Pradžia / Garsas / Sound
 

Recenzija. GINTAUTAS GASCEVIČIUS - FonoGrafijos (2017). Portalas

Kas yra Gintautas Gascevičius, pristatinėti seniai nebereikia. Tačiau kas yra jo "FonoGrafijos", būtina. Ne tik dėl to, kad pagaliau išleistas šis unikalus albumas, bet ir todėl, jog tai vienas kūrinių, kurį, greta Z'EV kūrybos, GTČ "Concerto Grosso", Vladimiro Tarasovo albumų ("Atto" ir kt.) reikia laikyti ypatingoje lentynėlėje. G. Gascevičius šiame albume parodo, kaip roko (pirmiausia - BIX) ir kitokios stilistikos meistras gali atsiskleisti visai kitokiame amplua. Artėjant albumo pristatymui - mintys apie jo muziką.

Mindaugas Peleckis
2017 m. Kovo 13 d., 15:07
Skaityta: 487 k.
Recenzija. GINTAUTAS GASCEVIČIUS - FonoGrafijos (2017). Portalas

Apie tai, kad dirba prie "FonoGrafijų", G. Gascevičius paskelbė pernai vasarą (http://www.radikaliai.lt/garsas-sound/3591-gintauto-gasceviciaus-fonografijos-giluminis-savo-krasto-suvokimas).

Pasak menininko, pagrindinė albumo (tiksliau, darbų ciklo) idėja - "tai, kad garsų ir vaizdo įrašymas vyktų naudojantis muzikos ar ne muzikos instrumentais. Įdomioje aplinkoje tiek akustiškai, tiek vizualiai."

Štai vienas tokių (ne)muzikinių instrumentų - karpių šėrykla. Taip vadinasi ir vienas albumo kūrinių.

Pirmasis "FonoGrafijų" kūrinys - tartum šerdis, pamatai visam albumui - "Akmuo". Beveik keturias minutes trunkanti kompozicija tartum grąžina į šamanizmo ir totemizmo laikus, kai akmuo ar šamano būgnas reiškė kur kas daugiau nei muziejinė relikvija ar tiesiog akmuo.

Perkusija galinga, paruošianti antrajam kūriniui, iš kurio nežinai, ko tikėtis, tačiau štai - beveik penkių minučių "Mano daina". Joje justi daug skausmo (beje, albumas dedikuotas prieš šešerius metus žuvusiam Gintauto broliui Kęstučiui Gascevičiui, būgnais grojusiam "Dainos teatre", "Nerijoje", "Sun City Beat", "Gin'Gas"). "Mano dainoje" pasigirsta vanduo ir paukščiai, perkusijos lavina trumpam nurimsta lyg įėjus į egzotinio krašto šventyklą. Viską, kas neramu, keičia ramybė.

Kas yra, ar galėtų būti "Rantak", siūlau kiekvienam išsiaiškinti pačiam, spėju, jog tai daugiaprasmis pavadinimas (gal indonezietiškas šokis pagal gamelano muziką?), o ir kompozicija ganėtinai ilga - aštuonių minučių. Ji įvairialypė, sudėtinga, tačiau nėra itin "sunki", bent tiems, kas klauso panašią muziką. Tai dark ambient stilistiką primenanti meditacija tarp šios ir kitos (nė vienos) tikrovių.

Mažiau nei dviejų minučių ketvirtoji kompozicija "Dėžė" lyg primena, kad neturėtume nei užsidaryti iliuzijose, nei to nenorėti. Apie Zen kalbėti nedera, tai ir nekalbu. Kalba pati muzika. Nepamirškime, kad jos autorius - ir labai įdomaus zeniško muzikinio projekto "Trintukas Prieš Tikrovę" narys. Priminsiu, kas tai:

Ir dar svarbus dalykas - albumą lydinčioje informacijoje dėkojama visoms mokytojoms ir mokytojams, kitaip tariant, deklaruojamas neprisirišimas prie jokių dėžių ir "tikrovių".

Albumui beįsivažiuojant, vis norisi sulaukti naujų akustinių įspūdžių. Penktasis kūrinys vadinasi ironiškai (o gal tiesiog senoviškai?) - "Basznyczia". Girdimos grandinės (?), įvairūs sunkiai atpažįstami, bet intensyvūs garsai. Pusketvirtos minutės kompozicija rodo, kad perkusija nėra kažkas nuobodaus, ir čia esama neišmatuojamos įvairovės.

"Eik namo" - šeštasis kūrinys, kurį pavadinčiau kvietimu. Kur namo? Klausimas pateiktas, atsakymas kiekvienam savas.

Septintasis kūrinys "Labai svarbu" - pagal Bruno K. Öijer tekstą (vertė Gintaras Grajauskas). Trys su trupučiu minutės Lynch'iško pasaulio, matyt, pelėdos suskrido, o juodoji ložė turi pasakyti ką svarbaus. Tekstas specialiai iškraipytas, todėl suvokti, kas sakoma, nėra paprasta. Įspūdinga. Tai beveik vienintelė albumo "daina" (t.y. ne instrumentinė kompozicija), jei tokia nevadinsime "Hamlet", kurioje girdisi moters (Ūla Gascevičiūtė) balsas.

Po "Karpių šėryklos" - tam tikros iniciacijos (klipą žiūrėkite ir klausykite aukščiau) - prasideda rimtos apeigos. "Kareiza Maraiza" man nepažįstamos mitologijos personažas, tikriausiai tai autoriaus asmeninė mitologija, gal vaikystės prisiminimai. Tai vienas geriausių albumo kūrinių, garsai neatspėjami, sinestetiškai - raudoni ir stikliniai.

Dešimtame dviejų su trupučiu minučių kūrinyje "Didelis ir Mažas" - vėl paukščiai, lėtas gongą primenantis instrumentas/daiktas. Palaipsniui greitėjanti muzika išnyksta paukščių čiulbėjime.

Vienuoliktoji kompozicija trunka beveik keturias minutes. "Sinapsė" taip pat vienas didžiausią įspūdį padariusių kūrinių. Mistinės apeigos vyksta taip intensyviai, kad jų jau niekas nesustabdys. Ir patekti gali į jas tik tie, kas praėjo karpiškąją iniciaciją.

Albumą baigia beveik penkių minučių "Hamlet". Nuostabi albumo užbaiga. Lietuviškas gamelanas, įtraukiantis į gelmes su didžiule jėga. Be abejonės, taip pat vienas stipriausių albumo kūrinių.

Štai. Bravo. Žodžių daugiau neturiu, išskyrus tai, kad albumas taip įtraukė, jog atrodo pernelyg trumpas (nors taip nėra). Labai kokybiškas leidinys, kurio gal ir neleis radijo stotys (išskyrus kokią vieną) Lietuvoje, tačiau pagyrų "FonoGrafijos" vertos labai daug. Albume puikiai balansuojama tarp vos ne dark ambient / noise z'eviškų patriukšmavimų ir meditatyvių, paukščiais (aliuzija į Ataro sufiškąją "Paukščių kelionę" į save - Simurgą?) inkrustuotų kompozicijų. Jausmas - kaip pažiūrėjus gerą spektaklį.

Dar šiek tiek apie albumą.

Kai G. Gascevičius jį kūrė, vis minėjo inspiracijas naudojant vietovės ar reiškinio atvaizdą lyg portalą.

Komentarai