Tarp „Hidromasažo“, „Prognozės“, „Kontrabandos“ ir „Rokfelerių“

Nors Pačiam tik per 40, jau seniai esi žinomas ne tik kaip poetas, eseistas, romanistas, dramaturgas bei vieno laikraščio kultūrinio priedo redaktorius, bet ir kaip muzikantas. Šįkart ir norėtųsi pakalbėti būtent apie muziką. Kada ir kokiomis aplinkybėmis Klaipėdoje (?) gimė muzikantas, vardu Gintaras, pavarde Grajauskas?

Toks žmogutis, vardu Gintaras, pavarde Grajauskas, gimė prieš daugybę metų Marijampolėje. Deja, aplinkybių taip gerai neprisimenu, kad galėčiau apie jas pasakoti. Kada gimė toks muzikantas, irgi svarstytinas klausimas – nors pati pavardė lyg ir įpareigoja groti (ar iš bėdos bent jau profesionaliai lošti kortomis), muzikantu savęs nelaikau. Kuo toliau, tuo labiau. Na, nebent mėgėju. Komiškiausia, kad nelaikau savęs ir eseistu, romanistu, dramaturgu ar kultūrinio priedo redaktoriumi. Pamažėle sendamas, kiek padūsaudamas pradedu vis klusniau atsiliepti, šaukiamas poetu. Apskritai turiu saviidentifikavimo problemų: mieliausiai tapatinuosi su tokia būties forma, laikinai besivadinančia Gintaru Grajausku. Kai kas kažkodėl mano, jog tai neregėtas įžūlumas.

Kaip sugalvojai studijuoti muziką? Ar ketinai tapti profesionaliu muzikantu? Ar viduje kada nors vyko poeto-muzikanto drama, ar buvimas ir vienu, ir kitu vyko paraleliai, viena kitam niekada netrukdė?

Nei aš sugalvojau, nei ką. Pirmoje klasėje atėjo kažkokia tetulė į mokyklą, liepė visiems padainuoti „Du gaideliai“ ir be didelių debatų užrašė mane į chorą. Labai ir nesispardžiau – tuomet dainuoti man dar visai patikdavo. Iš to laiko dar ir iki šiol kažkokios keistos nuoplaišos galvoje ataidi – „tolimam Simbirske, nuošaliam kampely“, „būsiu aš žvaigždžių valdovė – kosmonautė Tereškova“ ir kitokie kunčiški leitmotyvai.

Taip viskas ir prasidėjo – tiesiog, sakyčiau, fatališkai. Toliau tarsi savaime – muzikos mokykla, berniukų choras „Gintarėlis“ (! – M.P.). Vėliau – anuometinė S.Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla. Vienintelis radikalesnis posūkis nutiko po „šimkinės“ baigimo – kai vietoje to, kad sėkmingai tęsčiau dirigavimo studijas Vilniuje, išdaviau cechą (štai kur ta pirmoji saldžioji nuodėmė…) ir įstojau į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto estradinės muzikos skyrių. Tokiu orveliškai prašmatniu pavadinimu anuomet nuo piktos akies dangstėsi Džiazo katedra – potencialių socialistinės tėvynės išdavikų kalvė, į kurią suvažiuodavo triukšmingieji rezistentai (plg. su tyliąja rezistencija) iš visos Sovietų Sąjungos.

Poeto–muzikanto drama apskritai neįmanoma. Senaisiais laikais šitas „kentauras“ buvo vientisas ir neišardomas, tik gerokai vėliau tai, kas daugybę amžių vadinosi dainiumi, skaldu, menestreliu ar skomorochu suskilo į dvi atskiras būtybes, pasąmonėje tebesiilginčias viena kitos. Suskilęs esu ir aš, nekaltas postmoderniųjų laikų kūdikis – tik man lengviau, nes tos dvi būtybės visada šalia viena kitos, net pasiilgti nespėja… Be to, ir viena kitai padeda: muzika man visuomet buvo pati tobuliausia formos mokytoja, o literatūra išmokė žaisti niuansais, pasikartojimais ir nutylėjimais. Ta „Kontrabandos“ manualinė technika, piano – forte kontrastai greičiausiai atklydę ne tiek iš Bacho polifonijos, kiek iš literatūros.

