"****za periferiniu žvilgsniu"

Naujasis darbas kalba apie karą, kurį kasdien kariaujame su savim. Apie nekaltus Jo ir Jos kivirčus, išaugančius į teroristines atakas. Apie vyrų žūtbūtinį žvilgsnį į moteris iš savo apkasų pusės. Apie moterų tariamas paliaubas. Apie atspindį veidrodyje - periferiniu žvilgsniu.

TPT pasirodymuose gausu performanso, teatrinių elementų, laisvojo džiazo. Neapsiribojama įprastais, visuotinai pripažintais muzikos instrumentais. Kūrinių dinaminis - emocinis diapazonas - nuo piano pianissimo šnabždesio iki industrinio žudančio forte fortissimo.
Žodžio dekonstravimas, ritminiai psichobandymai arba “to vienintelio tikro” garso paieškos - štai tie irankiai, su kuriais dirbant gimsta keisčiausias mūsų Tikrovės formų žaismas.

TPT - Monika Šaltytė - Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorė, Gintas Gascevičius, būgnininkas, grupės BIX narys, Gintaras Dzidolikas - klavišinių instrumentų dievas, Tadas Žukauskas - kompozitorius, šiuolaikinės muzikos meistras, BIX bosistas.

Choras "Atžalynas" (vadovas Mindaugas Žalalis) - dar vienas ypatingas prieskonis šioje muzikos ir žodžio jungtyje.

"****za periferiniu žvilgsniu" interpretuojami Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Jurgos Ivanauskaitės, Mindaugo Nastaravičiaus, Rimanto Kmitos, Alvydo Šlepiko, Gintaro Grajausko, Bruno K. Öijer, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Eugenijaus Ališankos ir kitų autorių tekstai.

Pasirodymas skirtas žmonėms, kurie yra smalsūs ir pasiruošę išgirsti poeziją (nepainioti su dainuojamąja) visai kitaip nei kada nors tikėjosi. Žmonėms, kurie nori būti nustebinti ir įkvėpti eiliuotos muzikos. Žmonėms kurie žino, kad nežino.

///

G. Beresnevičius. Apie moteris

(...)

Moterų pasaulėžiūros bruožai

       Sunku net pastebėti tikrąją moterų išvaizdą. Tirti moteris
geriausia periferiniu regėjimu. Gerai pasitreniravus, galima
pastebėti, kad apie jas zuja nedideli padarėliai - vieni sparnuoti,
panašūs į drugelius, kiti pūkuoti, maži ir panašūs į kamuoliukus.
Kokiu būdu pastarieji laikosi ore, neaišku. Šios būtybės vadinamos za
ir grakais. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad moterų kojos pasibaigia
kanopėlėmis, jos turi sparnus, tiesa, nedidelius, gal dviejų
sprindžių. Šie sparneliai yra ties mentimis. Ar jie atlieka puošmenos
funkciją, ar prireikus gali pakelti į orą, mums žinoti neleista.
Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visų jų plaukai žali.
       Kokiam pasauliui jos priklauso, iš kokių pragarmių ar gal
dangaus sferų yra atvykusios, mes negalime pasakyti. Tik atrodo, kad
tame pasaulyje auga duonos medžiai, yra debesys. Taip pat esama za ir
grakų. Ten yra pahų, kuskinų ir du branciūgai, pastaruosius moterys
savo pasaulyje labai brangina, tad todėl jų toks vardas. Pahai,
kuskinai ir branciūgai žemėje negyvena. (...)