Pokalbis po Juoduoju Mėnuliu. Išskirtinis interviu su DISSIMULATION naujo leidinio pasirodymui artėjant

Kokios naujienos „Dissimulation“, vienos žymiausių ir lyderiaujančių Lietuvos black metal grupių, fronte? Teko girdėti, kad dar šiemet išleisite albumą, perleisite senus įrašus? Kas konkrečiai nusimato ir kada?

Šiandien yra rugsėjo 30 diena, penktadienis. Kaip tik prisėdau prie laptopo atsakyti į interviu, ir akis užkliuvo už „Lietuvos ryto“ antraštės „Šiandien patekės Juodasis mėnulis: ko laukti?“. Keistas sutapimas... Tikrai, ko čia laukti ? Galbūt pats metas pranešti pasauliui džiugiąją žinią: Juodo Mėnulio Archyvai jau palaiminti. Būtent taip ir vadinsis naujasis mūsų leidinys, kurio ištakos siekia gūdžius 1994 metus. Tais metais, beje, turėjome pirmąjį savo koncertą Anykščių rajone, Burbiškyje. Teko dalintis scena su tokiais to meto grandais kaip RUINATION, BURYING PLACE, dar kažkokiais F.U. PORNO J, jeigu gerai atsimenu. Buvo tikra žiema, siautė pūgos, ir sniego iki kelių... Vietinė Burbiškio aludė pirmą kartą susipažino su metalistais, visos pakampės tą vakarą buvo nutūptos juodvarnių. Ko gero, tai buvo tas lemtingas įvykis, po kurio Anykščiai atsirado Lietuvos metalo žemėlapyje. Pradžių pradžia.

Būtent tame koncerte susipažinome su būsimu savo leidybines kompanijos autoritetu Tadu Ledu, be kurio priežiūros nebūtume išlindę iš pogrindžio. Kas galėjo pagalvoti, kad kartu nueisime tokį ilgą kelią?

Tai štai, artėjant prie 20-osios LEDO TAKO sukakties, nusprendėme nupūsti dulkes nuo sendaikčių, iškapstėm tai, kas buvo nugulę į stalčius, atradom seną „Tamsta“ studijos D.A.T. kasetę su nepavykusia demonstracine juosta, kuri taip ir nematė dienos šviesos – tų gabalų patys buvome negirdėję bent kelioliką metų. Teko maloniai nustebti – reikalas juodas kaip naktis, visiškai atitinkantis primityvaus Black Metal standartus. Maža to – surinkome visas repeticijų juostas nuo 1994 metų ir perdavėme visa paketą savo garso inžinieriui G. Lundbergui restauracijos darbams. Ne viskas ten klausoma, bet viskas labai autentiška. Puiki medžiaga papildyti „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ (1996–1997) ir perleisti CD formatu. Štai kodėl Juodo Mėnulio Archyvai.

Bet čia dar ne viskas. Bus ir DVD su dokumentiniu filmu, vaizdo archyvais, nuotraukų galerija – viskas viename. Nudirbome titanišką darbą, surinkome visas įmanomas nuotraukas iš asmeninių albumų, perfotografavome krūvas plakatų. Taigi leidinys bus išsamus, retrospektyvus ir mielas paimti į rankas.

LP gerbėjai irgi liks pamaloninti trijų puslapių vidiniu atvartu, kurio dizainą išsprogdino mūsų ištikimas bendrakeleivis ponas Hobsas. Maža nepasirodys niekam.

Šiuo metu, kaip tik su Juodo Mėnulio palaiminimu deriname leidinio pristatymą Anykščiuose, bet apie tai kalbėti dar anksti. Galiu atskleisti tik tiek: tai įvyks anksčiau, nei gims Jėzus.

Kodėl black metal muzikantai dažnai slepia pavardes ir vardus po slapyvardžiais, o, tarkim, mažiau mistinės pakraipos metalistai to nedaro? Kokia to prasmė? Ar čia senųjų civilizacijų įtaka – slėpti akis ir slėpti vardą? Kodėl esate Stabmeldys? Kaip gimė jūsiškės pravardės?