Taigi viskas vyko tarsi savaime – paraleliai. Ir kaip dabar vis labiau įsitikinu – nuosekliai ir dėsningai, pagal tam tikrą logiką, kurios tada, žinoma, dar neįžvelgiau. Kaip ir dar vieno šito dualizmo pliuso – skausmingos prabangos galutinai nesusitapatinti nei su vienu, nei su kitu. Kodėl prabanga? Yra šiokia tokia galimybė aptikti, kas iš tiesų esi. Gauti tikrų žinių apie save – net jei ir tektų nusivilti. Kodėl skausminga? Todėl, kad kiekvienas žmogus iš kito žmogaus labiausiai reikalauja susitapatinimo su tam tikru stabiliu, nesikeičiančiu vaizdiniu, jo paties susikurtu, ir tiesiog iki putų niršta, to susitapatinimo neaptikęs. Tai šimtaprocentinė anticharizma, tas atsisakymas susitapatint.

Tad iš tiesų jokios dramos – tiesiog tokios nuolatinės zen pratybos, ir tiek…

Anot visažinių interneto žinynų (norisi pasakyti, žiniuonių), 1987 m. Klaipėdos konservatorijoje baigei, atrodo, džiazo specialybę, vokalą ir boso gitarą. Ar neklysta metraštininkai bei liudininkai? Ar teko groti džiazą „gyvai“, kur ir kaip? Kada ir kodėl subūrei ne džiazo, o bliuzo grupę „Kontrabanda“? Kas tie kiti „kontrabandininkai“?

Dėl datos klysta tikrai: Džiazo katedroje studijas pradėjau 1985-aisiais – tais metais dėl kažkokio šauktinių stygiaus į sovietų kariuomenę pradėjo imti ir studentus, tiesiog iš pirmojo kurso. Tad 1987-aisiais aš baigiau vadinamąją „vyriškumo mokyklą“. Beje, už maloningesnę lemtį turiu būti dėkingas muzikai – pasirodo, ogi tikrai ne veltui šitiek metų su ja bendravau. Šaukiamųjų punkte manęs buvo pasigviešęs vienas vadinamųjų „pirklių“ – vyresnysis aviacijos leitenantas. Sklido kalbos, kad mūsų naujokų komanda bus transportuojama kažkur į Kušką, o iš ten, kaip žinoma, – tiesus kelias į Afganistaną. Ir tuo metu, kai tas vyr. leitenantas mus rikiavo, salėn įbėgo mažas apvalainas žmogelis su majoro antpečiais ir lyromis antsiuvuose, aprėkė leitenantą, paskui mane ir išsitempė iš rikiuotės. Pasirodo, garsus garsiojo Šiaurės miestelio dirigentas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas, turėjęs privilegiją susipažinti su atskiru Konservatorijos studentų sąrašu bei rinktis iš jo savo valia ir nuožiūra. Tad muzikos dėka nusišypsojo laimė Sovietų kariuomenę pažinti iš tos, geresniosios pusės – jei tokia pusė apskritai egzistavo – likau gyvas, nesužalotas, tarnavau orkestre pačiame Vilniuje su daugybe įdomių žmonių (linkėjimai visiems mundštuko broliams, ypač „vospitonskos“ klanui). Ir grojau ne tik „Slavės atsisveikinimą“ tūba, bet ir „Dire Straits“ bosine gitara Karininkų namų šokiuose…

Atrodo, kiek nuklydau nuo atsakymo – žinai, tie seno frontininko atsiminimai… J Grįžtu į vagą: taigi Džiazo katedroje studijuoti baigiau 1991–aisiais. Metraštininkus kuo skubiau pataisyčiau ir dėl vokalo: studijavau vien bosinę gitarą. Vokalą ten anuomet studijavo Marina Granovskaja – kur jau man su savo pusantros oktavos diapazonu… Niekad gyvenime nelaikiau savęs vokalistu. Komiškiausia, kad šito vaidmens taip ir neišvengiau: buvo ne vienas mėginimas kam nors perleisti šitas pareigas – tarp kandidatų buvo net vienas dabar gana žymus operos tenoras… Ko gero, visų iki vieno tų pretendentų balsai buvo geresni už mano. Problema kita: jie tiesiog dainavo natas, nesukdami galvos dėl teksto. Pernelyg nesigilindami, ką dainuoja… Beje, mano manymu, tai bene didžiausia šiuolaikinių dainininkų bėda. Nors kai tokie tekstai… Gal tikrai verčiau ir nesigilint, kitaip išves iš scenos isteriškai kvatojantį.

