NORVYDAS BIRULIS: Yra TRUE muzika ir yra ŠŪDAS, ir tai visiškai nepriklauso nei nuo kilmės šalies, nei nuo kalbos

Esate vienas lietuviškos roko scenos simbolių – žinomas kaip „geltonasis lagaminėlis“. Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsigijote šį lagaminėlį, ką jis Jums reiškia?

Na, simbolis – gal ir per skambiai pasakyta, tiesiog dažnai būnu greta muzikinio pasaulio, o kad dar ir lagaminėlis kartu – tai ir įkrentu visiems į atmintį. O įsigijau aš jį labai seniai, prieš kokius 28-30 metų, kai tarnavau sovietinėje armijoje. Tada buvau labai susidomėjęs Jameso Joyce‘o kūryba, ir, kad dveji kareivystės metai nepraeitų veltui, nutariau juos paskirti jo sudėtingiausios knygos „Finnegans Wake“ studijavimui. Su dideliais vargais gavau iš vienos bibliotekos uždarų fondų vienintelį Lietuvoje tuo metu buvusį egzempliorių – su visomis įmanomomis priesaikomis saugoti ir ginti knygą kūnu bei skubiai grąžinti, jei tik kas pareikalaus.

Niekas jos per tuos porą metų ir nepasigedo, aš, kaip paaiškėjo, apskritai buvau vienintelis jos skaitytojas, nes net puslapiai toliau 17-tojo, kur dedamas antspaudas, nebuvo supjaustyti. Bet kad jau prisižadėjau saugoti knygą, tai armijos lobynuose susiradau futliarą, idealiai tinkantį pagal knygos gabaritus. Iki tol jame buvo laikomas kažkoks krovininio parašiuto automatinio išskleidimo mechanizmas, o aš jį pritaikiau sau ir, kad niūriai neatrodytų, iš chaki spalvos perdažiau pirmais po ranka pasitaikiusiais linksmesniais dažais. Taip jis man ir prilipo. Po armijos, sėkmingai grąžinęs knygą, naudojau jį visais įmanomais tikslais. Ir ko tik jame nėra tekę nešioti – pradedant dviem 0,7 litro talpos gėrimų buteliais plius užkanda ir baigiant neperšlampama striuke ir krūva kojinių... Talpus padaras. Tik labai užknisinėja, kai kas antras jaučia pareigą prieiti ir paklausti: „O kas ten pas jus viduje?“ F***, aš gi nepuolu klausinėti, kas pas tamstą kišenėse!

Gal galėtumėte prisiminti roko Lietuvoje pradžią? Ar pačiam teko groti, jei taip, kur?

Teko dirbti beveik nuo pat roko muzikos atsiradimo Lietuvoje laikų – dar mokyklos ansamblis mano dėka turėjo grėsmingai atrodančią neoninę iškabą iš išmestų senų reklaminių vamzdelių... Jau tada susidomėjau technine režisūra, sankirta tarp meno ir technikos. Gryna muzika manęs netraukė, gal todėl niekada niekuo ir negrojau. Gryna technika man irgi buvo sausa ir nuobodu, nes labai greit perpratau technikos galimybes. Todėl koncertų garso ir apšvietimo sfera man buvo tarsi atgaiva sielai – čia ir įklimpau ir, matyt, ilgam.

O griežtai profesionaliu apšvietėju tapau, pradėjęs dirbti su grupe „Saulės laikrodis“, kai ją priėmė į Nacionalinę filharmoniją. Iki tol pats „krūčiausias“ Lietuvoje apšvietimas buvo pas Miką Suraučių – jo ansamblis vežiodavosi gal keturis prožektorius, į kuriuos bet kaip buvo sukišti spalvotų stiklo juostelių kratiniai, kurie į taktą mirksėdavo. Atėjus „Saulės laikrodžiui“ greta mikroautobusiuko su muzikantais į koncertus važiuodavo sunkvežimis, sausakimšas prožektorių, kabelių, valdymo spintų...Tada savo rankomis gaminausi pirmą Lietuvoje šou lazerį – už butelius buvo tekinami invaro strypai, purškiama interferencinė danga ant parabolinių veidrodžių, iš psichiatrinėje ligoninėje dirbusio techniko iškaulijau seno encefalografo dalis skleistinei...Pas mus važiavo ekskursijos apvaliomis akimis stebėti, ko mes čia prisivežėm, pagrindinis klausimas buvo „o kam viso šito reikia???“... bet pažiūrėję pasirodymą suprasdavo, kad tame kažkas tokio yra. Taip kad, manau, aš ir pradėjau Lietuvoje koncertinio apšvietimo naudojimą. Vėliau, uždraudus groti „Saulės laikrodžiui“, likau filharmonijoje, dirbdavau su įvairiais oficialiais estradiniais renginiais. Tad nenuostabu, kad pradėjus kilti susidomėjimui roku ir pradėjus rengti alternatyvius koncertus, įsitraukiau į juos.