Pirmiausia apibrėžkim, kas yra mūsų vidinis AŠ. Nemanau, kad tai yra kažkokia nekintama vienovė, atvirkščiai – EGO yra dinamiškas, pilnas poreikių ir emocijų. Tiesiogiai, arba dėmesiu vienovės mes pažinti negalime – ji anapus mūsų. Todėl pasitikėkime prielaida, kad AŠ yra būsena. Jeigu esi menininkas/filosofas/okultistas, esi priverstas skaidyti savo būsenas – tirpinti jas, idant kažkuri iš jų pasiektų tam tikrą grynumo formatą, kuriame santykis yra tobulas – juk tobulas išgyvenimas, tobula filosofinė būsena arba tobulas pasinėrimas į transcendencijos vandenis negali mūsų globoti non-stop visą gyvenimą. Tenka diferencijuoti: atmiežti buitinius, gyvuliškus poreikius nuo to, kas mumyse yra dieviška, t. y. tai, kas turi nors truputį būties-anapus-žmogaus blizgesio.

Todėl pseudonimas nėra vien tik būdas pasislėpti – atvirkščiai – tai yra būdas atsiskleisti kitai būsenai – katalizatorius, kuris kilsteli iki to tikslo, kuriam ir buvo sukurtas. Pseudonimas iššaukia tam tikras būsenas pačiame autoriuje, išplėšia jį iš kasdienybės rutinos, padaro jį dievišku. Stabmeldžiui butina pasinerti į šį ritualą vien tam, kad Dainius Žičkus galėtu nesukti sau galvos apie amžinybę žaisdamas futbolą arba gerdamas arbatą. Black Metal formatas daugeliu atveju gerokai primityvesnis nei kitų metalo pakraipų – tai jau savaime byloja, kad muzikinė išraiška tėra viena žanro sudedamųjų dalių. Branduolio reikėtų ieškoti kitur. Galbūt net senosiose civilizacijose, šamanų tradicijose ir kt. Mažiau mistinės pakraipos metalistai savo būsenas atsineša iš savo grojamos muzikos. Blekeris, jeigu jis tikras, atsineša savo muziką iš būsenos. Tai didžiulis skirtumas.

Stabmeldys? Tai mano bandymas apsivalyti nuo auklėjimo ir norminimo įdiegtų religinių egregorų neprarandant santykio su šventumu. Tai mano metodas pasiekti tyrą filosofinį vandenį, kuriame nėra dogminės schemos. Tikras nušvitimas visada bevardis. Visada stabmeldiškas, kaip ir mąstymo, savasties laisvė. Nesvarbu, kam meldiesi. Svarbu, su kokia intencija. Solve et Coagula!

Kadaise, kai buvau dar jaunas arklys, girdėjau dviejų black metal muzikantų diskusiją prie bokalo (nepaisant to, diskusija buvo rimta ir filosofinė). Jie bandė išsiaiškinti, kuris iš jų tikresnis satanistas. Kiek black metal Jums susijęs su satanizmu? Kiek suprantu, nemaža dalis blekerių yra okultistai, domisi mistika, pagonybe, įvairiais dalykais, kurie oponuoja krikščionybei ar kitai organizuotai religijai. Koks Jūsų tikėjimas/netikėjimas/filosofija/pažiūros?

Sunku diskutuoti apie satanizmą kaip apie konstruktą – bet kokiu atveju tai gimdo naują religinį žmogų, naują avį. Religinis žmogus linkęs užgriozdinti transcendenciją girdėtais/skaitytais vardais ir paversti visa tai savo asmeniniu reikalu, nors pats žodis kilo nuo „religare“ – surišti, sujungti, t. y. kurti bendrabūvį, visuomenę, o tai neišvengiamai veda prie atsidavimo, aukojimosi.

Lavėjiškojo satanizmo esmė šiuo atveju yra anti-religiška, ji siekia suteikti visišką laisvę individui, išlaisvinti jo egoizmą. Toks modelis gali būti efektyvus tiktai esant opozicijoje. Savarankiškumas jį pražudytų, nes žmogus sutvertas būti bendruomenėje. Man asmeniškai Lavėjaus satanizmas nepriimtinas. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas aš esu, ir to, kas yra AŠ. Budizmas šia tema irgi turi ką pasakyti: altruizmas taip pat reiškiasi tik per save, t. y. EGO plotmėje, bet čia jau pasijungia kitokio lygmens sąmoningumas, kuris visiškai neprieštarauja bendruomeniniam junglumui. Visi gyvena vardan malonumo, tik tiek, kad tas malonumas gali turėti labai konkrečius, gyvuliškus tikslus, ir labai subtilus bendražmogiško ryšio kūrimas yra didelis malonumas. Pagarba yra aukštesnis dažnis negu sotumas, bet be pastarojo neapsieina ir ji.

