ŠERKŠNO TYLA: Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų yra pervertinti

- Papasakokite plačiau apie grupės pavadinimą, veiklą, kuri, kiek žinau, yra gana plati...

- Mes paraleliai kuriame kelis originalius projektus, kurių vienas vadinasi „Šerkšno tyla“, o kitas – „Nieko sau teatras!“. „Šerkšno tyla“ – muzikinė grupė, grojanti autorines dainas suaugusiems, o „Nieko sau teatras!“ – interaktyvaus teatro studija, dovanojanti džiaugsmą mažiesiems žiūrovams ir klausytojams.

Pavadinime „Šerkšno tyla“ užkoduotas siekis klausytoją bent trumpam „išsivesti“ iš šio pasaulio sumaišties. Kas gi nežino, kokia šviesa ir ramybė visą esybę užplūsta, kai vieną žiemos rytą, pratraukę užuolaidas, staiga išvystame viską aplinkui apglėbusį šerkšną. Reikia bent kartais nugrimzti į tylą, nes tyloje gimsta muzika... Bet tai dar nereiškia, kad mūsų galima klausytis tik žiemą ir kad turime tik lyriškąją pusę.

Atidžiau perskaičius pavadinimą „Nieko sau teatras!“, galima įžvelgti dviprasmybę: nieko sau! – sušunkame, kai dėl ko nors labai nustembame, o žvelgiant kitu kampu – nieko sau reiškia, kad kūrybinę kibirkštį atiduodame kitiems, šiuo atveju, vaikams, sau nepasilikdami nieko. Nors ne, turbūt sakome netiesą – kai mažieji žiūrovai laimingi, mums lieka kur kas daugiau, nei kas nors galėtų įsivaizduoti.

- Ką Jums reiškia knygos?

- Knygos mūsų gyvenime užima ypatingą vietą. Ypač mėgsta skaityti grupės vokalistė, aktorė Judita Šmitaitė-Laurinavičienė, neretai dėl to pavadinama vaikščiojančia knygų lentyna. Ji skaito visur ir visada, todėl, jeigu galėtų, knygų lentyną turbūt pasikabintų net automobilyje, ant vidinės priekinio stiklo pusės. Tai gal ir būtų visai neblogas sprendimas, nes dabar staigesniuose posūkiuose knygos skraido po visą saloną. Aš, tekstų autorius Nerijus Laurinavičius, skaitau saikingai, saikingai išleidau kelias savo knygas: „Apvalyk mane isopu“ (Versus Aureus, 2013: novelės ir etiudai) ir „Spengia tylos kamertonai“ („Firidas“, 2013: eilėraščiai). Dar keletą knygų rengiu spaudai, bet kol kas neaišku, kada jos išvys dienos šviesą. Taip pat rašau ir vaikams, gali būti, kad ateityje koncentruosiuosi į vaikų literatūrą.    

- Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

- Garso menas – labai subtili sritis. Jei kalbėtume apie studijinį darbą, visada nuoširdžiai stebina patyrę garso režisieriai, kurie įrašinėdami kūrinius, o paskui daug kartų perklaudysami atskiras jų dalis, girdi tokius niuansus, kurių kartais, regis, neišgirstų ir pats sargiausias šuo. Neįsigilinus, iš šalies daug kam galbūt atrodo viskas gan paprasta, tačiau vienas ar kitas garsas vienoje ar kitoje vietoje gali reikšti labai daug, o jei kalbame apie garsų pynę, viskas dar sudėtingiau.

Tiesa, kartais labai sveika atsiriboti nuo visų studijų, apskritai nuo visos muzikos ir įsiklausyti, ką groja kasdienybės pasaulis: kaip spragteli ir toliau burbuliuoja ką tik užviręs virdulys, kaip troleibusas braukia apledėjusius kibirkščiuojančius laidus, kaip naktį už lango burzgia elektros skydinė, o į stiklą trankosi netyčia į kambarį įkliuvęs drugys. Arba kaip spengia šerkšno tyla, o paskui traška medžių šakelės, kai nuo jų atitirpsta ledas. Argi tai ne muzika, argi tai ne garso menas? Tai turbūt ir reikėtų labiausiai vertinti.
Pamenu, kažkada seniai draugas buvo užsikrėtęs pasaulinės eksperimentinės, elektroninės muzikos klausymu, tad šią „bacilą“ pasigriebus ir man teko šiek tiek pasinerti į „Coil“ (vienas šios grupės narių, berods, neseniai viešėjo Lietuvoje vykusiame festivalyje), „Current 93“, „Sol Invictus“, „The Legendary Pink Dots“ ir į daugelio kitų legendinių grupių garsų pasaulį, o toji patirtis buvo savotiška, reikės kada nors vėl pasiklausyti, nes kažkur archyvuose liko nemažai albumų. Tuomet net nusipirkome kažkokį nevykusį diktofoną, kuriuo bandėme įrašinėti tvorų traškėjimą ir miesto ūžesį. Aišku, nieko doro iš to neišėjo, bet visgi... Beje tas pats žmogus mane supažindino su pirmaisiais gitaros akordais.