Ar teko groti džiazą „gyvai“? O kaip dar jį pagrosi, tiesą sakant, jei ne „gyvai“… Žinoma, teko. Ką daugiau veikti Džiazo katedroje, jei ne groti džiazą… Nieko kito ten praktiškai ir nebuvo grojama. Pradedama nuo džiazo standartų, „nuiminėjamos“ iš įrašų garsių džiazmenų improvizacijos… Orkestravimas, šiek tiek kompozicijos – žodžiu, normali džiazo muzikanto mokykla, pradmenys, kuriuos turėdamas gali judėti toliau. O kaip ir kur judėsi – čia jau tavo pasirinkimas. Mane domino bliuzas – visomis jo pasireiškimo formomis, nuo archaiškojo iki ritmenbliuzo ir toliau. Teksto ir muzikos santykis, tas stulbinamas išorinio primityvumo subtilumas. Viena pasakoma, antra tiek nutylima, trečia tiek išgrojama… Jei kas paprašytų, galėčiau paskaityti paskaitą „Bliuzas – šiuolaikinės muzikos tėvas ir motina“. Bliuzui skolingas ne tik džiazas, tiesiogiai perėmęs savo dispozicijon vadinamąjį bliuzo „kvadratą“, bet ir rokenrolas, ir hardrokas, ir soul, ir net repas – kuris iš esmės yra ne kas kita kaip sušiuolaikinta šnekamojo bliuzo forma. Neseniai klausiausi tokio minimalisto Steve‘o Reicho – beklausydamas supratau, jog tai, ką girdžiu, yra ne kas kita, kaip laike tarsi vėduoklė išskleistas bliuzo „kvadratas“. Be to „kvadrato“ retai kada išsiverčia ir „Kontrabandos“, ir „Rokfelerių“ muzika. Tai štai tau ir atsakymas – kodėl „Kontrabanda“ yra bliuzo, o ne džiazo grupė… Beje, jei jau būtumėm visai tikslūs – bliuzroko.

O „Kontrabandos“ pradžia buvo tokia neilgai gyvavusi grupė, vardu „Hidromasažas“… O josios pradžia (hm, į kažkokį Senojo Testamento stilių perėjau…) buvo mano tarnybos Sovietų kariuomenėje pabaiga ir pažintis su gitaristu Viliumi Ančeriu. Keitėsi muzikantai – jų būta tikrai nemažai, visų ir neišvardysiu. Paskui „susiliejom“ su „Prognoze“, atsirado būgnininkas Kęstas Bublys. Taip viskas ir stabilizavosi. Vilius, Kęstas ir aš. Ir ratas pradėjo suktis. Taip ir iki šiol sukasi – kai tik pagalvojam, kad pabaiga, pasirodo, jog tai pradžia.

„Kontrabanda“, kurios trys albumai pasirodė 1993-1995 m., tarp studentų (ypač psichologų, filosofų, filologų) sostinėje iš karto tapo kultine grupe ir tapo lyg atsvara vilniečių „seniams“ iš „Seno kuino“. Šį teiginį galiu pasirašyt krauju, nes būtent tais metais prasidėjo mano studijos. Apibūdink „Kontrabandos“ albumus – kokias idėjas jie brandino? Ar visi dainų tekstai – Tavo? Ar dainų tekstai guldavo į poezijos knygas ir atvirkščiai, ar jie buvo atskiras pasaulis?