Kita vertus, krikščionys satanizmu laiko viska, kas neturi schemos, viska, kas bent kiek panašu į laisvę. Chaldėjai, kabalistai, gnostikai, pagonys – visi buvo nurašyti satanizmui, nors neaptikau nei vieno momento, kuriame būtų mokoma kažko kito nei šviesos, gamtos dėsnių, aukštesniųjų hierarchijų realybės pažinimo. Kyla klausimas, kas apskritai pagimdė ta satanizmą. Juk blogis nėra kažkokia savaiminė žmogaus prigimties dalis, kuri manifestuojasi pati iš savęs. Istorijoje patys juodžiausi blogiečiai turėjo pačius kilniausius tikslus, o jų pastangos aukoti mažesnę blogybę buvo priskiriamos kažkokiam totaliniam blogiui. Taip. Galbūt. Bet čia jau kalbame apie rezultatą. Motyvacijų lygmenyje tai galėjo būti ir nenumatyta. Koks tikslas būti blogu šiaip sau, pa prikolu? Nėra tokio blogio. Yra tik nepakankamas pažinimas, kurį ir uždraudė tie patys krikščionys. Štai kur inkvizicijos, kryžiaus žygių, raganų deginimo ištakos.

Tai, kas ateina per tikėjimą, per dogmą, per nekvestionuojamas pseudo-patirtis, ateina per nežinojimą ir per baimę. Tokia pagarba yra satanistinė par excellence. Nesvarbu, kad su tam tikromis inversijomis, prisidengusi „išganymo“ atributais.

Nušvitęs žmogus tokiam „išganytojui“ – pavojų pavojus, demonų demonas, satanistų satanistas. Didžiuojuosi, jeigu tokie esame.

Kuris albumas kūrėsi sunkiausiai ir kuris lengviausiai? Ar daug laiko ir pastangų reikia albumui sukurti? Ar kuriate „live“ principu, ar dainoms gimti reikia mėnesių, metų?

Sprendžiant pagal gabalų skaičių, „Maras“ (2002) ėjosi lengviausiai – 11 gabalų. Vadinasi, nebuvo kur skubėti, tiesiog buvom jauni, ambicingi, niekieno nepripažinti, niekam neįsipareigoję, – puiki dirva brandinti albumui. Kai esi be patirties, į visa reikalą žvelgi kažkaip idealizuotai, tada ir to laiko užtenka, ir pats procesas labiau spontaniškas nei suplanuotas. Tiesiog mažiau sukom galvą dėl galutinio rezultato.

Anais laikais visi gyvenom Anykščiuose, todėl didžiąją dalį laisvalaikio praleisdavom bendroje kompanijoje: gerdavom, šlaistydavomės miškais, dalindavomės ezoterinėmis/filosofinėmis patirtimis, trankydavomės po festivalius, visa veikla buvo orientuota labiau į koncertus. Net repetuodami prisivesdavom chebros ir keldavom pragarą. Geri laikai buvo. Iš čia ir stiprus debiutas.

Iki šiol daug kas laiko „Marą“ sėkmingiausiu mūsų albumu.

Vėliau gyvenimas pradėjo blaškyti: šeimos, vaikai, užsieniai, darbai, rutinos. Išsiskirstėme po visus pasaulio kraštus. Ryšys nenutrūko, bet kliuvinių rasdavosi daugiau. Todėl ir albumai ėmė trumpėti. Bet tai nebūtinai reiškia, kad juos buvo sunkiau kurti: kiekvienas naujas gabalas turi savo istoriją. Galbūt su laiku per daug pripratome mėgautis rezultatu, o tai priduoda skubos. Kartais labiau norisi turėti rankoje negu kantriai ir nuosekliai dirbti, ypač kai artėji prie keturiasdešimties. Trys metai paaugliui – niekas, senoliui galbūt ir pabaiga.

