Interviu su grupe BALTOS VARNOS

Naująjį albumą galima klausyti čia: https://www.pakartot.lt/album/dar-nedaviau-tau-vardo.

Kuo dabar gyvena „Baltos varnos“?

Milda: Kol mokslai dar neprasidėjo, daugiausiai gyvename naujuoju albumu ir, žinoma, artėjančiu jo pristatymo turu: koncertais, repeticijomis ir žinios, kad jau oficialiai įsiamžinome muzikos istorijoje, platinimu.

Na tai ir pakalbėkime apie albumą. Koks jausmas buvo paimti pirmąjį savo diską į rankas?

Milda: Jausmas nenusakomas! Kai atvažiavome pasiimti diskų, abi beveik pešėmės, kuri neš dėžę su jais. Išvaskinome ir nešiau aš (šypsosi).

Teresė: Iš tikrųjų buvo labai malonu. Jau vien pamačius nuotraukas, širdis pradėjo daužytis.

Milda: Nepalyginama su niekuo kitu. Na, tai lyg ir nėra pirmasis albumas, kuriame skamba mūsų balsai. Teresė jau yra įrašinėjusi albumą su kitais žmonėmis, aš taip pat – esame ir kartu, ir atskirai prisidėjusios prie kitų albumų ir čiupinėjusios kažką, kur esame įamžintos, bet paimti tik savo darbo ir savo kūrybos albumą tikrai nuostabu.

Šiandien daug kas sako, kad leisti CD nėra prasmės, nes klausytojai visą mėgstamą muziką randa internete, dažnai net nebeturi kur paklausyti diskų. Bet atlikėjui diską turėti vis tiek norisi?

Milda: Be abejo, dabar to albumo vertė yra visai kitokia, simbolinė, daugiau kolekcinė, negu vien būdas paklausyti muzikos. Bet aš manau, kad tai daug prasmingiau. Internetas yra viena, o paėmęs diską į rankas tu gali sakyt – štai laikau tai, ką padariau pats.

Albume yra dešimt dainų, bet turite kur kas daugiau. Kaip išsirinkote būtent šias?

Teresė: Norėjosi, kad albumas nebūtų vientisos nuotaikos, vien liūdnas, melancholiškas, ar vien tik linksmas. Surinkome labai skirtingas dainas – vienos ramios, lėtos, kitos daug greitesnės. Vienos bliuzo stiliaus, kitos folko.

Milda: Yra mūsų kūrybos, ne mūsų kūrybos dainų, viena daina – nei mūsų muzika, nei žodžiai, tiesiog aranžuotė mūsų, bet ją irgi pasirinkome.

Teresė: Kiekviena daina pasakoja savo istoriją, ne vien pagal žodžius, bet ir pagal savo stilistiką. Tai įvairus albumas ir dainas rinkome, norėdamos parodyti kuo daugiau.

Milda: Ir vis dėl to išrinkome pačias mėgstamiausias dainas. Tas irgi buvo svarbu.

Buvo tokių dainų, kurios netilpo į diską?

Milda: Na, dainai, kad ji patektų į diską, reikia nukeliauti tam tikrą kelią. Negali juk naujagimio leist į mokyklą, reikia jam leist pagyvent. Taip buvo ir su dainomis albumui.

Vadinasi, šios jau išgyventos?

Milda: Taip, šitos jau patyrusios. Kai kurios kartu su mumis gyvena nuo grupės gyvavimo pradžios, kitos gal jaunesnės, bet jau skambėjusios dideliuose koncertuose, didelėms auditorijoms, todėl jau irgi, galima sakyt, nusipelniusios.

Ar turit dainų, kurias klausytojai prašo padainuoti?

Teresė: Aha, yra. Turim dvi labiausiai užstringančias dainas – tai „Baltas kambarys“ ir „Mėtos“. Pirmoji yra mano daina, o „Mėtos“ – Mildos. Taip ir  konkuruojam – jei kas pasako, kad patinka „Mėtos“, Milda juokias iš manęs, kad ji labiau patinka žiūrovui, jei kas „Baltą kambarį“ pagiria – jau aš šypsaus iki ausų. Toks nuolatos vykstantis lengvas konkursėlis.

Ar yra dainų – be „Mėtų“ ir „Balto kambario“ – kurias pačioms dainuoti labai miela?

Teresė: Man šilta širdy dainuoti tėčio sukurtą dainą „Buvo vasara“. Ji man labai graži, o faktas, kad sukurta tėčio, ją paverčia dar mielesne. Visada gera ją prisiminti ir labai malonu, kad tėčiui malonu, kai mes ją grojame. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad jis kartu su mumis šią dainą įrašė albume.

Milda: Kartu pasirodys ir „Tamstoj“ – labai džiaugiamės tuo!

Teresė: O šiaip mielų dainų yra daug, gal net neįmanoma dainuoti dainos, jei ji ne miela, nors ir atgrota 100 metų.

Milda: Dažniau pasitaiko nusibodusios dainos.