O pats rokas kaip reiškinys Lietuvos muzikoje vargu ar labai išplito. Neskaitant kelių daugiau kultinę, negu muzikinę vertę turėjusių grupių, roko judėjimas žymesniais pasiekimais pasigirti negali. Sovietmečiu Rusijos roko klubai ir jų muzikantai buvo nepalyginamai stipresni, negu pas mus. Pradėjus vežti populiariausius roko atlikėjus, kilo nemaža susidomėjimo banga, noras neatsilikti, radosi nemažai roko ansamblių. Tačiau, matyt, lietuviams, pristigo kažkokios ugnelės – išskyrus ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamus atvejus, visos grupelės po kelerių metų tyliai išsikvėpė ir užgeso. Užsienio grupės nustojo dominti lietuvius, o autentiško lietuviško grojimo banga praktiškai taip ir neiškilo. Labai simptomatiškas tuo požiūriu man yra festivalio „Vilnius Rock“ galas. Grojo geriausi to meto indie žanrų kolektyvai, dėl kurių Europoje prie bilietų kasų prieš mėnesį būdavo grūstys, Lietuvos muzikantams buvo pažadėta 50 procentų nuolaida bilietams... o Sporto rūmuose stypsojo gal 15 žiūrovų ir kokie 2 muzikantai...

Tikriausiai buvote apšvietėjas ir „Roko maršuose“, „Lituanica“ festivaliuose. Kokiuose istoriniuose renginiuose teko dalyvauti?

Kadangi buvau pakankamai „prikišęs nagus“ prie šou technologijos, tai, kai tik atsirado pirmieji bandymai organizuoti didesnius festivalius, prisiminė ir mane. Pirmieji festivaliai didesnėse salėse vyko visiškai be jokios patirties – juk kokie nors Sporto rūmai įsileisdavo tik liaudies artistus ir valstybinius ansamblius, o ne kažkokius rokerius. Užtat kiek buvo entuziazmo! Nepamiršiu savo asmeninio rekordo per, berods, antrąjį festivalį „Lituanica“ – pirmąkart dirbome Sporto rūmuose ir ten praleidau aštuonias paras visiškai be miego. Aišku, teko ryti gan rimtus vaistus, ir gyvenimą, turbūt, kokia dešimčia metų susitrumpinau, bet kitaip kažin ar buvo įmanoma – o žiūrovų minios pritarimas atperka viską.

Teko šviesti ir Blues Forum, ir Rock forum, ir Vilnius Jazz, kaip žiūrovas dalyvavau bene pirmajame Lietuvos stambesniame festivalyje „Opus“, kurį organizavo tuometinio VISI studentai. Absoliuti dauguma festivalių rėmėsi atvežtinėmis buvusios Sovietų sąjungos grupėmis, dažnai – vienomis geriausių, nes ir joms Lietuva būdavo egzotiškas, nelankytas „nerusų“ kraštas, tad jos noriai sutikdavo atvykti už simbolinį atlygį.

Su Roko maršais taip pat teko važiuoti – jei pirmasis buvo daugiau muzikinis, tai antrasis kėlė tautinės savimonės žadinimo tikslus ir labai jaudino tiek mane, tiek visus jame dalyvavusius. Net gerklę užimdavo pamačius, kaip važiuojant per miestą autobusų ir sunkvežimių kolonai, apsikaišiojusiai trispalvėmis, žmonės nusiimdavo kepures ir atvirai verkė iš džiaugsmo. Deja, panašios apimties renginiai dabar jau vargu ar įmanomi – viskas kainuoja nepalyginamai daugiau, publika reiklesnė, ir galų gale visi pasvajojimai atsiremia į amžiną burtažodį „sąmata“...

Kaip vertintumėte Atgimimo laikų roką ir žmonių nusiteikimą, lyginant su dabartimi? Ar dabarties jaunimas pasiruošęs (roko) revoliucijai?