Fizine prasme sunkiausiai ėjosi su „Prakeikimu“ (2005). Sukūrėme mes ji nesunkiai, bet studijoje gerai užgastroliavom, teko kiekvieną gabalą perrašinėti po dvidešimt kartų, kol galiausiai į viską spjaudavom, ir susitardavom grįžti kitą dieną blaivesni. Bet ir tai nesigaudavo. Įrašėme tą prakeiktą albumą vargais negalais. Iki šiol negaliu jo klausyti.

Su Nekrofagu turime kažką giminingo – jis man pateikia labai gerų galvosūkių. Jo rifai laksto zigzagais, todėl būna paranku pasigauti kokią nors nestandartinę būgnų liniją, o tai palaiko labai gerą santykio amplitudę – dievinu kūrybinius iššūkius. Turime labai panašų supratimą apie tai, kas yra geras momentas muzikoje, ir tai gimdo sinergetinį ryšį: Nekrofagas puikiai pagauna ir papildo mane, aš jį (kaip pavieniai muzikantai esame labai vidutiniški). Kartais viskas vyksta be žodžių – tiesiog išimprovizuojame būtent tai, ko reikia. Venomous pasijungia vėliau, kai jau turime stuburą gabalams. Vokalą paliekame jo valiai – šioje stichijoje jis nepamainomas.

Ką Jums reiškia Jūsų grupės pavadinimas (angl. „apsimetimas“)?

Jis mums reiškia viską. Patikėk, per 23 gyvavimo metus spėjome visiškai su juo susigyventi. Kažkadaise, pradžių pradžioje teko jį savaip globoti – kurti jam logotipą, sugalvoti kažkokią koncepciją. Jeigu pastebėjai, logotipus mes turime net du – senesnį ir naujesnį. Pirmasis paišytas mūsų pačių dar gilioje senovėje, kai subkultūra laikėsi ant tikro kraujo, o ne ant kažkokių dizaino pusfabrikačių. Vėliau iškilo poreikis būti labiau matomiems, labiau įskaitomiems. Taip gimė antrasis logotipas. Du logotipai – kaip du veidai: puiki alegorija į veidmainystę. Su laiku grupės pavadinimas ėmė globoti mus pačius. Atsirado vardas, kuris pats ėmė pralaužinėti mums ledus.

Ką mes juo norėjome pasakyti? Sunkus klausimas. Kiek atsimenu, siejome jį su Biblijos momentais, kuriuose smerkiama veidmainystė. Be to, HYPOCRISY buvo kaip tik ant bangos – tai negalėjo neturėti įtakos. Buvome pikti antikrikščionys, maištininkai prieš sistemą, tad lipo viskas, kas netiko Biblijai.

Su laiku atsirado šiek tiek išminties, todėl papasakosiu, ką tas pavadinimas reiškia šiandien, t. y. visuotinio susivalgymo ir masinio pseudo-nušvitimo laikais.

Internetas dabar pilnas paviršiaus, klaidingų ideologijų ir gražių žodžių su pretenzijomis į visuotinį gėrį. „Kaip pamilti save“ ir panašaus pobūdžio kliedesiai ypatingai užsikompleksavusiems. Kas antra supermamytė bliauna apie pozityvą kaip apie kažkokią siekiamybę. Tiesa tapo niekam nereikalinga, pozityvistai baigia uždusinti ją savo veidmainyste. Pabandyk užtaikyti ant alkano pozityvisto ir pamatysi tiesą! Kita vertus, tiesos kelias nėra lengvas, jis gali užsibaigti šiukšlynu, tačiau kartais, prisilietęs prie paprasto žmogaus gelmės, gali gauti tikro egzistencinio pozityvo dozę, nes išmintis yra sąmonės gravitacija – ji traukia, kaip ir ramybė. Išvada: pozityvas be tiesos yra veidmainystė. Tikrasis pozityvas tėra šalutinis poveikis pakeliui į tiesą. Tiesa yra išbandymas, sąlygos plėstis, taurėti, žmogiškėti, tuo tarpu pozityvo paviršius primena tą hėgeliškąją taiką, kurios puslapiai istorijoje tušti.

