Pradžia / Garsas / Sound
 

SUCH‘A‘TRIP užaugo: pavyzdys, kaip atrodo tikra roko kelionė

Vilniečių rock/pop/jazz/blues grupė SUCH‘A‘TRIP nuo 2008 05 17, kai susibūrė (o gal nuo 2007 m.), užaugo kaip kolektyvas. Dabar tai – puikią muziką grojanti brandi jaunų žmonių grupė. Grupės nariai: Ieva (Javu) Baranauskaitė, Mykolas Baranauskas, Indrė Gardauskaitė, Justinas Žilys.

Mindaugas Peleckis
2016 m. Birželio 20 d., 12:12
Skaityta: 140 k.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Gedimino Bartuškos nuotr.

Grupė savo „Facebook“ paskyroje teigia, kad „grupės pavadinimas – tai grupės koncepcija. Tai simbolis, įkūnijantis grupės uždavinius, siekius, o kartu ir tarpininkas – išorėje atspindintis grupės veidą, viduje formuluojantis tikslus. „Such‘a‘Trip“ – tai kelionės motyvas, kurį galima sutikti, bet kokioje gyvenimo sferoje, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Mums visiems ši grupė buvo naujo etapo pradžia, simboliškai kalbant, naujos kelionės pradžia. Žinojome, kad teks dar daug ieškoti, atrasti ir patirti, tad šį procesą pavadinome būtent tokiu vardu. Grupė auga, metai eina, o pavadinimas su laiku ir patirtimi įgauna vis kitą, naują prasmę… Fundamentalūs dalykai pasaulyje beveik nesikeičia per amžius, tačiau įdomu, kad milijonai žmonių tą patį mato vis kitaip. Įkvėpimas – tai pojūtis, kai užčiuopi kažką ypatingo ir nori su kitais pasidalinti savo įžvalgomis, išgyvenimais ar jausmais. Įkvepia tai, į ką sugebi pažvelgti kitomis akimis, nekasdieniškai. Menininkas turi nenustoti lavinti savo jautrumo įžvelgti diena iš dienos besikartojančiame gyvenime slypinčius Kūrinius. Kurdami mažai galvojame apie klausytoją. Menas – tai toks dalykas, kurį kiekvienas žmogus jaučia ir išgyvena skirtingai, tai pernelyg asmeniška, kad galėtų būti universalu. Mes tiesiog perteikiame savą patirtį, kurdami tai, kas mums atrodo gražu.“ (Panaudotos Ievos, Indrės ir Mykolo mintys).

Artimu metu grupė dalyvaus „Bliuzo naktyse“.

Ta proga – pranašiškas 2010 m. birželį darytas interviu.

Nuo 2007-ųjų gyvuojanti undergroundinė roko grupė „Such‘a‘Trip“ iš Vilniaus tampa vis žinomesnė. Nors dar prieš dvejus metus ketveriukė įrašė internete jau paplitusias dainas, kurios lyginamos su Alinos Orlovos ir Migloko kūryba (ir dažnai ne pirmųjų dviejų naudai), jos vis dar netapo albumu. Kol kas „Such‘a‘Trip“ muzikos ir įspūdingo Javu (Ievos Baranauskaitės) balso galima paklausyti adresu. Į klausimus atsakė trys iš keturių grupė narių: Javu, jos brolis būgnininkas Mykolas ir bosininkė Indrė. Gitaristas Haroldas jų atsakymams neprieštaravo.

Kaip nusprendėte tapti muzikantais?

Javu (J.). Muzika mane supa nuo pat mažų dienų. Tai - mamos lopšinės, roko klasika snaudžiant tėčio automobilyje bei nuolat skambantis fortepijonas tetos namuose.

Mano kaip kūrėjos kelias prasidėjo klausant „Keistuolių“ – bandant atkartoti išgirstas melodijas, o pamirštas eilutes keičiant savais žodžiais. Vėliau sekė muzikos mokykla „Gama“, Balio Dvariono desimtmetė mokykla, supažindinusi mane su džiazu, nepaliaujami ieškojimai ir atradimai, atvedę mane prie savos kūrybos slenksčio.