Atgimimo laikų nusiteikimas išplaukė iš pernelyg ilgai užsistovėjusio socialinio pūlinio. Kai jis pratrūko, prasidėjo euforija. Dabartiniais laikais vertinant, tai buvo naivu, vaikiška, idealistiška... bet tai buvo taip tikra ir nuoširdu! Todėl ir laimėjome. Dabartinė situacija visiškai kitokia, nebėra tokio visa persmelkiančio socialinio slėgio, tad ir protesto priemonės turėtų būti visiškai kitokios. Kaip pasakytų marksistai, „nėra prielaidų revoliucinei situacijai“...O socialinė kova, saviraiškos poreikis egzistavo visada, egzistuoja ir dabar – prisiminkime kad ir D. Kedžio bylą, dviratininkų „Kritinę masę“, milijonus kitų formų. Ne visada tos formos priimtinos, ne visada adekvačios, dažnai kovos priemonės tampa tikslu – betgi sociumas nėra kažkas negyvo, sustabarėjusio ir fiksuoto vadovėlių puslapiuose. Jis kinta, vystosi, ieško išsiveržimo iš rėmų galimybių netikėčiausiose vietose, ir kaip bet kuris dinaminis procesas, tas vystymasis neišvengia atsitrenkimo į ribas, lemtingų klaidų ar tendencijų. Masinė emigracija, „balsavimas kojomis“ juk irgi yra protesto forma – nereikia manyti, kad bet kokie socialiniai pokyčiai įmanomi tik revoliuciniu keliu.

Kas liečia roką – aš jo irgi nesuabsoliutinčiau. Tai buvo kultūrinė (anaiptol ne vien muzikinė) forma, sukurta tų dienų realijų ir diskutuojanti su tomis realijomis. Pasikeitus realijoms, pasikeičia ir kultūrinės-socialinės išraiškos priemonės – šiuolaikinio jaunimo akimis roko kultūra atrodo maždaug taip pat neadekvati, kaip mūsų jaunystėje mums galėjo atrodyti XVIII a. dvariškių muzika ar šokiai – gal vienam kitam nuoširdžiai įdomu, bet visiškai nedera nei prie laikmečio, nei prie asmeninių interesų.

Esate bendravęs su daug žymių grupių, tokių kaip „Pere Ubu“. Gal prisimintumėte, su kuo dar iš pasaulinių garsenybių teko bendrauti, kas paliko įdomiausią įspūdį? Kodėl?

Taip, patirties stoka negaliu pasiskųsti. Vienas iš įdomesnių projektų kaip tik ir buvo tas, kuriame dalyvavo keli muzikantai iš „Pere Ubu“ su jų idėjiniu vadu Davidu Thomasu priešakyje. Dar ten dalyvavo jau tada gan žymus poetas Bobas Holmanas (neseniai viešėjęs su savo kūryba Lietuvoje), taip pat virėjas, kuris vykstant veiksmui, kepė ir dalino pyragėlius, kurių skonis turėjo atspindėti to momento nuotaiką...Labai įsiminė mano prisijungimas prie šio projekto.

Atskridęs į Londoną, susiradau studiją, kur projekto dalyviai repetavo, prisistačiau, paklausiau kelių kūrinių ir paklausiau: „Okei, vyrai, dabar papasakokit man, kaip jūs įsivaizduojate šituos kūrinius atrodant ant scenos, kokį matote apšvietimą?“ Vyrai susimąstė, tyliai ginčijosi gal 10 minučių. Baigiant gerti antrą puodelį kavos, vienas prie manęs nedrąsiai prislenka: „Supranti, mes čia visi nelabai specialistai, mes tik grojam ir nieko čia nesuprantam, tai nežinom, ar taip galima. Mes norėtume, kad pradėjus groti, įjungtum šviesą, o kai baigsim – išjungtum. Ar įmanoma taip padaryti?“ O paskui atvažiuoji į Festival Hall, gauni 2 metrų pločio pultą ir 2 pagiringus airius, kurie laukia tavo komandos, ką kur derinti ir kur jungti – ir prašau, išversk visa tai į technikos kalbą!

Iš žinomesnių vardų, su kuriais teko bendrauti, dar paminėčiau seną gerą „Metallicą“ (tik nereikia manęs pervertinti, aš ten buvau gal koks antras asistentas, programuojant įrangą turo paruošimo etape!), dar Bjork ir Sugarcubes turas po Pabaltijį, Marco Almondo ir Peterio Hammillo (iš „Van der Graaf Generator“) turai po buvusią Sovietų sąjungą, Susanne Vega koncertai Anglijoje. Labai patiko darbas su visada patikusia slovėnų grupe „Laibach“ – vykau su jais į ilgą turą po Rusiją, neskelbiamai pavadintą „How Deep Can We Go“. „Deep“ pasiekė Barnaulą ir Gornoaltaiską, Čeliabinske visą grupę suareštavo už neleistiną sienos nufotografavimą, Novosibirske su visa įranga nuvežė ne į tą oro uostą ir paliko...žodžiu, eilinį sykį pasitvirtino patarlė „protu Rusijos nesuprasi“.