Vieni žmonės dangstosi suvaidintu gėriu. Kiti – suvaidintu blogiu. Vieni apsimeta supuvusiais, kiti sveikais. Kurie teisūs – jums spręsti. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Štai mūsų pavadinimo esmė.

Kalbėdami apie gėrį ir blogį, iš esmės laikotės gnostinės pozicijos: egzistuoja Demiurgas, „privalomasis blogis“, pasaulis dualistinis ir pan. O jei taip nėra? Be šio požiūrio, dar yra du: egzistuoja Dievas, visa, kas ne iš jo, blogis. Kitas: Dievo nėra, visata atsirado savaime (sinergetiškai), vyksta chaotiški procesai, kurie absoliučiai neturi jokios prasmės (iš čia chaoso magija, „Zos Kia“ kultas, daugybė kitų panašių mokymų).

Jeigu sieki proto skaidrumo, tenka vengti bet kokių įvardinimų, todėl nemėgstu sąvokos Dievas. Ji automatiškai nukreipia į krikščionišką pasaulėvaizdį, ypač jei diskutuojama su tikėjimo atstovais. Man priimtinesne sąvoka Kūrėjas, tik ne „pradžių pradžios“ prasme, o egzistencijos esmės prasme. Pradžios-pabaigos paieškas galima būtų priskirti veikiau psichologijai, nes išorėje šie dalykai arba paprasčiausiai neįmanomi, arba visiškai nerelevantiški (nerandu nė vieno motyvo, kodėl evoliucija turėtų prieštarauti Kūrėjui). Visa tai galime pažinti tik per savo pačiu laikinumo šabloną, nes buvome išplėšti iš amžinybės būtent šiam tikslui – paragauti laikinumo skonio.

Mokslininkas vargsta išorėje, kad rastų įrodymų, todėl natūralu, kad savo vidinei higienai jis skiria per mažai laiko. Iš ko gi jam patirti belaikę būseną? Jis tai vadina haliucinacijomis. Ir dvasia jis įpratęs vadinti kažką kita, t. y. vaiduoklį, o ne save patį kaip kūno pilotą. Ir iš savo Dievo krikščionys padarė svetimą, išstūmė jį į užribį, tarytum ČIA ir DABAR nepriklauso amžinybei. Štai jums Demiurgo, arba prieštaravimo gimimas.

Sąmoningumas yra rezonansas, nes mūsų sąmonė yra įdinamintas Kūrėjo sąmonės formatas. Dėmesys yra ta sąmonės forma, kurią generuoja mūsų fizinis kūnas. Pažinimas per dėmesį yra metodologinis/eksperimentinis pažinimas, kuris kaip spindulys gali apsviesti tiriamąjį objektą, bet nepajėgus atskleisti pilno paveikslo. Pilnas paveikslas yra esmė, statinis krūvis, iš kurio generuojama pati egzistencija būtent tokia, kokia ji yra. Beasmenis tvyrojimas, šviesa – tai irgi pažinimas, tik šiuo atveju ne įdinaminant aplinką, bet tirpdant dėmesį, abstrahuojantis – artėjant prie statinio krūvio, t. y. rezonuojant. Man patinka T. Makenos (T. McKenna) terminas enteogenai. Jie yra tiesioginis raktas į intuityvųjį pažinimą. Pažink save – pažinsi visatą.

Demonai yra nerezonuojančio sąmoningumo produktas kaip ir „privalomasis blogis“: visa tai reiškiasi per dėmesio alkį, kai logikos grandinėje nutrūksta priežasties-pasekmės ryšys ir gimsta nepaaiškinami dalykai, kuriems ir primetamas 3D formatas. Sąmoningumo deficitas.

