VLADIMIRAS TARASOVAS: „Dabartinė muzikos situacija Lietuvoje yra tragiška. Ir atlikimo, ir išsilavinimo“

Savo „Kiniškajame projekte“, kurį įrašėte šaltą 1994 m. rudenį Pekine su septetu „Thundering Dragon Percussion Group“, pristatėte garsiąja kinų istorio­grafijos tėvo Sima Cianio (Sīma Qiān, apie 145–90 pr. Kr.) fraze: „Žodžiai gali apgauti, žmonės –­ apsimesti, tačiau muzika negali meluoti.“ Nors esate ir žodžio, ir vaizdo, ir minties Meistras, sakykite, kaip „užsikrėtėte“ pirmąja aistra, išlikusia iki šiol, –­ muzika?

Visų pirma turbūt pradėjau kreipti dėmesį į mane supančius garsus, o tik vėliau jie tapo muzikinės ir vizualinės formos dalimi. Juk tuo metu nieko kita daryti ir negalėjome. Nebuvo kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir panašių technologijos dalykų. Juolab gyvenant uždaroje politinėje sistemoje gali tik groti. Daug repetuoti ir groti sau bei draugams.

Jūsų muziką sunku apibrėžti stilistiškai. Galima Jus vadinti ir Lietuvos džiazo, ir elektronikos, eksperimentinės muzikos, ir perkusijos, ir instaliacijų tėvu, Jūsų kompaktinės plokštelės ir visa kita kūryba –­ itin estetiška, tiesiog tobulo dizaino. Kaip sugebate visa tai suderinti? Kas labiausiai veikia Jūsų kūrybą?

Vėlgi – garsas. Vienintelis mano darbas be fizinio garso – instaliacija „Kalėdų vainikas“. Tačiau ten ieškojau kitokios rūšies skambėjimo. Tylos skambėjimo.

Poetas, eseistas, dailėtyrininkas profesorius Alfonsas Andriuškevičius Jūsų kūrybai skirtoje knygoje „Tarp garso ir vaizdo“ rašė, kad pagrindinis Jūsų veiklos bruožas –­ multikultūriškumas. Kiek šalių aplankėte, su kiek kultūrų susipažinote ir kuri iš jų Jums artimiausia? Kur link dabar veda Jūsų mintys?

Drįsčiau teigti, kad Alfonsas Andriuškevičius turėjo omenyje mano įtaką Vilniaus dailės mokyklai. Kviesdavau į Vilnių dailininkus ir poetus iš Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Rengdavome parodas, eilių skaitymus bei performansus Vilniaus dailininkų dirbtuvėse. Dėl kelionių – esu laimingas, galėdamas aplankyti įvairias šalis. Galiausiai ši patirtis visada daro įtaką tam, kuo užsiimu.

Esate teigęs, kad iš tuometinio Leningrado konservatorijos Jus išvijo dėl džiazo. Dabar tai atrodo sunkiai įmanoma, tačiau tais laikais būti džiazo žmogumi tikriausiai buvo tam tikra pasipriešinimo režimui forma?

Be abejo. Džiazo muzikantas, kaip ir bet kuris kitas menininkas, visada yra ko nors opozicijoje. Ar politinės sistemos, ar oficialiai remiamos meninės struktūros. Ir atkreipkite dėmesį, kad tai vyko ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir JAV bei Europoje. Tas „60-ųjų bangos“ judėjimas priešinosi ne tik Rytų Europos „susovietinimui“, bet ir protestavo prieš karus Vietname, Afganistane, prieš Čekoslovakijos okupaciją, prieš rasizmą ir panašiai. Ir turėjote rinktis. Jūs arba jie. Arba kartu su jais eiti į socrealistus ir komunistų partiją, arba būti prieš juos. Viskas sąžininga. Mums dar pasisekė –­ mūsų muziką transliavo užsienio radijo stotys. Mūsų plokštelės buvo išleistos Didžiojoje Britanijoje ir jau tada SSRS valdžia negalėjo teigti (kaip 1972 m., kai mus pakvietė į Vakarų Berlyną), kad tokių šalyje nėra. Šiandien menininkui daug sudėtingiau, nes prie valdžios vairo stovi diletantai, kurie susitikimų metu glėbesčiuojasi ir šypsosi, tačiau kultūros labui nieko nedaro. Veikiausiai atvirkščiai. Jaučiama klanų įtaka, viskas vyksta kuluaruose. Išguiti komunistinę praeitį nėra taip paprasta.