Na, o šios nusibodusios, jeigu kuriam laikui nustumiamos į paraštes, vėliau vėl pasiilgstamos?

Milda: Be abejo, mes jas prisimenam, bandom ieškot variantų, kaip dainą pateikt, kad ji suskambėtų naujai, kitaip – instrumentuose, žodžiuose, kitoje emocijoje. Tiesiog stengiamės jas atgaivinti savyje, nes jei to nepadarysi, klausytojai irgi tuo nepatikės.

Užsiimat muzikiniu dekupažu?

Teresė: Taip, taip! Vintažą varom (juokiasi).

Dar truputį apie diską. Kas galvojo kaip apipavidalinti viršelį? Jūs pačios?

Teresė: Dirbome su dizainere, bet daug idėjų mūsų, pačios sumanėme logotipą.

Milda: Aišku, labai daug padėjo dizainerė, gerai apgalvojo mūsų siūlymus ir pavertė juos kažkuo apčiuopiamu, nes mūsų mintys buvo labai padrikos, o ji viską gražiai sulydė į vientisą idėją.

Nebuvo ambicijos pirmąjį albumą papuošti pačių nuotrauka?

Milda: Dėjome ir savo nuotrauką, bet ji viduje. Ši nuotrauka mums pačioms labai patinka. Eugenijaus Bardžiaus prieš gerą pusmetį daryta fotografija.

O kaip šovė mintis būtent tokiam kadrui?

Milda: Tada daug fotografavomės, bet visos nuotraukos buvo labai statiškos, tokios šeimyniškos, mokyklinės. O mes juk nesame statiška grupė. Nepamenu ar fotografas pasiūlė, ar patys sugalvojome, bet taip gavosi. Aišku, komentarų būta įvairių, buvo tokių, kurie gyrė, kiti sakė, kad negerai veidai uždengti, bet prieštaringos mintys irgi gerai. O mums šitas kadras – labai patinka!

Kažkada „Baltos varnos“ buvo moteriška kompanija – trys panelės, o dabar dirbate keturiese – dvi damos ir du vyrukai. Kaip sekasi dirbti?

Milda: Mums su vyrukais visada sekėsi darbiniai santykiai. Labai draugaujam ir iš tiesų smagiai dirbam. Kelionės būna linksmos…

Teresė: Su nuotykiais! Ir su beprotiškom idėjom.

Su vaikinais dirbti smagiau?

Milda: Kas be ko…

Teresė: Iš tiesų jie įpareigoja mus daugiau dirbti, nes kai dviese grodavom, gyvenom dviese, tai truputį viena kitos mintis paskaitom, susigrojimas yra ir to pakanka. Žinom, kad artėja koncertas, bet vis nukeliam repeticiją: na, parepetuosim rytoj, rytoj. O čia jau ir koncerto diena. Todėl koncertuose kartais būdavo, kad improvizuodavom. Bet visada pavykdavo, nes viena kitą jaučiam. Kai atsirado vaikinai, tai pasikeitė – atsirado sistemingos, normalios repeticijos, kuriose daug dirbam ties smulkmenom.

Milda: Iš tiesų jie mums labai padėjo augti iš profesionalios pusės, nes mes su Terese esam… na, tarkim išskridusios, ir nors jie taip pat tokie išskridę, bet mažiau, kai reikia, suima mus, sugrąžina į vėžes.

O kaip vaikinai atsirado Jūsų grupėj? Abu iškart?

Milda: Ne, pirmasis atėjo Julius. Jis jau senas mūsų draugas, pažįstamas ne vienerius metus, kažkada, kai grojome dar kitoje grupėje jis grojo kartu su mumis. Atvykus gyvent į Vilnių jis per vieną mūsų koncertą grojo su perkusija ir kažkaip natūraliai įsiliejo į mūsų kolektyvą. O Šarūnas prisijungė po kurio laiko, kai norėjom padaryti vieną rimtesnį koncertą „Artistuose“, tada paprašėm jo pagalbos.

Teresė: Ir taip gražiai jį įviliojom į savo kompaniją! Jis atėjo ir mes jo nebepaleidom. Iš pradžių dar kviesdavom į koncertus, o vėliau jau tiesiog pasakydavom faktą – viskas, Šarai, koncertas. Niekam nebekildavo klausimų, kad galėtų būti kitaip.

Gerbėjai klauso „Baltų varnų“. O ko klauso pačios varnos?

Milda: Pastaruoju metu klausom labai daug savęs, nes reikėjo išleist albumą (juokiasi). Iš tikrųjų mes labai labai daug stilių klausomės.

Teresė: Jeigu reiktų pavardinti, tai būtų Damien Rice, Dave Matthews Band, Sigur Ros iš Islandijos, John Butler Trio.

Milda: Daug įvairių Skandinavijos, Airijos grupių, kurios linkusios į folką. Jie viską labai gerai daro…

Folkloras – leitmotyvas, kuris Jūsų neapleidžia?