Chaoso magija yra nesąmoningas būdas pritaikyti visatai kažkokias charakteristikas, savybes. Netgi bėgdamas nuo Kūrėjo žmogus yra priverstas ji pripažinti, tik kažkur periferijoje, toje gelmėje, kurios jis dar nepasiekia protu. Bet kokios pastangos apibrėžti chaosą, juolab bandymas žaisti juo automatiškai yra pasaulio įkonstruktinimas, kaip minimum kategorizavimas archetipais, kurie eina iš paties vertintojo. Ir be Kūrėjo čia mes niekaip neapsieisime. Prasmė visada yra, tik ji ne visada būna įsisąmoninta. Egzistuoja tik tai, kas gali būti vertinama, už to gali stovėti tik egzistencijos esmė, iš kurios ir emanuoja pats vertinimo aktas. Jeigu už regimybės stovėtų chaosas, mes paprasčiausiai neturėtume gebėjimo vertinti. Štai kodėl „Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą“. Kabaloje tai vadinama kūrimo planu.

Dualizmas yra transformacijos padarinys. Tai yra ne kas kita kaip pulsuojantis vienis.  

Niekam nepatinka toks klausimas, bet juk Jūsų grupė yra žvaigždė black metal pasaulyje. Tai pasakys bet kuris Lietuvos, o ir ne tik, metalistas. Kokie didžiausi pasiekimai Jūsų karjeroje (albumai, atskiri kūriniai, koncertai, ...)?

Kodėl? Man labai patiko – mėgstu būti žvaigžde. Jeigu rimčiau – Anykščiai mažas miestelis, ir jeigu savo stichijoje esame pajėgūs konkuruoti su Vilniumi, Kaunu ar net Oslu, manau, tai didžiulis pasiekimas. Turint omeny, kad kuo mažesnis miestas, tuo mažesnė kombinacinė įvairovė: negali sau leisti keisti muzikantų, jeigu kažkas nepatiko. Didmiestyje tuo klausimu kiek lengviau, ten muzikantų kontingentas nuolatos migruoja, todėl išlikimui sąlygos gerokai palankesnės. Vienas neprilipo – pasiėmei kitą. Tai štai, jau 23 metai kaip mes alsuojame ta pačia sudėtimi. Sunkiai, bet alsuojame. Ir net turime ateities planų. Štai kur pats didžiausias mūsų pasiekimas. Reta šeima šiais laikais tiek pratraukia.

Na, ir šiaip, manau, yra kuo didžiuotis: atgrojome nemažai koncertų visame Baltijos regione, Suomijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, išleidome penkis albumus, išsikovojome pripažinimą – berods trejus metus iš eilės buvome nominuoti T.Ė.T.Ė. geriausios alternatyvios muzikos grupes apdovanojimuose (ne su mūsų tekstais laimėti pirmą vietą!). Yra susuktas dokumentinis filmas „Trys dienos“, kuris dalyvavo tarptautiniame metalo filmų festivalyje Arizonoje ir gavo kuo puikiausius atsiliepimus. Nėra ko kuklintis. Bent jau Anykščiuose esame geriausi be konkurencijos.

Magiją prof. Algis Uždavinys prilygino filosofijai, akcentuodamas, kad esminis dalykas yra teurgija, jos simbolinės „apeigos“, kurias mes atkartojame mąstydami. Ką manote apie magiją, teurgiją, kokia jos vieta Jūsų kasdieniame ir meditaciniame gyvenime?

Man priimtina nous kaip aukštesniosios/visuotinės sąmonės sąvoka – būtent jos dėka filosofija tampa magija. Vakaru filosofijos tradicijoje pasigendu vietos sakralumui, santykiui su šventumu. Protui priskiriama instrumentinė savybė, grynasis funkcionalumas, o tai nuasmenina esmių esmę – vėlgi labai mašinali, visiškai beprasmiška prieiga.

Kas sakė, kad tiesa racionali? Šventumas yra ta kategorija, kuri kilsteli tiesą lygmeniu aukščiau, bent jau iki simbolių kalbos. Tam ir reikalinga magija, ritualas. Teurgija čia atlieka svarbų vaidmenį: ji nebesistengia įrodyti Kūrėjo, o tiesia kelius link jo. Tam, kad praktika imtų keisti teoriją, tikėjimas nereikalingas. Tam reikalingas žinojimas arba patirtis. Henosis, arba susiliejimas su dievybe, su statine sąmone yra būtent tas komponentas, kurio deficitas visą Vakaru filosofijos tradiciją pavertė Aristotelio žaidimų aikštele. Tikrasis žinojimas ateina iš tos rimties, kurioje šventumas akivaizdus, bet nepaaiškinamas. Pasirodo, esama durų, kurių vien racionaliu išprotavimu neatsirakinsi, tik tiek, kad teurginis stabas moderniojoje visuomenėje tapo visai nebereikalingas. Šiais laikais į būseną galima persikelti labai efektyviai ir be jokių šalutinių padarinių. Nesakau, kad malda arba invokacija nebevaidina jokios rolės, galbūt tai tiesiog persikraustė į nematomo psichikos gyvenimo paribius, t. y. tapo archetipais. Šiuo aspektu galbūt drįsčiau sutikti su A. Uždaviniu, nors nesu jo skaitęs.