Esate multiinstrumentalistas. Keliais instrumentais grojate? Kas Jums artimiausia – perkusija ar elektronika? Juk iš Jūsų kūrybos akivaizdu, kad meistriškai valdote ir vieną, ir kitą.

Be abejo, jei skaičiuotume kiekvieną perkusijos instrumentą atskirai, neabejotinai esu supermultiinstrumentalistas. Tačiau jei rimtai, groju tik vienu instrumentu (ir į jį panašiais) ir esu laimingas, kad nesiblaškau, o vis daugiau atrandu perkusijos garsuose. Šiandien elektroniką naudoju labai retai ir tik tada, kai kompozicijai ji būtina.

Kokia muzika Jums labiausiai darė ir daro įtaką? Kokius muzikantus vertinate ir kaip žiūrite į dabartinę muzikos situaciją Lietuvoje (džiazą, eksperimentininkus, roką, popmuziką)?

Šiuo metu, atsakydamas į Jūsų klausimus, klausausi „Arturo Benedetti Michelangeli plays Ravel & Rachmaninov“. Didis pianistas, ir muzika didinga. Naivu manyti, kad klausausi vien tik džiazo arba eksperimentinės muzikos. Nebūna blogos muzikos. Yra arba gera, arba išvis nemuzika. Taigi su malonumu klausausi įvairios muzikos. Nuo Mileso Daviso iki Puccinio arba Donicetti operų.

Dabartinė muzikos situacija Lietuvoje yra tragiška. Ir atlikimo, ir išsilavinimo. Kol kultūra ir švietimas nebus skatinami ir tinkamai valstybės finansuojami, kol į valdžią neateis išsilavinę ir išmanantys kultūrą žmonės – nieko nebus. Reikia suprasti, kad kultūra – tai investicijos į šalies ateitį.

Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ar sunku buvo adaptuotis svečioje šalyje, nemokant kalbos? Šiemet – kaip tik sueina 40 metų, kai čia gyvenate.

1968 m. mane pakvietė ir išvežė iš Archangelsko (miesto Rusijos šiaurėje) Jonas Cijūnėlis. Jis grojo fleita ir vibrafonu, buvo nuostabaus orkestro „Nemuno žiburiai“ bei Vilniaus filharmonijos dirigentas. Susidraugavau su vilniečiais dailininkais ir poetais. Virė nepakartojamas „klubinis“ gyvenimas Vilniaus kavinėje „Neringa“. Nieko nedomino –­ tu esi žydas, lenkas, lietuvis ar rusas. Visi vienodai atstovavo Lietuvos kultūrai. Tuomet visuomenės intelektualinis sluoksnis buvo labai stiprus. Todėl iškart pasijaučiau kaip namie.

Kaip atsirado GTČ? Ar greitai pelnėte pripažinimą? Ir apskritai – kalbant apie pripažinimą, akivaizdu, jog esate pasaulinio garso menininkas, tačiau kaip Jus vertina Lietuvoje? Kiek žinau, nesate gavęs jokio valstybinio apdovanojimo, nors pasaulyje apie Jus net koks tuzinas filmų sukurta.

Kai mūsų filharmonijos orkestras iširo, mes su Jonu Cijūnėliu pateikėme dokumentus konkursui į Radijo ir televizijos orkestrą. Pradėjome dirbti ten, ir tada susipažinau su Viačeslavu Ganelinu. Pradėjome groti „Neringoje“ tai nuostabiai intelektualinei–disidentinei kompanijai, kuri rinkdavosi ten kiekvieną vakarą. Vėliau atvežėme iš Sverdlovsko Čekasiną ir tuoj pat buvome pripažinti meniniuose šalies sluoksniuose. Be abejo, oficialiai mūsų nepripažino, nors kvietimus į Vakarus pradėjome gauti nuo 1972 metų.