Mykolas (M.). Tėvai turėjo didžiulę kompaktinių diskų kolekciją, kai būdavau mažas, imdavau po vieną iš lentynos ir klausydavau (dar dabar prisimenu save mažvaikį beniūniuojantį koki „Nazareth“, „Deep Purple“ ar „Sweet“ gabalą). Anksčiau būdavau labai kategoriškas muzikos atžvilgiu, mėgau tik roką, dabar esu tolerantiškas, yra tik „patinka“ arba „nepatinka“ kriterijus.

Vėliau pradėjau lankyti būgnų, gitaros pamokas, šiaip muzikuoti, su muzikai prijaučiančiais draugais koncertuodavome (nors ir labai mėgėjiškai, bet savimi didžiuodamiesi) mokykloje ar šiaip kur...

Kiek save pamenu, visąlaik turėjau mirtiną muzikos poreikį, negaliu be jos gyventi.  Būgnais pradėjau groti 4 klasėje. Tačiau toli gražu negrojau ištisai iki dabar. Buvo ilgų pertraukų, intensyvesnio ir pasyvesnio grojimo periodai.
Šiuo metu esu daugiau muzikos modeliuotojas, konstruotojas nei kūrėjas. Man įdomi tembrų, ritmikos sritis.

Ieva (I.). Kadaise mama turėjo pianiną. Vos sulaukusi 5 metukų pradėjau mokytis juo skambinti.

Kiek dainų esate įrašę, ar jau galvojate apie debiutinį albumą?

J. Esame Lietuvoje savarankišką įrašę neoficialų albumą - 8 dainas, bet oficialaus albumo dar neišleidę. Vieną dainą internete pastebėjo ir į „Rock 4 Life“ rinkinį įtraukė amerikiečių kompanija „Quickstar Productions“.

Grojame šen bei ten, kartais kavinėse, va paskutinį sykį grojome Vilniaus miesto Rotušėje rimtiems žmonėms vakarieniaujant.

Ką jums reiškia muzika?

J. Tai, ką norime pasakyti, išreiškiame per muziką. Nieko nepropaguojame, labiau linkime gyventi savą gyvenimą, jausti, kad gyveni kiekvieną akimirką ir visuomet, visuomet klausyti širdies balso.

M. Mano požiūriu, muzikoje (ir apskritai mene) yra du dalykai: tai, ką tu nori išreikšti (tavo žinutė pasauliui): idėja, jausmas, nuotaika... Ir kitas dalykas – būdas, kuriuo save išreiški: šiuo atveju tai – būgnai, gitara, balsas, kiti instrumentai. Pirmas dalykas visąlaik svarbesnis už antrąjį, jis yra kertinis. Daugelis muzikantų, pasiekę tam tikrą lygį, akcentuoja atlikimo techniką, ir iš muzikos lieka tik tobulas, profesionalus atlikimas, galbūt labai greiti ar sudėtingi išgrojimai, tačiau nebelieka sielos, šerdies, „groove‘o“.

Ne visada išeina savo patyrimus, pasaulėžiūrą „įkelti“ į savo muziką. Dažnai grupės narių nuomonės kertasi. Vienam viena jaučiasi, kitam - kita. Apskritai sudėtinga kurti muziką kartu. Visi esame labai skirtingi. Ieva yra daugiau melodistė, aš - ritmikas. Dažnai būna taip, kad jei mums patinka viena daina, tai jos mėgstamiausia vieta yra ta, kuri, mano manymu, gadina visą dainą, ir atvirkščiai...

