ŽEMYNA TRINKŪNAITĖ. Lopšinė, jei įminsi Laumės vardą

Vienos dainos CD (pilnametražis albumas jau kuriamas ir greitai pasirodys) sukurtas Žemynos Trinkūnaitės (muzika, žodžiai, atlikimas). Ji dainuoja, pritaria kanklėmis. Žodžiai prasmingi ir nėra banalūs, be to, paveikūs. 

Jei įminsi Laumės vardą,

Dovanos tau Saulė kardą, 

Karžygiu tapsi sapnų, 

Nugalėsi Smaką baisų,

Išvaduosi Ryto Žvaigždę

Ir mūsų Žemė nubus.

Suaugusiam žmogui šie žodžiai gali reikšti daugiau nei tiesiog lopšinės žodžius. Tai mįslė ir palinkėjimas mūsų Žemei nubusti, tiksliau, nubusti jos žmonėms, atrodo, išprotėjusiems dėl materialių turtų, bet nesuvokiantiems, ką daro. 

Garso režisierius Rimantas Motiejūnas, įrašyta 2015 m. Nuostabaus viršelio dailininkė Dalia Stalauskienė (panaudoti jos piešiniai ant stiklo), dizainerė Nida Nielsen. 

Interviu su ŽEMYNA TRINKŪNAITE.

Koks Jūsų garso menas?

Save laikau kanklininke, labai gražus žodis. Muzikos instrumentui gerai įvaldyti reikia skirti visą savo gyvenimą, ta prasme, kasdienis darbas būtinas.

Garso menas – plati sąvoka. Garso pilna visur – visoje visatoje, kiek mums leista suvokti. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne „garsas“ aiškinamas kaip „ausimis sugaunamas oro virpėjimas“. Bet juk yra garsų, kurių nesugauna mūsų ausis, pvz., ultragarsas – „garsas, kurio bangų dažnis viršija viršutinę žmogaus girdos ribą“ (tas pats DLKŽ). Vadinasi, mes panirę į girdimų ir negirdimų bangų virpesius. Iš čia tas gilus nerimas, verčiantis vienus kūrėjus sustabdyti, sustingdyti tuos virpesius, paversti juos išbaigtu vienetu, turinčiu pradžią ir pabaigą. Kitiems – atvirkščiai – norisi atsiverti bangų beribiškumui, išsilaisvinti iš formos, dermės.

Save priskirčiau prie pirmųjų, pagal prigimtį man arčiau dirbamos žemės laukas nei platybėse pranykstantis kelias. Todėl ir muzikuoti pasirinkau paprastą instrumentą ir išbaigtą struktūrą, o ne laisvą improvizavimą ir išplėtotą formą. 

Kiek teko skaityti apie, pvz., suomių kanklininkus, muzika jie laikė konkrečius kūrinius – šokius, dainas, o improvizacijas vadino niekais, na, tuo metu jie taip jausdavosi, išgrodavo savo pajautą, ir tiek, tam kartui. O kaip elgtis mums, gyvenantiems XXI amžiuje, paveldėjusiems šį instrumentą? Jis tik atrodo paprastas, suomių kompozitorė ir muzikantė Arja Kastinen parašė disertaciją apie kanklių akustiką, kurioje atskleidė, kuo šio instrumento akustika yra ypatinga ir skiriasi nuo kitų styginių instrumentų. 

Man visada atrodė, kad senosios kanklės gali būti puikus solinis instrumentas, tik reikėjo laiko, kol atsirado pakankamai muzikos ir klausytojų, tai patvirtinusių.