Neretai labai išlaisvinančiai nuteikia ambientinė muzika ir net paprasčiausios relaksacinės melodijos, trunkančios daugybę valandų, viso to apstu „Youtube“. Mane dar žavi post-roko kryptis.

Su mūsų šalies eksperimentine muzika nelabai teko susidurti. Tiesa, vieną kartą atsidūrėme labai greta jos – „Lofte“ teko apšildyti legendinius Lietuvos gražuolius avangardistus „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. O kiek ten buvo instrumentų ant scenos!

Kadangi su žmona labai mėgstame gerą kiną, o vaizdo klipą galima vadinti trumpametražiu filmu, jeigu tik kada nors atsirastų galimybių, labai norėtume pabandyti kai kurioms savo dainoms sukurti regimąją istoriją, jau net ir scenarijai galvose sukasi.
„Nieko sau teatras!“ irgi neretai eksperimentuoja su įvairiais instrumentais, skleidžiančiais keistus garsus, irgi jei kur nors kokį įdomesnį instrumentą užmatome, stengiamės jį įsigyti…         
   
- Papasakokite apie save. Kas esate, kaip susipažinote su muzika?

- Nerijus Laurinavičius (1979 m. gimė Vilniuje) ir Judita Šmitaitė-Laurinavičienė (1984 m. gimė Tauragėje).

Iki šiol vis bandau su muzika susipažinti, o ji vis sprunka ir sprunka... O Judita susipažino anksti, turi nuo mažens stiprų, gražų balsą ir puikią vokalinę klausą, nuo aštuonerių lankė muzikos mokyklą, specialybė buvo chorinis dainavimas. Tiesa, norėjo stoti mokytis groti fortepijonu, bet kai per stojamąjį egzaminą mergaitė uždainavo, visa salė aidėjo ir komisijos nariai sakė, kad tik į dainavimą priims. Štai taip. 

Ar seniai įkurta Jūsų grupė?

- „Šerkšno tylai“ neseniai sukako ketveri metai, bet dar ir prieš šį projektą buvome pasikvietę keletą muzikantų, su kuriais trumpai grojome kiek sunkesnę, į roką panašesnę muziką. Tuomet vadinomės „Spengiantys tylos kamertonai“, bet dėl tam tikrų priežasčių veikla buvo nutraukta, o vėliau jau atgimėme kaip „Šerkšno tyla“. Visa priešistorė skamba maždaug taip: pirmąją gitarą 2000 metais įsigijau Londone. Nežinau dėl ko pajutau didžiulį potraukį pamėginti groti. Tokį mano išpuolį iš šalies stebėjęs kitas tų laikų draugas negalėjo patikėti: „Ir kaip gi tu ją susiderinsi?“ O vėliau atėmė iš manęs tą gitarą ir pats pradėjo groti, nors irgi niekuomet nebuvo prieš tai laikęs rankose. Beje, pasirodė, kad turi puikią klausą ir geba natomis atkartoti bet kokią išgirstą melodiją. Grįžę į Lietuvą su tuo draugu dar mėginome brązginti „Skaiteks“ gamykloje išsinuomotose patalpose, ten ir gimė pirmieji kūriniai, kurie ilgainiui su visais savo keiksmažodžiais išsisklaidė kaip rūkas. Tai buvo savotiško žavesio turėjęs pankavimo laikotarpis.

Dabartinis „Šerkšno tylos“ repertuaras labai palaipsniui formavosi maždaug dešimtmetį – nuo tada, kai susipažinau su žmona Judita ir kai pasileidę nuo grandinių su gitara tranzavome po visą Lietuvą. Tuomet ir gimė vienas pirmųjų kūrinių „Išlaukti“, kurį visai neseniai atgaivinome ir kartais pagrojame. Tais laikais (maždaug nuo 2005 metų) mūsų duetas-tandemas neretai grodavo, improvizuodavo pajūryje, ypač pamilome Nidą, kurios poilsiautojai ir paskatino sugrįžus į Vilnių vieną rudenį mėginti suburti rimtesnę sudėtį. Beje, mūsų „Oranžinis kiemsargis“ taip pat gimė Nidoje.      

