Kim‘as Larsen‘as kaip gitaristas 1995-1999 metais save yra išbandęs ir legendinėje danų melodic death/doom grupėje „Saturnus“, taip pat grojęs grupės „The Loveless“, „Black Wreath“. Tačiau muzikantą ėmė traukti kitokia muzika ir 1999 metais gimė debiutinis „Of The Wand & The Moon“ albumas „Nighttime Nightrhymes“. Jame buvo justi naujoviškas požiūris į neofolką, kiek atsietas nuo vokiškosios post-industrial folk bangos („Sonne Hagal“, „Forseti“). Dainos – apie meilę, praradimus, džiaugsmą, senovės germanų tikėjimą. 2001 metais pasirodė antrasis albumas „:Emptiness:Emptiness:Emptiness:“, kuris dar labiau ištobulino neofolkišką skambesį. Grupė buvo priimta į neofolko elitą, išleido bendrą minialbumą „Bringing Light And Darkness“ (2001) su legendiniais „Sol Invictus“. 2005-aisiais pasirodė beveik trejus metus įrašinėtas albumas „Sonnenheim“, užtvirtinęs grupės pozicijas neofolko pasaulyje. 2009 metais kitu pavadinimu – „Solanaceae“ (lot. „Nakties šešėlis“) – išleistas naujausias Kim‘o Larsen‘o albumas.
Kim‘as Larsenas‘ sutiko atsakyti į keletą klausimų (interviu darytas 2010 metais).
Kaip prasidėjo Jūsų solo muzikavimas?
Apie solinę karjerą ėmiau galvoti dar grodamas grupėje „Saturnus“. Mano draugas maždaug 1993 metais supažindino mane su „Current 93“ albumu „Thunder Perfect Mind“ (1992), ir tada supratau, kad tai ta muzika, kurios ilgai ieškojai. Rašiau muziką grupei „Saturnus“, sukūriau daug akustinių dainų, taigi jei jos būtų buvę panaudotos su šia grupe, tuomet būtume pradėję leisti dvigubus albumus. Be abejo, įrašų kompanijai tai būtų buvę smagu.
Tačiau kadangi kiti „Saturnus“ nariai nepamilo panašios muzikos, nusprendžiau įkurti savo projektą „Of The Wand & The Moon“ (šis pavadinimas dar rašomas taip: :Of The Wand & The Moon:, - M. P.).
Nežinau, kuris mano albumas labiausiai vykęs – kiekvienas atspindi mane tam tikru laikmečiu. Neklausau jų dažnai, nes visąlaik dirbu prie kažko naujo, kas patraukia mano dėmesį.
Kas Jūsų kūrybai suteikė didžiausią impulsą?
Na, kai viskas prasidėjo nuo „Current 93“ albumo „Thunder Perfect Mind“, tęsiau toliau klausydamas „Death In June“, „Blood Axis“, „Fire & Ice“, NON, „Der Blutharsch“, „Strength Through Joy“ ir daugybę kitų.
Dabar mėgaujuosi klausydamas Serge‘ą Gainsbourg‘ą (1928-1991), Johnny Cash‘ą (1932-2003), Lee Hazlewood‘ą (1929-2007), „The Beach Boys“, taip pat septintojo dešimtmečio merseybeat sound muziką. Taip pat klausau ir naujos muzikos – „Flaming Lips“, „Low“, „Panda Bear“, „The Editors“, vėlyvąjį Roky Ericsoną, doom muziką – „Sun O)))“, „Earth“, „Monarch“, akustinę muziką – „Six Organs Of Admittance“, James‘ą Blackshaw. Sąrašą galima būtų tęsti...