Muzika devynstygėms gimsta įdomiai – kūrinių neužrašau muzikiniu raštu, todėl ji yra tokia, kad būtų lengva įsiminti, neypatingai išplėtota, ją diktuoja ir patys pirštai – kur geriau, patogiau užgauti stygą, be to, kūrinių norisi tokių, kad būtų galima kaip reikiant pramankštinti pirštus, nes skambinimas, šiaip ar taip, gera terapija po darbo dienos. Dar vienas ribojantis veiksnys – kūrinio metu negalima neribotai keisti tonacijų (gali groti daugiausia dviejose tonacijose), kas yra įmanoma grojant koncertinėmis kanklėmis. Ir man nesigalvoja taip, kad aš noriu išreikšti save, savo jausmus – man kaip tik atrodo, kad grodama noriu ištirpti dabartyje, pailsėti nuo jausmų ir proto, panirti į stygų gausmą ir trumpam sustoti.

Kaip pradėjote muzikuoti?

Būdama 10 metų pradėjau lankyti privačias pianino pamokas, 12-os metų pradėjau lankyti Balio Dvariono muzikos mokyklą, kanklių specialybę, baigiau 4 klases (tuo metu buvo iš viso 5). Kodėl nebaigiau? Prasidėjus penktiesiems mokslo metams mokytoja parodė kūrinius, kuriuos visus metus turėjau ruošti baigiamajam egzaminui – tai buvo šiuolaikiški, modernūs kompozitorių kūriniai, pritaikyti koncertinėms kanklėms. Man jie pasirodė baisūs:), tad nutariau, kad visų metų jiems tikrai neskirsiu.

Tuo metu jau dainavau VISI folkloriniame ansamblyje. Vadovas Evaldas Vyčinas padarė 9-styges kankles, pradėjau jomis groti ir groju iki šiol. VISI ansamblyje pradėjau po truputį kurti kanklėmis, nes labai trūko grojamos muzikos, tai ir pamaniau – jei jos nėra, vadinasi, reikia susikurti. Bet ta muzika neturėjo „scenos“, nes tuo metu folkloriniai ansambliai atliko tik autentišką liaudies muziką. Pamenu, per vieną „Skamba skamba kankliai“ festivalį grojau savo kūrinį VU teatro salėje. Po koncerto vienas žinomas folkloro muzikantas paklausė, kokį kūrinį grojau – atsakiau, kad „ai, savo“, tai jis labai nusivylė – matyt, tikėjosi, kad kažką įdomaus atradau.

Kanklėms užrašytų autentiškų kūrinių labai nedaug, tad praktiškai kaip solinis instrumentas jos neegzistavo. Kažkoks užsispyrimas manyje glūdėjo – visada maniau, kad kanklėmis pritarti dainoms ar įsilieti į kokios grupės muzikavimą – tai dar ne viskas, kad šis instrumentas vienas pats gali prikaustyti klausytojo dėmesį. 

Kartu su šviesios atminties Tėveliu, kriviu Jonu Trinkūnu grojote apeiginio folkloro grupėje KŪLGRINDA. Kokiuose įrašuose teko dalvauti?

VISI folkloro ansamblį (vad. Evaldas Vyčinas) lankiau nuo 1980 m., vėliau perėjau į Vilniaus dailės instituto folkloro ansamblį (vad. Jonas ir Inija Trinkūnai), o 1990 m. pradėjau lankyti tais metais susikūrusią „Kūlgrindą“. Sąjūdžio metais su dviem bičiuliais sukūrėme grupę „Namo“, su ja dalyvavom 1988 m. Roko maršo žygyje per Lietuvą. Dabar jokio ansamblio nelankau, tik su „Kūlgrinda“ pakoncertuoju.

1996 m. „Kūlgrinda“ įrašė audiokasetę, į ją įtraukta ir mano 4 kompozicija. Tuo metu sukurta ir 2 kompozicija, ir dar 7 kompozicijos, jas įrašiau tuometėje Kompozitorių sąjungoje. Iš tų laikų įrašas – 17 kompozicija, jos iš naujo nepergrojau, įdėjau į CD. 
Dalyvavau beveik visuose „Kūlgrindos“ CD įrašuose, kanklėmis pritardavau dainoms.

