ad Libitum“, pasakysiu, jog su Pauliumi Poškumi pradėjome muzikuoti dar iki VISI (dabar VGTU) roko grupės. Ketinome muzikuoti kartu ir toliau, bet tuometinis dekanatas pareiškė, kad norint naudotis aukštosios mokyklos globa – grupės nariai turėtu būti jos studentais. Paulius studijavo Vilniaus Universitete, taigi išsiskyrėme ir po kurio laiko atsirado „Ad Libitum“. Man patinka jų muzika, priimtinas požiūris. Norėčiau padrąsinti juos susirinkti muzikavimui bei publikuoti senus įrašus.

Vilniaus plokštelių studijos mūza ponia Zinutė yra minėjusi vieną įrašą, kurio nepraleido cenzoriai. Ji kalbėjo apie „Gėlių vaikus“, o Jūs viename interviu sakėte, kad cenzūravo ir „Saulės laikrodį“. Kaip pasireiškė ta cenzūra? Juk buvote pačios filharmonijos kolektyvas.

Mes nebuvome vieninteliai filharmonijos estrados skyriuje. Ten grojo ir „Estradinės melodijos“, ir Miko Suraučiaus ansamblis, ir „Vilniaus aidai“, „Nerija“, dar buvo pavienių estrados atlikėjų. Roko muzikos kategorijoje buvome mes ir M. Suraučius, tačiau „Saulės laikrodis“ – labiau instrumentinio roko grupė.

Zinutė – Vilniaus knygų mugėje, SAULĖS LAIKRODŽIO vinilo „Lauke ir viduj“ pristatyme 2017 m.

Cenzūra buvo kiekvieno sezono pradžioje. Tuometinių kompozitorių, literatų ir partijos atsakingų narių komisija perklausydavo ir patvirtindavo (arba ne) repertuarą. Jį privalėjo sudaryti tarybinių  kompozitorių dainos. Kiek pamenu, kiti gudraudavo, – komisijai grodavo viena, o koncertuose įdėdavo savo kūrybos ar užsienio dainų. Mes negudravome, statėme savo „pilį“, ją sugriovė, o dabar – atstatysime.

Ačiū. Lauksime naujo albumo (tikiuosi, ne paskutinio).  

Naujas vaizdo įrašas iš repeticijų (daina iš būsimo albumo)