Nebuvo tie albumai tokie konceptualūs, kad būtų galima kalbėti apie konkrečių idėjų brandinimą. Tiesiog grojom tai, kas mums patiko, taip, kaip mums išeina. Kaip daugelis darė. Tik mums labiau pasisekė – buvom pakankamai ironiški, kad atsilaikytume prieš tą „dabar porą metų pagrosiu kvailą popsą, išgarsėsiu, užsidirbsiu daug pinigų, o tada jau grosiu tai, kas pačiam patinka“. Daug tokių buvo – ir nežinau nė vieno, kuris iš tų popso ganyklų būtų sugrįžęs… Jei situacija tokia, kad įmanoma išgarsėti tik grojant idiotišką muziką, tai net pačiu geriausiu atveju tegali tapti pačiu žymiausiu idiotu, ir tiek. Abejotinas džiaugsmas.

Visi dainų tekstai – mano, ir nė vienas jų nėra nugulęs į poezijos knygą. Tiesa, yra atvirkštinis variantas – du eilėraščiai yra persikraustę į „Kontrabandos“ albumus. Jie ten tiesiog rečituojami – be jokių modifikacijų ir bandymų paversti juos daina.

Tiesiog – skirtingi tai žanrai. Kaip tapyba ir taikomoji dailė. Skirtinga specifika, skirtingi reikalavimai.

Tęsiant Tavo muzikinės karjeros tyrinėjimą, smalsu, kaip po „Kontrabandos“ atsirado grupė „Rokfeleriai“? Beje, ką simbolizuoja abiejų grupių pavadinimai? Che Guevara‘išką maištą prieš kapitalizmą?

„Rokfeleriams“ tiesiog atėjo metas – po „Kontrabandos“ kurį laiką ilsėjausi ir džiaugiausi ramybe. Jaučiausi kaip koks kaubojus po rodeo, ką tik nušokęs nuo besispardančio buliaus. O paskui akivaizdžiai pradėjo kažko trūkti. Kažkokio vitamino. Lyg ir viskas gerai, bet ta ramybė kartais labai jau įtartinai ausyse ima spengti. Tuščia kaip dykumoj… Pradėjom vėl pamažu grojinėt – pradžioj atsargiai, besipratindami, pirštų galiukais. Ėmė ir išėjo toks bosanovinis albumėlis. Pabandėm dar vieną, labiau fankinį. Pakoncertavom šiek tiek. Ir eilinį kartą subyrėjom – šįkart pakišo koją emigracija. Išsilakstė visi kas kur.

Tiesa, liko nemažai neįrašytų dainų – praktiškai visas albumas, toks bliuzo pagrindu. Kadangi „Kontrabanda“ yra teisėta „Rokfelerių“ paveldėtoja, o ir su bliuzu šiokių tokių reikalų turėjusi, planuojam tą albumą įrašyti – savaip, „kontrabandiškai“.

Su pavadinimais… Na, čegevarišką ar zapatišką, chomskišką ar tolstojišką – nežinau, bet maišto atspalvio yra. Tiek pavadinimuose, tiek visur kitur. Ar prieš kapitalizmą tas maištas? Kai kuria prasme taip. Prieš akių dūmimą plačiąja prasme. Prieš visokio plauko fundamentalizmą ir pagiežingus vienintelės tiesos išpažintojus. Prieš masinę realybę – fikciją, bandomą įpiršti kaip vienintelę egzistuojančią tikrovę. Prieš save – iš silpnumo ar žioplumo imantį ir pasiduodantį tam įpiršinėjimui. Ar maža prieš ką maištauti – ypač šalyje, kurioje kapitalizmas akivaizdžiai atsiduoda feodalizmu, o demokratija kartais labai jau įtartinai primena plutokratiją… Tik maištaujant patartina nepamiršti graudžios ir pamokomos Che Guevara‘os istorijos – apie tai, kaip maištininko, revoliucionieriaus įvaizdis kartais tarsi netyčia ima ir pavirsta prekės ženklu, niekuo nesiskiriančiu nuo kokakolos…

Ar ketinate atgimti ilgam, ar tik vienam albumui, ar nėra konkrečių planų?

Planai yra komunistų ir šėtono prasimanymas. Kai nieko neplanuoji, tai kartais gali tikėtis, jog kas nors ims ir pavyks. Netyčia – kaip visi geri dalykai. O jei pradėjai planuoti – žuvęs. Kaip Sovietų Sąjunga.