Kūrybai įtakos turėti gali viskas, ką patiri (ryte įkvėptas grynas oras, didžiosios filosofinės idėjos, draugų nuomonės, netikėti gyvenimo pasikeitimai, išgirsta daina ar garsas). Kalbant apie muzikinę įtaką, man kaip būgnininkui svarbios yra ribinės muzikos (kartu ir ritmo) evoliucijos idėjos. Šiuo metu esu „pasinešęs“ į funk/disco stiliaus muziką, kur viskas „pastatyta“ ant ritminės sekcijos: bosinės gitaros ir būgnų. Funk stiliaus sinkopuotą grojimą bosu pradėjo Larry Graham‘as, taip pat bosininkas Bootsy Collins‘as. Klausau tokių atlikėjų kaip „Kool and the Gang“, „Sylvia Striplin“, „Rick James“ ir pan. Iš būgnininkų mėgstu JoJo Mayer, Bernard Purdie, Joe Morello . Šiaip galėčiau vardyti nesibaigiantį sąrašą grupių, kurios man patinka: „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Black Sabath“, „Pink Floyd“, „Sex Pistols“, „DePhazz“, „The Stranglers“, Nina Simone, Aretha Franklin, „Judas Priest“, Joe Satriani, David Bowie, Kate Bush, Randy Rhoads, Jimmy Page, Jimmi Hendrix, Victor Wooten, Iggy Pop ir kt.

I. Muzikantų dažniausiai nevertinu kaip asmenybių; didžiausi autoritetai yra tie muzikantai, kurių muzika labiausiai patinka – tai Pink Floyd'ai, Led Zep'ai, Doors'ai, – ir dažniausiai net nesidomiu, ką jie dar gyvenime veikia ir kokie žmonės yra. Tačiau atsiranda ir tokių asmenybių, kurios sudomina ir įkvepia ne tik kaip muzikantai, pvz.: Nina Hagen, Algirdas Kaušpėdas. Ir, be abejo, yra labai mano gerbiamų žmonių visai ne muzikų. Nors tikriausiai dėsningumas būtų toks, kad man autoritetai visgi dažniausiai yra kokios nors srities menininkai – matyt dėl asmenybių išraiškingumo ir profesiniais sumetimais.

Ką reiškia jūsų grupės pavadinimas, kaip jis gimė?

J. Šia frazę radome Jimo Morrisono poezijos knygoje. Tai reiškia „Tokia štai kelionė“, o kokia ji, kiekvienas tikriausiai atsakytų savaip. Muzika yra mūsų bendros kelionės fragmentas. Iš tiesų tai pavadinimu norėjome atspindėti, kad visa kas yra kelionė, kaip tose J. R. R Tolkieno eilutėse:

Vingiuoja kelias vis tolyn,
Nuo durų, kur jis prasidėjo,
Rods jau ilgai juo keliavau,
Bet kol galiu, neliausiu ėjęs.
Žengiu su kasdienos našta,
Kol susilies į kelią didį,
Šimtai kelių, o kas tada?
To nieks negali pasakyti.

I. Susibūrę norėjome išsirinkti pavadinimą, kuris nebūtų labai ilgas, gerai skambėtų Lietuvos ir užsienio kontekste, atspindėtų mūsų pačių gyvenimo būdą ar požiūrį į gyvenimą, būtų originalus. Galvojom ilgai, kol vieną (pavasario?) dieną su Ieva sėdėjom parke ir vartėm Jimmio Morrison'o poezijos knygą. Būtent tokia frazė ir krito į akis - „such a trip“! Mano manymu, tai reiškia ne tiek kelionę tiesiogine prasme (kas mums taip pat būtų pakankamai prie širdies), bet daugiau emocinį „draivą“, gyvenimą „ant bangos“, „vežančią“ muziką. Galų gale visas gyvenimas – juk toookia kelionė!

Kas grupėje kuria muziką ir tekstus?

I. Pagrindą sukuria Ieva (Javu), o dainos „darymo“ eigoje daugiau mažiau prisideda visi nariai – kas pasiūlymais, idėjomis, kas sveika kritika...

Iš kur semiatės idėjų?

J. Ko gero, idėjų semiuosi iš romantinio idealizmo ir neapibrėžtų svajonių, kurių sukeliami jausmai virsta muzika. Tai tarsi žiūrėtum į nedidelį medelį ir užsisvajojęs įsivaizduotum, koks jis bus didelis užaugęs, kaip karštą dieną mes šešėlį. O tada jau, turėdamas prieš akis šį vaizdą, atsisėdi ir ilsiesi jo šešėlyje, nors medelis dar mažas ir šešėlio nėra.