Ką labiausiai vertinate iš lietuviško roko (plačiąja prasme - ir senojo, ir naujojo) scenos? Kokią muziką dabar klausote?

Muzikos neskirstau į lietuvišką, rusišką, graikišką ar dar kokią nors. Yra „true“ muzika ir yra šūdas, ir tai visiškai nepriklauso nei nuo kilmės šalies, nei nuo kalbos. Tas požiūris apsprendžia ir mano poziciją lietuviškų grupių atžvilgiu – man svarbu, kad žmonės tiki tuo, ką groja, o ne atvirai uždarbiauja. Todėl neapsiimčiau vienų grupių iškėlinėti virš kitų vien todėl, kad koks nors kūrinys man asmeniškai suskambėjo, arba, priešingai, „neužkabino“. Man asmeniškai išliekamąją vertę turi ir „Empti“, ir „Avaspo“, ir „Vilkduja“, ir Donio projektai... šimtai tikrai gerų atlikėjų ir kūrėjų, kurių tiesiog fiziškai neįmanoma visų suminėti. O asmeninės nuostatos labai laikinos – tai, kas nepatinka ryte, mielai klausosi vakare. Todėl ir mano asmeniškai klausoma muzika nepaprastai įvairi. Nesu vieno kokio žanro ar stiliaus gerbėjas. Vieną dieną mano ausinėse gali skambėti Philip Glass ar Meredith Monk, kitą – Shpongle ar Sander Kleinenberg, dar kitą Mouse on Mars, Bocksholm ar Merzbow... visiškas kratinys ir eklektika. Vienintelio dalyko nesiklausau, nevertinu ir nesuprantu – „popso“ pačia įvairiausia prasme.

Kaip manote, kas yra didžiausias lietuviškos muzikos „eksportas“ į užsienį? Alina Orlova? Andrius Mamontovas? ... ?

Manau, kad šį klausimą reikėtų adresuoti ne man, o kultūros vadybininkams, nes tai ne muzikinis, o rinkodaros sferos klausimas. Kaip jau sakiau, netikiu tokiu žanru, kaip lietuviška muzika. Jei ji „veža“, ji „veža“, ir tiek, o kurioje šalyje ji „veš“ klausytoją – geros vadybos, reklamos, o dažniausiai – ir atsitiktinumų, pasitaikiusių gerų progų, arba tiesiog asmeninių ryšių klausimas. Ir tai, kad grupė A gerai lankoma kokiuose Anglijos ar Ispanijos klubuose, o grupė B – nežinoma ir nelankoma, visiškai nenusako jos muzikinio lygio. Lietuvoje taip pat esu matęs ne vieną tikrai pasaulinio garso žvaigždžių koncertą, kuriame buvo dviženklis žiūrovų skaičius, ir kolegos užsienyje išgirdę nepatikėdavo, kad buvo galima va taip lengvai nusipirkti bilietą ir įeiti... Nuo koncertų vadybos profesionalumo ar tiesiog sėkmės grupė netampa geresne ar menkesne. Tai apsprendžia žiūrovų pozicija, ir tai, kad Klaipėdoje ar Kaune grupę X klubai kviečia kas porą savaičių, o Rygoje ar Kopenhagoje grupė nėra buvusi, nereiškia, kad jos kūryba pasaulyje neįdomi. Tiesiog viešieji ryšiai čia padarė daugiau, negu užsienyje. Aišku, čia nekalbu apie elementarų amato neišmanymą ar tiesiog nemokėjimą groti.

Kokie Jūsų artimiausi planai?

Kaip sakė Woody Allenas, jei nori prajuokinti Dievą – papasakok jam apie savo planus. Nesiimu ko nors rimtai planuoti nei į tolimą ateitį, nei dienai į priekį – per dažnai visi planai keliskart keičiasi visiškai nesuvokiamomis kryptimis. Esu fatalistas – pasak šauniojo kareivio Šveiko, vis tiek kaip nors bus, nes dar nėra taip buvę, kad niekaip nebūtų. Gyvenu čia ir dabar, šiame taške, šią milisekundę.

Pokalbis vyko 2010 m.