- Kokiuose įrašuose dalyvavote?

- Neseniai pradėjome bendradarbiavimą su puikia garso įrašų studija „Boyar studio“, kurioje ką tik kokybiškai įrašėme „Oranžinį kiemsargį“ – vieną senesnių ir žinomesnių mūsų dainų. Kokybiškų įrašų kol kas daug neturime, bet žaliavos ir repertuaro yra sočiai – netgi ne vienam albumui. Viena sėkmingesnių mūsų dainų yra pernai įrašyta lyriškoji „Žiūrėk, jau sninga“, ne kartą skambėjusi radijo stočių eteryje. Atvirai kalbant, vien savo lėšomis nepajėgiame sparčiai ir kryptingai dirbti (ketiname samdyti profesionalius muzikantus, kurti aranžuotes, praplėsiančias įprastą mūsų skambesį), todėl, gali būti, ieškosime rėmėjų, o tuomet gal reikalai pajudės sparčiau – iš pradžių ketiname leisti debiutinį „Šerkšno tylos“ albumą, taip pat įrašinėsime „Nieko sau teatras!“ dainų albumą vaikams. Neseniai įrašėme šventinę dainą šeimai „Su Kalėdomis Jus, su Naujaisiais“. Interneto platybėse galima surasti ir gyvai atliekamų mūsų dainų įrašų, nes gyvai grojome ne vienoje televizjos ir radijo laidoje.

- Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

- Buvo laikas, kai koncertavome gan intensyviai, tad šen bei ten vis pasirodydavome: grojome festivalyje „Saulėtosios naktys“, Vilniaus „Kultūros naktyje“, Tauragės miesto šventėje, per vieno seimo nario knygos pristatymą grojome Seime, 2014 metais radijo stoties „LRT Opus“ organizuotame jaunų grupių konkurse „Lofte“ tapome grupės etapo nugalėtojais ir pelnėme publikos simpatijas, todėl vėliau „Lofte“ ir grojome kaip apšildanti grupė prieš avangardinio roko grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ pasirodymą. 

- Ką kuriate dabar?

- Šiuo metu labiau koncentruojamės į savo teatrinę veiklą („Nieko sau teatras!“): kuriame naujus scenarijus, ruošiame apipavidalinimus ir t.t. Su „Šerkšno tyla“ grojame tik ypatingesniais atvejais, esame labiau linkę susitelkti į įrašus. Šiltuoju metų laiku mėgstame netikėtai pasirodyti Vilniaus gatvėse arba Latvijos pajūrio erdvėse.

Dar su poetu Viliumi Dinstmanu kuriame trenktą internetinį žurnalą kūrybingiems žvejams (http://ilankele.blogspot.lt). Tai beprotiškas projektas, visų pirma skirtas pašiepti save ir nejučia dekonstruoti rimtų susireikšminusių dėdžių kuriamą pilką  pasaulį. Iš viso to galbūt kada nors gims (anti)knyga, worstselleris, kaip nebylus priekaištas toms neva literatūrą išmanančioms personoms, kurios nuolat sapalioja apie išliekamąją vertę, kurią, pasak jų, garantuoja iki kaulų čiulpų nuobodi agrarinė lietuvių literatūros tradicija su visomis savo aslomis ir rykais. Pati didžiausia išliekamoji vertė – mokėti pasišaipyti iš savęs, per daug nesusireikšminti ir net į pačius rimčiausius pasaulio reikalus mokėti pasižiūrėti su šypsena.   

- Pagrindinės įtakos - nuo muzikos iki bet ko.

- Sunku pasakyti, nes mes patys kartais net neįtariame, kas kūrybiniame lauke mums turėjo vienokios ar kitokios įtakos. Viename gyvenimo etape žaviesi vienais dalykais, kitame – kitais. Svarbiausia stengtis ne būti kažkuo panašiu į kažką, o turėti drąsos ieškoti savitumo. Pats kvailiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui, tai pasakyti: dabar aš tapsiu kaip tas arba kaip anas! 

- Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

- Įvairiais laikotarpiais jų būta labai įvairių. Tiek rock, tiek pop, tiek kitose muzikos srityse. Kažkda labai patiko „Status Quo“, „Duran Duran“, kažkada klausėmės „Depeche Mode“, kažkada – David Bowie ir t.t. Mėgstu „Nautilus Pompilius“ kūrybą, Viktoro Cojaus kai kuriuos ne taip nuvalkiotus kūrinius. Žavi prancūziška muzika, žavus smooth jazz, žavus post-rokas (kanadiečiai „Do Make Say Think“, japonai „Mono“). Tik kažkaip liūdna dabar žiūrėti į lietuviškos muzikos padangę. Negalėčiau įvardinti, kas šiuo metu nuoširdžiai patinka, gal labiau pavieniai kūriniai... Tiesa, įdomių tendencijų buvau užmatęs „SOLO ansamblio“ kūryboje. Apskritai vyrauja kažkoks minties badas, o kokių nors rezultatų gal pasiekiama nebent formos prasme. Dauguma Lietuvos muzikos padangėje liaupsinamų kūrėjų, aplink kuriuos nuolat generuojamas kažkoks šaršalas, mano nuomone, yra pervertinti (overestimated). Jau vien užmetus akį į tai, kas dedasi net Nacionalinio transliuotojo eteryje, kartais nupurto šiurpas. Bet yra kaip yra, visur daug ką lemia protekcija.   
 
- Ką linksmo galėtumėte prisiminti, susijusio su muzikavimu ar teatru?

- Papasakosiu vieną linksmai liūdną nutikimą, susijusį su ką tik įrašyta „Nieko sau teatras!“ daina „Su Kalėdomis Jus, su Naujaisiais“.

Važiavome į pirmąją jos įrašymo sesiją ir labai skubėjome. Užsukome į degalinę įsipilti degalų. Atsidariau automobilio bagažinę, kad susirasčiau pirštinę – nesinorėjo išsitepti rankos, su kuria laikoma degalų žarna. Įsipylęs dyzelino, žarną pakabinau į vietą ir ėjau susimokėti... Ir taip pyliausi su kakta į pravertą bagažinę, kurios kampas kaip tik buvo kaktos lygyje, jog silpnesnių nervų žmonėms detalių nebepasakosiu. Gerai, kad vaistinėlėje buvo plačių pleistrų. Žmona užklijavo man kaktą, sumokėjo už degalus ir teko toliau važiuoti į jau sutartą įrašo sesiją. Garso režisieriui pravėrus studijos duris, paklausiau: „Ar patekome į tą vietą, kurioje įrašinėjami pasaulinio karo veteranų prisiminimai?“ Pleistre švietėsi kraujo dėmė, tad tikrai atrodžiau kaip kareivis iš karo lauko ligoninės. Skaudėjo, bet vos tik pradėjome įrašus, visi skausmai išsilakstė. Tik paskui paaiškėjo, kad dėl patirto streso pamiršome užsukti automobilio degalų baką, o ant mašinos stogo buvęs bako dangtelis, pajudėjus iš vietos, nulėkė bala žino kur. Daina atrodo šviesi, o jos gimimą persekiojo keistos aplinkybės. Negana to, vėliau namuose repetuojant metalofono partiją, kuri skamba įraše, širdies priepuolis staiga ištiko Juditą, kurią per kamščius teko staigiai vežti į Santariškių klinikas. Laimei, tai nebuvo taip rimta, kaip pasirodė iš pradžių. Bet dainą mes vis dėlto įrašėme! Per aspera ad astra!  

- Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...?

- Nemėgstu žodžio bardas. Aš esu nei žuvis, nei mėsa. Nei muzikantas, nei aktorius tikrąja ta žodžio prasme. Kartais gal keistas, o kartais banalus kaip dešra. Žmona išties turi puikią muzikinę klausą ir gražų balsą, o tai mane inspiruoja siekti, kad tai galėtų išgirsti ir kiti.

- Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a.a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

- Turbūt yra. Vieni tą pašaukimą išgirsta, kiti ne. Vieni įsivaizduoja, kad juos kažkas pašaukė, o tuomet jau reikia saugotis tokių menininkų... O kiti nugyvena gan ilgą gyvenimą besikapstydami įvairiose srityse, kol pagaliau išgirsta, kad šaukiami buvo ne ten, kur nuėjo. Tuomet apsisuka ir jeigu atranda jėgų žengti kita kryptimi, žiūrėk, dar ir suspėja maloniai visus aplinkui nustebinti.
Frazę dėl talento ir darbo proporcijų būtų galima perfrazuoti kitaip: 99 proc. ryšių, įžūlumo ir pinigų, 1 proc. talento ir darbo. O jei rimčiau, neskirstant procentais, reikia ir talento, kuris yra Dievo dovana, reikia ir darbo, kuris jau yra mūsų pastangų ir valios procesas, o svarbiausia reikia... kantrybės. Ko ir linkime visiems artėjančių švenčių proga. Tebūna širdyse ramu ir šviesu.