Aleksandras Makejevas: „Vyksta žaidimas pavadinimu Muzika“

Prieš kelerius metus esame kalbėję, tuomet labai skeptiškai vertinai Lietuvos muzikantus: bardų nėra, bendra situacija nekokia. Ar tikrai taip yra dabar? Kokia dabar situacija dėl Lietuvos muzikos - pop, roko, metalo, pankroko, eksperimentinės ir bet kokios kitos? Ar kas nors iš esmės pasikeitė?

Mes turim daug techniškai ir kokybiškai grojančių įvairių stilių grupių bei atlikėjų, kuriuos prižiūri visai neblogos muzikos vadybos kompanijos. Yra nemažai erdvės pasirodymams, kuriami puikūs klipai, net muzikos apdovanojimai vėl atsirado, bet... Aš, kaip visada, pabambėsiu.

Nežinau kodėl, gal man taip tik atrodo, kad vyksta žaidimas pavadinimu Muzika (kaip ir, beje žaidimai Politika, Demokratija ir kiti). Kažkoks netikrumo jausmas nepalieka manęs, kai bandau suprasti dabartinį populiarios muzikos pasaulį. Ateina nauji žaidėjai, pažaidžia Muziką ir išnyksta, tarsi jų ir nebuvo. Neatsiranda asmenybių, užburiančių savo charizma, tik profesionalūs amatininkai, gerai atliekantys savo darbą ir tiek. Kas dėl to kaltas? Nežinau. Galima vardinti daugybę priežasčių ir ieškoti atsakymų, bet tai nepakeis situacijos. Todėl ir turim tuos pačius veidus, kuriuos turėjom prieš dešimt ir daugiau metų. Toliau dainuojam senas dainas, nes naujos nepaliečia sielos ir sėkmingai miršta, užleisdamos vietą tokiom pačiom vienadienėm. Negimsta Muzika, o gaminami greitai suvartojami muzikiniai produktai. Bet tokią tendenciją pastebiu visame pasaulyje. Visagalis Internetas persotino mus ir niekas nebekuria, o tik tiksliai kopijuoja sėkmingus pavyzdžius. Reikia tikėtis, kad bedvasių vidutinybių epocha kada nors baigsis.

Esi grojęs įvairiausiose grupėse nuo paauglystės – nuo pankroko iki singer-songwriter žanro, pastaruoju metu, jei neklystu, kuri ir muziką filmams. Papasakok, ką naujo sukūrei, kuri, žadi išleisti per pastaruosius metus?

Ką gi aš veikiu? Na, muzikos filmams aš niekada nerašiau, nors ir labai norėčiau. Esu sukūręs muzikinį foną ir dainas keliems televizijos serialams kartu su Žeraldu Povilaičiu, Andriumi Bernatoniu ir Donatu Juršėnu, bet tai baigėsi prieš penkerius metus (šiais metais lyg ir vėl gavau vieną užsakymą). Tai va, kuriu dainas, koncertuoju vienas ir su grupe, bandau įbristi į literatūros upę: parašiau linksmą apysaką „Švediškas Gimtadienis“, dabar ieškau leidėjų.

Šiuo metu gimsta dar du kūriniai – pasaka „Tara Hurangu Nagi“ ir autobiografinė fantastinė apysaka „Terminatorius“, rašau po du kiekvieno kūrinio skyrius per savaitę.

Spalio mėnesį su kariniu orkestru ruošiuosi įgyvendinti nedidelį patriotinių dainų projektą „ Mūsų Laisvė“ (be manęs dalyvauja BIPLAN, Jonas Čepulis, Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu, Gediminas Storpirštis ir Valerijus Šerelis), bandysiu išleisti diską. Kol kas tiek.

Visada „laikinu“ (geriau pasakysiu lietuviškiau, man pa-patinka:) Tavo įžvalgos dėl muzikos: jos taiklios, kandžios ir tikslios. Bent jau man jos dažnai atrodo tokios. Ar nenori būti muzikologas, turėti savo laidą, kur vertintum muzikantus, leisti knygas ir pan.? Su tokiu vardu, kokį jau turi užsidirbęs, galėtum sau tai leisti. Juk Lietuvoje, išskyrus vieną kitą rimtą melomaną, rimto muzikos kritiko, kuris dirbtų tik tokį darbą (ir kokių esama Vakaruose), nėra.

Griežtas ne! Kuriantis muziką neturėtų būti muzikologu ar muzikos kritiku, nes negalėtų objektyviai vertinti kitų kūrybos. Nors kažkada DELFI portale Pop Krytiko slapyvardžiu spausdinau šmaikščias lietuviškos popmuzikos apžvalgas.

Keturi muzikiniai albumai, kuriuos paprašytum įdėti į Tavo karstą kaip geriausia, kas buvo sukurta žmonijos istorijoje.

Ojojoj... aš ir į 44 nelabai sutilpčiau. Išties yra tiek daug geros muzikos, bet laidotuvių fonui man geriausiai tiktų The CURE albumas „Disintegration“. Didingas, monumentalus ir vientisas, visiems laikams užbūręs mane savo genialiu paprastumu.

Priešpaskutinė perskaityta knyga.

Aš nuolat skaitau kokias penkias skirtingas knygas. Kuri iš jų gali būti priešpaskutinė? Tebūnie tai čeko Ota Pavelo „Puikiųjų Stirninų Mirtis. Kaip Aš Sutikau Žuvis“. Aš esu iš tų dinozaurų, kurie negali gyventi be skaitymo, mėgstamiausi autoriai Kurtas Vonegutas, Stanislovas Lemas, Vladimiras Voinovičius, Sergejus Dovlatovas, Michailas Bulgakovas, Rėjus Bredberis, Broliai Strugackiai, Kobo Abė... Galėčiau gerą pusvalandį vardinti vien mėgiamų knygų pavadinimus.

Ar gerai, kad iširo ANTIS, bet METALLICA išleis naują albumą? Gal geriau būtų atvirkščiai?

Man visiškai vienodai. Nei viena iš šių grupių niekaip nedarė įtakos mano kūrybai ir pasaulėžiūrai. O ANTIS kaip grupė man asmeniškai iširo devyniasdešimt pamirštais praeito amžiaus metais.  

Visiškai sutinku su pastaruoju teiginiu. Ačiū už pokalbį.