„Šviesa sklinda iš Rytų“, todėl bet kuriuo atveju Vakarų filosofijos esmė yra bandymas įsprausti senuosius tekstus į mokslinę kalba. Tai gimdo nuosmukį, perėjimą nuo simbolio prie konstrukto, nuo abstrakcijos prie konkretybės.

Štai kodėl turime tiek daug visokiu teurgijų, hermeneutikų, dialektikų ir kito nereikalingo dvasinio šlamšto, kuris, deja, mus pasiekia ne per asmeninę patirtį, o per apipelijusius puslapius. Sutinku, šie dalykai labai įdomūs filosofijos studijoms, bet nemanau, kad jie turi ką nors bendra su dvasingumu.

Blekeriai irgi žmonės. Klausimas: ar toks žmogiškas dalykas kaip konkurencija yra ir tarp Jūsų bei kitų grupių? Ar yra tokių, kurių nemėgstate (skiriasi pažiūros, pvz.), kurias niekinate (kaip antai kadaise vykęs ginčas Norvegijoje, pasibaigęs mirtimis, kas yra tikras, o kas popsovas blekeris)? Kokias black metal grupes Lietuvoje vadintumėte sau lygiomis?

Šnekant Lietuvos mastu, jaučiu, kad esama kažkokios trinties tarp senosios ir naujosios kartos metalistų. Čia gal to laukinio kapitalizmo padarinys. Seniai vis dar kovoja rezistencinius karus, svilina idėjinę liepsną, kurios dėka buvo išplėšta nepriklausomybė, tuo tarpu jaunimas metasi į komerciją, nori būti įvertintas finansiškai. Nėra ko norėti – laikai tokie. Pagrindinis žiūrovas šių dienų koncerte – tapšnoklis. Viskas virtę globaliu marketingu, netgi pats žmogiškumas. Esu tuo pasišlykštėjęs, todėl sąlyginai palaikau senių pusę, iš aukšto žiūriu į tuos jaunuosius džentelmenus lakuotais plaukais, ypač kai jie bando prakišti savo „ideologiją“ be jokio konteksto.

Pirmiausia reikia pamatyti vargo, kad suprastum, kas yra gyvenimas. Ir tik per tai atsiranda turinys tavo veiklai, tik taip brandinama žinutė, kurią nori perduoti žmonėms. Jeigu lakstai paskui honorarą kaip šuva paskui didesnį kaulą, tu jau priklausomas, tavo savastis jau pakibusi mados reikaluose. Liūdna, bet pusė jaunimo šiais laikais groja dėl paklausos. Sunku būtų išvardinti tuos, kurie daro kažką savo.

Sau lygiomis? Atsimenu, vienas koncertų organizatorius kvietė mus pagroti. Jis aiškino daugmaž taip: „NAHASH pasirašo, OBTEST pasirašo, MERESSIN pasirašo. Jeigu pasirašytų DISSIMULATION, turėtume „The Big 4“. Nesu tikras, kad esame to verti, bet kompanija tikrai priimtina.

Dėl konkurencijos – nežinau, kas tai yra. Reikėtu jaunimo klausti.

Kokių grupių, kokios muzikos niekada neklausytumėt?

Nepernešu D. Mustaine. Kosminė antipatija. Pačią grupę dar galėčiau gerbti – rimti muzikantai, neatsitiktinai pelnę pasaulinį pripažinimą, deja, paklausyti galiu tik iki vokalo partijų. Tas ožio stenėjimas mane purto tiesiogine to žodžio prasme – totali anticharizma. Plius dar kad ryžas. O po šitų insinuacijų, kai ROTTING CHRIST ir DISSECTION pasirodymai buvo atšaukti dėl jo katalikiškų kaprizų, nebegaliu nė pažiūrėti į tą pusę.