Ilgam ar trumpam – pagyvensim, pamatysim. Būtų smagu užbaigti to „rokfelerinio“ albumo įrašą. Po truputį judam į priekį. Labai ir neskubam – kadangi jokie prodiuseriai mums nenurodinėja, jokie terminai nespaudžia ir jokių singlų, nei kompaktų Kalėdų šopingui štampuoti nesiruošiam. Esam laisvi nuo bet kokių įsipareigojimų – išskyrus sau.

Pasiknaisiojęs Tavo muzikinėje kolekcijoje, pastebėjau, jog nelabai mėgsti komercinę muziką. Kolekcijos spektras – itin platus: nuo klasikos iki metalo (nors muzikologai sako, kad teoriškai tarp jų – vienas žingsnis). Vis dėlto krinta į akis Paties meilė čigoniškai, portugališkai, braziliškai muzikai, anglų beprotiškam neokabaretui „The Tiger Lillies“ ir pan. Kas Tau arčiausiai sielos, kokia muzika labiausiai veikia kūrybą – tiek muzikinę, tiek rašytinę (nors esi sakęs, kad dažniausiai kuri tyloje)?

Komercinė – tai ta, kuri kuriama specialiai pardavimui? Tokios nemėgstu visai. Nėra už ką mėgti to buko sutvėrimo.

Jei komercinė muzika – tiesiog ta, kuri parduodama, tai kitokios praktiškai ir nėr. Yra tik labiau perkama ir mažiau perkama. Ta, kuri perkama labiau, yra lengviau prognozuojama, todėl man ne tokia įdomi. Ta, kuri perkama mažiau, yra daug įvairesnė, jos spektras platesnis – o neretai ji apskritai nenuspėjama. Aš renkuosi antrąjį variantą – kodėl turėčiau žiūrėti nuobodų filmą, aštuntą rimeiką nuo rimeiko, kai kitas kanalas transliuoja originalų ir nematytą?..

Štai šitas antrasis variantas tikriausiai ir būtų „arčiausiai sielos“ – nelendant į platesnes analizes. Įprastinės, „masinės“ muzikos mano fonotekoje tikrai nėra daug. Tiek muzikoje, tiek literatūroje mano skonis laikytinas truputėlį perversiškas. Kaltas esmi prieš žentų ir aliukų tautą.

Kokia muzika daro įtaką kūrybai?

Tikriausiai visa – jei ne daro įtaką, tai bent inspiruoja. Nuo tų pačių „The Tiger Lillies“ iki COIL, nuo čigonų „Kalyi Jag“ iki Bacho. Nuo Marlene Dietrich iki Tomo Waitso. Pagal nuotaiką ir poreikį. Šiuo metu bene dažniausiai klausausi portugališkojo fado ir visokiausio plauko brazilų – nuo nepretenzingojo foro stiliaus iki džiazmenų. Va ir dabar kaip tik groja toksai Seu Jorge.

Kokia muzika turėtų groti per Tavo laidotuves?

Kokia gros, tokia bus gerai. Tautinės vestuvinės tik nedėkit. Kokio nors albumo „Paskutinis balius“. Nes vaidensiuos.

Spėju, mirusiųjų pageidavimų koncertuose tikriausiai šiek tiek kitoks repertuaras nei gyvųjų. Bent jau gerų muzikantų Anapily tikrai daug daugiau nei šiapus…

P.S. Iš susirašinėjimo su Gintaru Grajausku, 2011 03 20.

