DARIUS ŽVIRBLIS. Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi

Albumas trumpas, bet geras. Vien už tokį ščyrą jo išleidimą galima duoti aukščiausią balą: puikus dizainas, estetiškas viršelis (jame Ulos Jasiulevičiūtės 2013 m. įamžintas Vincukas), dailiai išdėlioti dainų tekstai. Dainų apie gyvenimą, jo prasmę. Galbūt ypatingai ryškių stadioninių hitų čia neišgirsite, bet tai singer-songwriter stilistika, ji kitokia nei, tarkime, Mindaugo Briedžio, ji ramesnė, tykesnė, introvertiškesnė. Primena legendinę Dariaus Žvirblio įkurtą (ir, deja, pasak jo, nebeatsikursiančią) grupę ATIKA, tačiau dar ramiau. Lyg islandiškų ar grenlandiškų filmų jis būtų prisižiūrėjęs. Sėdi, žvelgi į ledkalnį, pudelį meti už borto, o pats dainuoji lyg niekur nieko. Dainų pavadinimai vis dėlto išduoda, kad tai tas pats maištininkas iš grupės ATIKA. "Depresijos apimti snobai būriais traukia į Vilnių" garantuoja, kad tai nebus "radio friendly" muzika Lietuvoje, kur puikiai žinome, kas groja per lietuviškas radijo stotis. Tačiau tai garantuoja, kad Darius Žvirblis buvo, yra ir bus vienas kūrybingiausių ir originaliausių (bei kukliausių) muzikantų Lietuvoje. 

Mūsų atplauks valtys. Tikiu, Stanislavski, tikiu. 

O muzikantui-muzikologui (muzilogui?) Domantui Razauskui, dabar ne tik dainuojančiam banalybes, pasiskolintas iš BoG'o, bet ir gydančiam mus savo ilgais ir nuobodžiais tekstais, vis dėlto paprieštarausiu: į šį viršelį Dariaus Žvirblio albumo viršelis nepanašus. Ir koncepcija kita. Ką darysi, pavydas ir konkurencija muzikos pasaulyje yra dažnas reiškinys. 

(Įdomu, Didysis Bobai, kaip Tau Benedikto Januševičiaus rožinių kiškių ir Andriaus Mamontovo naujojo albumo viršelių panašumas? Ar įžvelgi? Ačiū iš anksto.)

Ačiū, Dariau, už puikų EP, lauksime albumo. 

Tuo tarpu ne griekas prisiminti šią nuostabią ATIKA dainą, kurią galima drąsiai vadinti viena geriausių lietuviškų (ir ne tik) dainų, ir dar kelias solines Dariaus.