Milda: Folkas visada širdyje. Ir nesvarbu, į kokį stilių eitumėm, vis tiek folkas vienaip ar kitaip randa būdus mus surasti, pažymėti mūsų darbus. Neišeina ir nesinori jo palikti nuošaly.

Ar turit svajonę, su kokiu mylimu atlikėju norėtumėt pagroti?

Teresė: Na, būtų labai smagu su Rolandu Kazlu padainuot.

Milda: Aha, Rolandas Kazlas tikrai būtų tas žmogus.

Teresė: Su Aidu Giniočiu būtų dar labai įdomu…

Milda: Nelengva išsirinkti, nes bardai daugeliu atveju yra aktoriai ir jie labai skirtingi, labai įdomūs. Rodos, su visais būtų įdomu išbandyt save.

O užsienio scenoje? Kas turėtų Jus pakviesti pagroti kartu, kad sudrebėtų širdys?

Teresė: O, šį klausimą galime atsakyti abi kartu. Mūsų mėgstamiausias atlikėjas yra Damien Rice’as, tai čia būtų svajonių svajonė.

Milda: Tiesiog vau… Praėjusiais metais jis kaip tik buvo Lietuvoje – skrido iš Airijos pas mus koncertuot, o mes tomis dienomis koncertavome Airijoje. Prasilenkėm ir buvo žiauriai gaila, bet… ką padarysi.

Kokių dar svajonių turit?

Milda: Aš atskleisiu mažą paslaptį, kaip man yra su svajonėmis. Kai būna situacija, kurioje reikia sugalvot norą ar svajonę, aš pagalvoju: ko bepanorėtum ar ką sugalvotum, visada tikslas tas pats. Mano svajonė tokia – būti laiminga. Nežinau, gal tai skamba banaliai, bet aš tikrai to noriu.

Terese?

Aš mėgstu įvairius muzikos stilius, mano svajonė – padirbėti su folku. Studijavau užsienyje ir labai norėčiau į profesionalios muzikos ratą Lietuvoje įterpti folklorą, jį išvystyti. Kažkiek tai bandau padaryti ir per „Baltas varnas“, gal ne taip tiesiogiai, subtiliai, bet vis tiek. Turiu planų, bet dar nenoriu jų atskleist. Palikim intrigą kol kas (šypsosi).

Jeigu turėtumėt galimybę pakviesti bet kurį žmogų pietų, kas tai būtų?

Teresė: Didžiausias dieglys, slegiantis širdį, kad niekada nepavyko susitikti su Vytautu Kernagiu. Jeigu turėčiau progą, pietums tikrai pakviesčiau jį.

Ko paklaustum?

Net nežinau… Vien paklausyti jo būtų įdomu, pabendrauti kaip su asmenybe, puikiu žmogum. Jis išgyvenęs tiek daug svarbių istorinių momentų, tiek patyręs. Neseniai kaip tik žiūrėjau koncertą „Kabaretas tarp girnų“ ir žavėjausi – kaip jie tais laikais gyveno, kaip šėliodavo, kaip sugebėdavo patys linksmintis ir kitus linksminti ir kaip profesionaliai tai darydavo… vien pasėdėt ir pakalbėt.

Milda?

Oj, kaip sunku dabar sugalvot.

Teresė: Sunku, ane? Gerą aš tokį sugalvojau.

Milda: Tikrai gerą, dabar net nežinau. Kai kalbam apie muziką, tai rodos daug paprasčiau, o kai pasikalbėti… labai sunku išsirinkt. Norisi tą vieną progą išnaudoti labai gerai. Na, jei taip, tuomet pakviesčiau Freddie Mercury. Nežinau, kaip tai atrodytų ir ko pas jį paklausčiau, bet tai būtų tas žmogus, kurį mielai pakalbinčiau.

„Dar nedaviau tau vardo“ – taip vadinasi pirmasis „Baltų varnų“ albumas, kurį grupė kartu su būriu svečių pristatys visoje Lietuvoje.

Geros muzikos ekspertai Bardai.lt kviečia užsukti į koncertus ir džiaugiasi, kad nuo šiol kiekvienam, iš koncerto išeinančiam su klausimu apie merginų diską, jau galės atsakyti: „Turim!“.

Artimiausi „Baltų varnų“ koncertai:

Vasario 1 d. 20 val. gyvos muzikos klube „Tamsta“ – svečiuose Andrius Kaniava, „Baltasis Kiras“, Gytis Ambrazevičius ir Grupė, Andrius Zalieska – Zala, Giedrius Arbačiauskas.

Vasario 10 dieną, 21 val. muzikos klube „Punto Jazz“, Kaune. Svečiuose – „Baltasis Kiras“.

Vasario 11 d. 18 val. Žagarės kultūros centre. Svečiuose – aktorius Gediminas Storpirštis.

Kovo 10 dieną 18 val. Panevėžio muzikiniame teatre. Svečiuose – Giedrius Arbačiauskas.

Balandžio 8 dieną 18 val. Pasvalio kultūros centre.