Esate grojęs su daugybe muzikantų. Su kuo palaikote ryšius, kas Jūsų geriausi draugai, bendraminčiai įvairiuose pasaulio kampeliuose? Ar bendraujate su kitais GTČ nariais?

Taip. Su Čekasinu ir Ganelinu mus sieja geriausi santykiai. Su visais muzikantais, su kuriais kartu koncertuoju, palaikau nuolatinį ryšį, dažnai rengiame bendrus koncertus vienoje ar kitoje šalyje. Tai – profesionalus bendravimo būdas. Laimė, patys renkamės, su kuo norime groti ir stengiamės neįkliūti į saviveiklinę balą.

Jūsų instaliacijose juntama zen įtaka. Ką zen reiškia Jums? Kas Jums apskritai yra religija, tikėjimas? Ar priskiriate save kuriai nors konfesijai, filosofijos krypčiai?

Yra dalykų, apie kuriuos nebūtina viešai kalbėti arba juos iššifruoti. Menas tuo ir žavingas, kad kiekvieno valia yra pamatyti ten sau artimiausią lygmenį.

Papasakokite apie savo šeimą. Ar vaikai taip pat eina Jūsų pėdomis?

Man regis, kad šeima nuostabi, bet versti vaikus užsiimti ta pačia veikla visai nebūtina. Nors atrodo, kad įtaką jiems darau. Tikiuosi, gerą.

Jūsų menas – konceptualus, jame nerasime meno dėl meno. Ar tai – ir Fluxus įtaka? Koks Jūsų santykis su šiuo judėjimu?

Fluxus – puikus meninio gesto laikas. Kai dalyvavau Venecijos bienalėje 1993 m., kiekvieną rytą, prieš pradėdami darbą paviljonuose, pusryčiaudavome „Giardini“ kavinėje su Namu June’u Pai­ku (1932– 2006; vienas žymiausių Fluxus veikėjų, – M.P.). Kai jis sužinojo, kad esu iš Lietuvos, papasakojo, kad Jurgis Mačiūnas jų grupei buvo kaip tėvas. Kalbėjo šiltai ir kupinas susižavėjimo.

Kai kada surengiu akcijas su dailininkais ir poetais. Ir vadinu jas „Post Fluxus“.

Su knyga apie Jus buvo pristatytas ir DVD „Sound games“ („Garso žaidimai“). Klausant Jūsų muzikos, jaučiasi, jog žaidžiate garsu (instaliacijose – ir vaizdu). Galbūt ateities menas – audiovizualus?

Be abejo, žaidimas. Todėl ir vadinasi „Garso žaidimai“. Laimė, mene yra begalė kelių ir, svarbiausia, stovint kryžkelėje priešais akmenį su kelių nuorodomis ir aprašymais, rasti, o dar geriau –­ praminti – savąjį kelią.

Legendinis rusų kompozitorius Vladimiras Martynovas (beje, gal teko su juo bendrauti?) Jūsų muziką pavadino „šviesos balsu“. Ar galima ją pavadinti sakraline bendrąja to žodžio prasme?

Volodia Martynovas – labai geras mano draugas. Daug koncertavome kartu, taip pat ir duetu. Šių metų lapkritį Čekijoje įvyks mūsų bendras projektas.

Jis – didysis kompozitorius. Tikintis, taigi tikėjimo persmelkta visa jo sukurta muzika ir jo mintys.

Kiek albumų esate sukūręs (arba dalyvavęs juos kuriant)? Kiek instaliacijų? Beje, galbūt tapote?

Niekada nemąsčiau ir neskaičiavau, kiek ir ko esu padaręs. Pats netapau, tik darau eskizus instaliacijoms. Tapybą palieku savo draugams, kurie tai moka geriau už mane.

Ačiū.

Nuoroda:

www.vladimirtarasov.com