Aš ilgai galvojau ir supratau, kad jeigu aš galėčiau įvardinti kokius nors „kumyrus“, tai būtų mano mama ir tėtis. Muzikine prasme autoritetai keitėsi ne vieną kartą ir manau, kad dar keisis. Gerbiu daugelį menininkų, muzikantų už jų darbus. Visų jų čia neišvardinsi, o išskirti kažkurių čia nenorėčiau, na nebent grupę „Antis“, kuriai esu dėkinga už tai, ką jie daro Lietuvoje.

Grupėje groju pianinu ir dainuoju, o šiaip dar groju gitara, truputį smuiku, fleita.

Tikiu, kad yra dvasinis pasaulis, kad už to, ką mes matome, girdime ir jaučiame yra aukštesnė jėga. Kitaip tariant, save vadinu tikinčia, bet ne religinga. Manau, visos religijos, kokios jos skirtingos bebūtų, ne savo paviršiumi, o esme kalba apie tą patį. Todėl svarbiausia gyvenime yra gyventi pačiam ir leisti gyventi kitiems.

Prieglobsčio neieškau, aš jį tik kartais randu. Manau, kad tiek sufizmas, tiek budizmas, tiek senasis baltų tikėjimas buvo svarbūs žmonijos raidai. Jie maitino žmogaus dvasią. Holistinė filosofija yra man labai artima, nes pasaulį matau ir jaučiu, kaip visumą, o šiandiena stiprėjanti tendencija viską detalizuoti ir skaidyti dalimis vis labiau apsunkina žmogui tą visumą aprėpti išlaikyti nesubyrėjusią.

Turiu daug svajonių ir visos didelės. Kartas nuo karto parašau eilėraštį, nutapau paveikslą, mėgstu gilintis į žmogaus veidą, ypač - akis. Artimiausiu metu planuoju sukurti sodą, tokį, koks buvo filme „Paslaptingas sodas“ („The Secret Garden“; bene žymiausia 1909 m. britų rašytojos Frances Hodgson Burnett romano ekranizacija – 1993 m. Agnieszkos Holland ekranizuotas filmas).

M. Oficialiai esu krikščionis, bet nevadinčiau saves religingu ar „išpažįstančiu“ kažkokį tikėjimą. Tiesiog gyvenu, ir viskas, stengiuosi gyventi gražiai...

Turiu gausybę mažų svajonyčių...

Žaviuosi senąja lietuvių muzika. Grupėmis, kurios „pramušė kelią“ lietuviškam rokui, tokios kaip „Antis“, „Hiperbolė“, „Foje“. Mano supratimu, dabartiniame Lietuvos muzikos pasaulyje geri muzikantai neturi šansų pasireikšti, išgarsėti. Dauguma, mano nuomone, gerų grupių yra „undergroundinės“ (groja smulkiose kavinėse, baruose, klubuose, mažuose renginukuose už nemokama įėjimą, alaus kuponus arba už benziną, koncertuoja rūsiuose ir kt.). Man patinka „Bekešo Vilkai“, „Pieno Lazeriai“ „Saules Kliošas“, „Sportas“.

Parduotuvėje retai rasi albumą, per radiją ar TV retai išgirsi ar pamatysi savo mėgstamos dabartinės lietuviškos grupės dainą. Galbūt Lietuvos muzikos rinkai nereikia tų „gerų“ (mano galva) grupių? Daugelis žmonių pripažįsta vadinamąją „pop“ muziką. Kita vertus, čia - uždaras ratas: ką leidžia, tą ir klauso. Vaikas, nuo mažens klausęs tam tikros muzikos, prie jos pripranta ir pripažįsta ją kaip gerą. Šalyse su gilesnėmis muzikos tradicijomis (pvz., Didžiojoje Britanijoje), tokio lygio grupės kaip „Yva“ ar „69 danguje“ neišgarsėtų. Galbūt į kraują įaugęs kažkoks muzikos pojūtis neleistų... Nežinau...

Kartais užeina noras kokį eilėraštį parašyti, kad reguliariai tuo užsiiminėčiau, tai jau ne.

