Mano repertuaro dainose daug kur išnyra narkomanijos, intoksikacijų tema. 2015 metų albume buvo keturios dainos, naujos ir nenaujos, kurios vienaip ar kitaip paliečia šias temas. Tokia yra ir titulinė priešpaskutinio albumo daina "Palanga ir sveikata". Ji parašyta, prisimenant girtavimą kurorte. Bet daina išėjo šviesi, su viltimi, kad Palanga žymesnė savo sveikuolių mokykla, nei suvartojamais alkoholio kiekiais. Šios temos ir toliau vystomos naujesniuose mano tekstuose:
Šiandien esu nesušukuotas pankas,
Guliu kaip susprogdintas tankas.
Išvežkite į kapines kartu su sofa,
Esu nekaltas, kad galvelę sopa!
Yra toks penktadenio sindromas - kai visą savaitę dirbęs, penktadienio vakare turi perkrauti smegenis, atsipalaiduoti nuo savaitės darbinės įtampos. Tada eini į barą, smuklę ir panašiai (o penktadieniais šios įstaigos būna tiesiog sausakimšos) ir pili gerklėn viską, kas dega ir nedega taip pat. Tokiu būdu persikrauname smegenis, įsiveliame į abejotinus nuotykius, bet jau šeštadienį būname atsipalaidavę nuo darbinės įtampos. Tiesa, kankina pagirios, bet tai jau kita sąmonės būsena:
Ir štai ryte guliu ant sofos,
Prisiminimai plaukia pro akis.
Ar neįvyko vakar katastrofa?
Kodėl po širdimi juoda angis?
Šeštadieniais būname atsipalaidavę... tačiau panašūs į šmėklas. Taip po intoksikacijų, po penktadieninio "pilno miesto narkomanų" atsirado kita ryški sąmonės būklės tema, šmėklos metafora:
Bučiuoju Šmėklą su giliausia pagarba,
Skeletą su skylėta suknele.
Kartu su ja mes sėdime bare.
Verkiu viršūnėje, juokiuos dugne!
Taip paskutiniame 2016-tųjų metų albume atsirado dainos "Duok cigaretę šmėklai!", "Gyventi ar numirt". Jos tyrinėja šmėklizuotą mūsų gyvenimą. Kita vertus, kai rašau dainas apie šmėklas, tai filosofiniu požiūriu jos yra apie reinkarnaciją kaip gamtos dėsnį.
Kabo mėnulis virš kapo.
Vidurnaktis. Tamsa.
Toks būties etapas -
Gulim po žeme!
Štai tokie undergroundiniai mano sueiliavimai dainoms paskutiniais metais. O naujausiame manifeste "Dorų žmonių mažai beliko", kurį dabar pristatinėjame koncertuose, yra "atskleidžiama tiesa".
Ši daina nėra vien tik apie moralinę degradaciją mene ir kultūroje. Tikiuosi, menininkai - rašytojai ir poetai - neįsižeis. Nes tiek mene, tiek kitose srityse yra visokių asmenybių - ir smukusių, ir stebinančių savo kūrybingumu.
Aš pats esu nedorėlis, kokių reta. Pats esu savo dainų herojus, esu mažai kuo patenkinta šmėkla. Ir šiame kūrinyje su ironija perteikiama tokia būsena, kai žmogus piktinasi savo likimu ir yra viskuo nepatenkintas. Panašia nuotaika sukurtas ir dainos "Dorų žmonių mažai beliko" klipas. Jis filmuotas Anglijoje - Portsmute bei keliose Londono vietose. Tų miestų industriniai ir architektūriniai peizažai neblogai tiko ekranizuoti dainą.