Įrašiau muziką keliems Rimanto Gruodžio dokumentiniams filmams (vienam Lietuvos kino kronikos numeriui ir „Upei“).

Pirmas rimtas pasirodymas, per kurį grojau savo kūrybos kūrinius, buvo bendras koncertas su folkloro dainininke Daiva Čepaityte-Žalėniene, ji dainavo, o aš atlikau savo kompozicijas. Koncertas įvyko Menininkų namuose (dab. prezidentūra) apie 1985 m., man rodos.

Vėliau viešai pasirodydavau tik koncertuodama su „Kūlgrinda“. Vienu metu, kai auginau dukrą, buvo ilga pertrauka, instrumento neėmiau į rankas. Vėl pradėjau groti paraginta Artūro Sinkevičiaus, vieno iš festivalio „Suklegos“ organizatoriaus. Šiame festivalyje grojau keturis kartus (2009, 2010, 2013 ir 2014 m.). Savo kompozicijas grojau švedų, rusų, čekų, JAV, lenkų klausytojams. 2013 m. birželio mėn. trys koncertai su „Kūlgrinda“ JAV, pasirodymas Olštyne (Lenkija) LT ambasados Lenkijoje kvietimu (rugpj.), festivalis „Suklegos“ (rugs.), festivalis Liubline „Mikolajki Folkowe“ (gruod.), Neringos Jociūtės kolekcijos pristatymas (gruod.), mano CD pristatymas Lietuvos liaudies kultūros centre (gruod.). Patekau į 2013 m. netikėčiausių Lietuvos albumų 11-tuką. 2014 m. vėl grojau JAV, Vilniuje Kultūros naktyje, keliuose literatūros muziejų renginiuose. Muzikos informacijos ir leidybos centras sukūrė mano puslapį savo svetainėje (www.mic.lt) ir įdėjo 4-ą kompoziciją į Lietuvos šiuolaikinę folk muziką reprezentuojančią rinktinę NOTE LITHUANIA. 2015 m. išleidau singlą „Lopšinė“, tekstą sukūriau baltų mitologijos motyvais, pati ją įgrojau ir įdainavau. Lopšinę sukurti paskatino vienas apsilankymas su kanklėmis vaikų darželyje – kitą dieną vis mačiau žibančias jų akis, tad pamaniau, kad reikia jas kažkaip nuraminti, taip ir gimė lopšinė. 

Šiuo metu kuriu naujas kompozicijas, jas planuoju šiais metais sudėti į naują CD. 

Kas Jums padarė didžiausią įtaką?

Didžiausią įtaką, manau, patyriau iš „tyliosios“ muzikos – Andreas Vollenweider, Enya, Dead Can Dance, Lisa Gerard, įvairių tautų liaudies muzikos. Šiuo metu klausausi kanklininkės suomės Arjos Kastinen muzikos, jos dėka atradau naują skambinimo stilių. 

Labiausiai vertinu senąją lietuvių liaudies muziką (ypač sutartines), Tibeto muziką, kitų tautų liaudies muziką. Iš šiuolaikinių lietuvių muzikuotojų klausausi Žalvarinio, Atalyja, Donio, Skylės, Andriaus Mamontovo. Iš paauglystės liko Pink Floyd, Queen, U2, o iš dabarties – kas papuola, Lhasa de Sela, Keane, Stromae, Adele.

Visi koncertuose patiria kažką linksmo. Ką prisimintumėte Jūs?

Juokingą nutikimą prisimenu iš mokyklos laikų – 22 vidurinėj turėjom mūsų klasės folkloro ansamblį, vieno koncerto metu aš sėduosi į priekį, prie koncertinių kanklių groti Švedo „Kepurinės“ ir netrukus girdžiu už nugaros kažkokį šlamėjimą – ogi mūsų šokėjai bešoką „Šyvį“ – sumaišė numerius. Tai įsivaizduokit, kaip atrodė greitasis „Šyvis“, šokamas pagal iškilmingąją „Kepurinę“...