Vasarą, be abejo, koncertuosime, gal dar ir pakeliauti suspėsime. Gal savo patalpose organizuosime kokius kino vakarus...

I. Mano nuomone, Dievas/Aukščiausiasis Protas/Lemtis ar, kad ir kaip tai pavadinčiau, yra vienintelis ir tas pats, kad ir kokią religiją išpažinčiau. Nepraktikuoju konkrečios religijos, pagrindinis mano tikėjimo principas – visi žmonės turi turėti visišką tikėjimo ir veiksmų laisvę, kol tai nepažeidžia kito laisvės. O šiaip mano gyvenimo filosofija pastoviai kinta ir, manau, nesustos tai darius niekados – juk kiekvieną dieną sužinau kažką naujo. Stengiuosi išlaikyti lanksčią pasaulėžiūrą, kad visos vertingos žinios ir patyrimai galėtų „įsisprausti“ į ją ir dar praplėsti, praturtinti. Šiame etape bet kokia religija tai apribotų.

Visas pasaulis – mano namai ir prieglobstis. Dažniausiai keliauju „nekomerciniais“ būdais -  važiuoju autostopu, apsistoju pas žmones ar tiesiog po atviru dangumi – pakelėj ar gamtoj. Esu buvus daug kur Europoje, taip pat Maroke.

Kultūrine prasme man įdomu viskas, o su mūsų šaknimis – baltais - susiję aspektai (taip pat ir tikėjimas) – ypač. Nujaučiu, kad tame slypi daug užmirštos tiesos.

Nežinau, kur mano laimė slypi, o ji juk ir yra pagrindinė siekiamybė. Maniškė laimė tikriausiai neapsieis be darnios ir mylinčios šeimos sukūrimo.

Muzikos industrija Lietuvoje dar labai jauna. Čia dar nėra nusistovėjusios pusiausvyros tarp pasiūlos ir paklausos, kainos ir kokybės, profesionalumo ir įvaizdžio. Negaliu objektyviai vertinti Lietuvos muzikos situacijos, nes negaliu palyginti jos su kitų šalių situacijomis, kadangi nežinau jų iš vidaus. Taip pat reikėtų įvertinti sociologinius, marketinginius, net politinius veiksnius. Stengiuosi susilaikyti nuo paviršutiniškos nuomonės, pvz.: „popsas – šūdas“.

Yra labai didelė atskirtis tarp to muzikinio pasaulio, kuris verda televizijoje, kuriame rengiami realybės šou ir kepamos žvaigždės (beje, kiek aš matau, Lietuvoje ypač trūksta rimtų prodiuserių, kad ir tas pats žvaigždžių kepimas būtų kokybiškas, o ne žiežirbų skaldymas iš kaimo juokdarių) ir kitos bendruomenės, kuri yra beveik nežinoma ištikimiems šou televizijos gerbėjams. Tai jaunoji kosmopolitiškų muzikantų karta – meniškų sielų gyvos muzikos atstovai, progresyvieji elektroninės muzikos kūrėjai, dj'ai, iš kurios bręsta tai, kas gal kada nors suformuos Lietuvos muzikos sceną, apie kurią bus verta kalbėti.

Studijuoju architektūrą, taigi tenka ir piešt, ir tapyt, ir dizainu užsiminėt. Vaikystėje esu išbandžius keramiką, dramą, šokius. Labai mėgstu literatūrą, tik dar kuklinuosi pati rašyt rimčiau, net dainų žodžių nekuriu.  Jaučiu, kad rašytojas dar bręsta ir tikrai ateis diena, kada ne tik turėsiu ką ir norėsiu pasisakyt, bet taip pat surasiu adekvatų būdą tai išreikšti.

Artimiausiu metu baigsiu trečią kursą universitete, tuomet mėgausiuosi galbūt paskutine tokia laisva ir vėjavaikiška vasara prieš naują gyvenimo etapą, kai baigsiu mokslus ir pilnu svoriu stosiu ant savų kojų ir pilnai įžengsiu į suaugusiųjų pasaulį.

Nuorodos:

https://www.facebook.com/pages/SuchaTrip/169620313102824

https://soundcloud.com/suchatrip

Komentarai