Iš tikrųjų myliu kiną. Spėju, kad yra pernelyg daug filmų, kuriuos norėčiau išvardyti, bet vieną kitą pasakysiu: „Eik ir žiūrėk“, „Stalkeris“, „Veidrodis“, „Antikristas“ (laukiu Larso von Trier‘o „Melancholijos“), „Fontanas“, „Strošekas“, „Taksi vairuotojas“, „Vidinė imperija“ (ir visas David‘as Lynch‘as apskritai), „Karklų žmogus“, „Valios triumfas“, „Krikštatėvis“, „Apokalipsė dabar“, „Syg Og Munter“ („Ligotas ir linksmas“, 1974), „Firmaskovturen“ („Kompanijos piknikai“, 1978), „Julefrokosten“ („Kalėdų vakarėlis“, 1976), „Sange Fra Anden Sal“ („Dainos iš antrojo aukšto“, 2000), „Lad den rette komme ind“ („Įsileisk mane“, 2008), „Neapsaugok mūsų nuo blogio“ (1971), „Skaitovas“, „Fauno labirintas“, „THX 1138“, „Dunderklumpen!“ (švedų animacija, 1974), serialą „Aš, Klaudijus“ (1976; žiūriu dabar), „Dirbtinis intelektas“, „Kalinys“, „Pažadas“, netgi ketinu pažiūrėti „Žiedų valdovo“ trilogiją ir „Hobitą“, kai šis pasirodys.
Taip pat mėgstu dokumentinius filmus. Ypač – „Stevie“ (2002).
Knygos... Taip pat jas mėgstu, ir jų labai daug. Dabar skaitau Tove‘s Jansson „Mumius trolius“.
Kas Jums yra Dievas/dievai? Kuo tikite?
Netikiu dievu ar dievais.
Nežinau, galbūt 95 proc. esu ateistas, o 5 proc. agnostikas.
Kartais aplinkoje matau ženklus.
Galbūt tai yra kažkas, ką Salvadoras Dali pavadino paranojinėmis tunelio vizijomis.
Kai sutelki dėmesį į vieną ar kelis objektus, pradedi matyti ženklus.
Taip pat mėgstu terminus „prasmingi atsitiktinumai“ arba „sinchroniškumas“.
O, čia jau neriam per giliai... Reikia alaus
Ką, be minėtųjų neofolko grupių, dar vertinate? Ar, be Jūsų grupės, yra naujoji neofolko banga?
Na, viską pradėjo, „Death In June“, „Current 93“, „Sol Invictus“ ir „Fire & Ice”. Šio neofolko nedažnai klausau.
Vis dėlto iki šiol mėgstu „Death In June“, „Solblot“, „Sonne Hagal“, „Die Weisse Rose“, naująjį „Hekate“ albumą. Ko gero, pamiršau paminėti dar labai daug grupių...
Ar mūsų civilizacija žlunga? Ar tikite jos galima pabaiga? Kokia ji galėtų būti?
Pacituosiu norvegų mąstytoją, pesimistinių aforizmų („pesigramų“) meistrą Nils‘ą-Fredrik‘ą Nielsen‘ą (1945-2005), kurio nuostabią knygą „Niekada nėra per vėlu pasiduoti“ rekomenduoju paskaityti. Jis sakė: „Laimė, žmonijos ateitis yra praienantis fenomenas“.
Visiškai netikiu mūsų civilizacija. Viskas praeis, kaip dainavo „Current 93“ („All Shall Pass...“).
Kai pirmąsyk išgirdau „Of The Wand & The Moon“, man Jūsų muzika padarė didžiulį įspūdį. Švelni ir tuo pačiu stipri. Ką reiškia grupės pavadinimas ir kokia pagrindinė Jūsų atliekamos muzikos koncepcija?
Pagrindinis grupės „Of The Wand & The Moon“ tikslas yra kurti muziką ir išreikšti mano jausmus, kuriuos jaučiu tuo laiku, kai kuriu. Buvo ir kitų projektų, bet šiam kartui jų jau pakaks.
Prie grupės pavadinimo dvitaškiai :: buvo pridėti dėl mano susidomėjimo runomis. Ant runų akmenų dažnai randami žodžiai, apgaubti dviem ::.
Kokie artimiausi Jūsų planai?
Šiuo metu rengiamos trys riboto tiražo 7‘‘ plokštelės: Julės šventei (senųjų tradicijų Kalėdoms, - M. P.) skirta „It‘s Like Dying On Christmas Day“, dar viena, pavadinta „Shine Black Algiz“ bei bendra plokštelė (split‘as) su amerikiečių grupe „King Dude“ (joje aš dalyvausiu kaip side project „Solanaceae“).
Galiausiai viliuosi baigti savo penktąjį albumą, kurį pavadinau „The Lone Descent“. Jis turėtų pasirodyti 2011-ųjų pirmojoje pusėje.
Ir dar – galvoju: kokia gi ta neofolko ateitis? Nežinau...