Kad išvertė kailį ir tapo praktikuojančiu krikščionimi, čia jo reikalas. Bet manipuliuoti savo religinėmis doktrinomis ir grupės statusu, – čia jau ne tik kad nebe krikščioniška, tai apgailėtina. Jeigu jau esi toks atsidavęs Dievo avinėlis, priimk iššūkius, parodyk savo tikėjimo stuburą, o ne skleisk paskalas už nugarų nuodydamas kitų grupių kelią į sėkmę. Kur galiausiai ta apdainuotoji tolerancija?

Ko gero,  ne be reikalo jį išgrūdo iš METALLICA.

Priminsiu: vieno koncertinio turo metu D. Mustaine pareiškė, kad jo vadovaujami hedlaineriai MEGADETH negros, jeigu ant tos pačios scenos užlips aukščiau minėtos grupės. Organizatoriams teko atsaukti pastarųjų pasirodymus. Motyvas: jie satanistai.

Kokia kalba turėtų dainuoti black metal grupės, ar tai nėra svarbu? Nors dažniausiai metalistai dainuoja (groulina ir kt.) angliškai, Lietuvoje pasitaiko ir lietuviškai, o Graikijoje graikiškai ir pan. Jei neklystu, „Dissimulation“ visi tekstai yra lietuviški.

Gal gana vieną kartą to globalizmo, imperializmo ir panašių kultūrinio dominavimo formų? Nejaugi neatrodo absurdiškai, kai kažkokiu nerašytu susitarimu visi dainuoja svetima kalba? Tegul būna tie britai nepralenkiami, mes turime savo kalbą, kurioje jaučiamės kaip namie. Be to, mūsų kalba labai archajiška, mažai pakitusi nuo sanskrito laikų, todėl tebūnie mūsų tekstai mažytis indėlis į mūsų tautinį identitetą. Ir nesvarbu, apie ką mes dainuojam, svarbu, kad mes pateikiame tai autentiškai per savo pačių lobyną. Nepamirškime, kad kalba yra ne tik malimas liežuviu, bet ir visas pažinimo masyvas, t. y. atskiras sąmonės tipas. Taip, kalba yra proto tipas! O tas faktas, kad geografiškai esame Europos viduryje, tik pabrėžia mūsų istorinę svarbą. Mūsų kalba yra Europos kalbų šerdis, būtent ji yra lobis, kurio skrynios nelemta atverti nė vienam anglui, norvegui ar prancūzui. Reikia didžiuotis, kad turime tokią kalbą. Tai yra mūsų žinojimo, mūsų pasaulėjautos būvis. Tik jos dėka mes turime savo teritoriją, ežerus, upes ir miškus. Ir nereikia hipertrofuoti tos pagonybės – vien kalbėjimas seniausia Europos kalba daro mus pagonimis. Tiesiog mūsų pasaulio suvokimas yra senas kaip žemė. Gaila tik, kad mažai kas Europoje susipranta atiduoti šiam nykstančiam paminklui deramą pagarbą...

Grižtant prie muzikos, Black Metal turi senosios šamanų tradicijos apraiškų, kur žodžiai neprivalo būti taisyklingai artikuliuojami. Svarbu pagauti tinkama emociją, tinkamą atmosferą, kuri savaime kartais pasako daugiau nei žodžiai. Man asmeniškai visada smagiau klausosi autentiškos grupės, kurios turi savo etninį/regionini koloritą, tebūnie tai meksikiečiai, vengrai ar skandinavai.

Venomous – išraiškingas vokalistas, jo lūpose mūsų kalba atsiskleidžia visu savo melodijos ir intonacijos grožiu. Nesu tikras, kad taip pat būtų ir su anglų kalba. Plius čia slypi krūvos kitų pavojų: tarimas, žodžių jungimas ir kt. Kiek Lietuvoje turime vokalistų, kurie angliškai dainuoja be akcento?

Ačiū.

Nuorodos:

https://www.facebook.com/Dissimulation666
http://www.metal-archives.com/bands/Dissimulation/7101
https://www.discogs.com/artist/561684-Dissimulation