G. Grajauskas prisimena: „Į krūvą su „Prognoze“ susibėgom (ir pasivadinom „Kontrabanda“) kokie metai – dveji iki pirmojo albumo išleidimo. O abi grupės – sic! – grojo visai ne bliuzroką. „Hidromasažas“ (įkurtas apie 1987-1988 m.) buvo gerokai arčiau bliuzo, bet su pankroko užtaisu; „Prognozė“ (įkurta apie 1983 m.) apskritai grojo new wave, kažką kiek panašaus į ankstyvąjį Stingą. „Prognozėje“ grojo broliukai Bubliai – amžinątilsį Virgis, klavišininkas bei dainininkas, ir Kęstutis, būgnininkas, bosine gitara grojo Algis Didžiulis, gitara – Gediminas Gudauskas ir Juozas Staniulis, saksofonu – Arvydas Jakubėnas, klavišiniais – Gintaras Kizevičius. „Hidromasaže“ buvo maždaug tokie žmonės: Vilius Ančeris – gitara, Aidas Macevičius – klavišiniai, aš – bosinė gitara, Valdas Ančeris (Viliaus brolis) – mušamieji. Ir nuolat besikeičiantys vokalistai – nes nė vieno tinkamo taip ir neradom. Kol galų gale, „Kontrabandoje“, teko imtis dainavimo pačiam.“

P.S. (2) Iš susirašinėjimo su Algiu Didžiuliu, 2011 03 22.

Dabartinė grupės sudėtis:

Gediminas Gudauskas – el. gitara

Juozas Staniulis – smuikas, el. gitara

Virgilijus Bublys (gaila, jau miręs) – klavišiniai, pagr. vokalas, komp.

Kęstutis Bublys – mušamieji, vokalas

Gintaras Kizevičius – klavišiniai, vokalas

Arvydas Jakubėnas – saksofonai

Algirdas Didžiulis – bosinė gitara

Tais laikais (1983-1989) grodavome taip vadinamą artroką. 1986 m. sugrojome Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje su tada dar tik pradedančia groti grupe „Antis“, net paskolinome savo klavišinį instrumentą. Grupė mažai kam žinoma, daugiausia grodavome Klaipėdoje įvairių renginių ir koncertų metu, daugiausiai publikos sutraukdavome per tuometines žvejo šventes. Teko pagrot ir viename kitame konkurse bei festivalyje Kaune, sporto halėje bei Šiauliuose.

Didžiausias grupės pasiekimas – tai pasirodymas daugiatūkstantinei žmonių miniai per pirmąjį Roko maršą 1988 metais Klaipėdoje. Išstojome pirmieji, tad jaudulio tikrai buvo, tarp jau tokių grandų kaip „Antis“, „Bix“, „Už Tėvynę“ ir kt. Grupė „Anties“ muzikantų, su kuriais teko kartu ir studijuoti, bei su Dovydu Bluvšteinu (garsus Lietuvoje melomanas, alternatyvios muzikos festivalių organizatorius) sudarytoje „komisijoje“ repeticijų kambaryje buvo padaryta musų grupės keletos dainų perklausa ir nuspresta, kad „tinkame košalienai“, tad ir „paleido“ pirmuosius. Skambėjo daina „Laisvė“.

Grupės muzikantams didžiausią įtaką padarė grupės „Genesis“, „Police“, „Rush“.

Apie dabartinį roką sunku kalbėti, nes jaučiasi, kad jis grojamas ne iš širdies, kaip sakoma, o labiau iš komercinių paskatų, tad visiškai jo net ir neklausau, nebent Marijaus Mikutavičiaus dainų, kai jis dar grojo roko grupėje „Bovy“: tai – dainos „Kalėdos“ ir „My woman“. Jos man atrodo tikros ir aš jomis „tikiu“.

Šiuo metu vis dar tebegroja Arvydas Jakubėnas, jis profesionalus sksofonistas, Kęstas Bublys – jau išleidęs savo solinį (puikų ) CD, Gintaras Kizevičius – Klaipėdos dramos teatro muz. dalies vedėjas, kompozitorius, bei Juozas Staniulis – Klaipėdos kamerinio orkestro smuikininkas.“

Diskografija

1993 Kontrabanda – Kontrabanda

1994 Kontrabanda – Teroras

1995 Kontrabanda – Blūdas

1999 Prognozė – Ramybę byloja kalnai (dvigubas CD, restauruoti senieji įrašai; CD skirtas tik draugams, ne prekybai)

2001 Rokfeleriai – Puse lūpų

2003 Rokfeleriai – Cinkas

2007 Kontrabanda – Gyv(a)i

2014 Kontrabanda – Live in Alaus Namai 2014

Nuoroda:

https://www.facebook.com/kontrabandaLT