Nėriaus Pečiūros fenomenas. Interviu be užuolankų

Nėrių Pečiūrą, t.y. Tave, jau drąsiai galima vadinti fenomenu. Nors nesi žymus kompozitorius, bet turbūt nėra muzika besidominčių žmonių, kurie Lietuvoje Tavęs nežinotų. Kaip manai, kodėl taip nutiko? Kaip tapai populiarus? Gal padėjo knyga apie populiarumą, kurią išleidai prieš kelerius metus?

Iš pradžių tapau žinomas, kai 1988 metais su savo grupe "Už Tėvynę" dalyvavau "Roko marše per Lietuvą". Už tai esu dėkingas "Roko maršo" ir kitų antitarybinių muzikinių renginių organizatoriams - Giedriui Klimkevičiui, Gintautui Babravičiui, Dovydui Bluvšteinui, Margaritai Starkevičiūtei ir jų kolegoms.

Giedrius Klimkevičius 1988 metų birželį mane su kitais atlikėjais nuvežė į pirmas Jonines ant Rambyno kalno. Tarybiniais laikais ten buvo uždrausta švęsti Jonines, ir 1988 metais po ilgos pertraukos ant Rambyno kalno įvyko didžiulis koncertas.

Ir publika šėlo. Giedrius Klimkevičius, matyt, tada įsitikino, kad "Už Tėvynę" galima leisti į "Roko maršą". Negaliu garantuoti, kad taip tiksliai buvo, bet man taip atrodo.

Dar labiau žinomas Lietuvoje aš tapau tada, kai mano prodiuseriu 1989 metais tapo Andrius Mamontovas. Jis mane ištraukė iš rūsio ir už tai amžinai jam liksiu dėkingas. Jis - labai geras žmogus. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje, devyniasdešimtaisiais jis nemokamai prodiusavo, įkvėpinėjo kūrybai daugybę žmonių. Aš ir dar daugybė Lietuvos atlikėjų turime jam dėkoti už pagalbą ir impulsus kūrybai. 1989 metais mes susidraugavome, ir Andrius aranžavo bei nemokamai be jokio išskaičiavimo savo garso įrašų studijoje įrašė mano dainą "Rožės". Ta daina 1990 metais pateko į Lietuvos radijo "Jaunimo muzikos studijos" metinio Top 10 dešimtą vietą, ir tokiu būdu aš tapau plačiau žinomas. 

Bet reikia pastebėti, kad apskritai nuoseklios muzikinės veiklos nevysčiau. Maždaug nuo 1992 metų dirbau ir dirbu muzikos žurnalistu - laikraščiuose, žurnaluose, radijo ir TV laidose.

Kartais įrašydavau albumą; kai pasitaikydavo palankus laikas, pavyzdžiui, nemokama studija. Man muzikavimas buvo pramoga, hobis. Ir dabar groju ne dėl pinigų, o iš širdies, tad populiarumo klausimas man nėra svarbus. Nėra tikslo trūks plyš siekti kažkokių komercinių rezultatų. Muzikavimas man yra kažkas panašaus į pareigų vykdymą. Groju todėl, kad toks likimas. 

Filosofiniu požiūriu žmogaus profesija, užsiėmimai - tai likimas. Gal ne visi žino ir supranta, tačiau likimas yra likimas. Jis mūsų asmeninėmis pastangomis yra gana menkai įtakojamas.

O ketvirtoji mano knyga Šou biznio dėsniai buvo humoristinė, tai pramoginis skaitinys, savo forma primenantis know-how vadovėlius. 

Pastaruosius kelerius metus esi itin produktyvus. Patikslink, kiek išleista albumų, singlų ir klipų? Iš kur toks produktyvumas ir ko juo sieki? Ar tiesiog pagavo įkvėpimas?

Viskas prasidėjo nuo to, kad 2011 metais buvo išleista puiki Mindaugo Peleckio knyga "Lietuvos rokas: ištakos ir raida". Ir ten greičiausiai dėl neapsižiūrėjimo įsivėlė nedidelė, nereikšminga klaidelė. Ten parašyta, kad "Už Tėvynę" "Roko marše" dalyvavo du kartus - 1987 ir 1988 metais. Tačiau 1987 m. "Roko marše" nedalyvavau, nors buvo skelbta kitaip. 

Iš tikrųjų viskas nutiko taip. 2012 metais per Vasario 16-ąją Samas ir Martynas Starkus TV laidoje "Mūsų dienos kaip šventė" nutarė atšvęsti 1987 metų "Roko maršo" dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Pakvietė Algirdą Kaušpėdą, Povilą Meškėlą, Ričardą Laginauską. Ir pakvietė mane. Ir paprašė padainuoti laidoje. Kai atėjau, laidos kūrėjai paaiškino, kad pakvietė mane ir todėl, kad du kartus dalyvavau "Roko marše". Nes jie tai perskaitė knygoje "Lietuvos rokas". Gali būti, kad būtų nepakvietę, jei būtų žinoję, kad 1987 metų "Roko marše" nedalyvavau. Tas filmavimas buvo labai nuotaikingas, yra video iš tos laidos:

Kai laida "Mūsų dienos kaip šventė" 2012 metais Vasario 16-ąją pasirodė eteryje, tai įkvėpė sukurti keletą vaizdo klipų ir įrašyti visą albumą. Tokiu būdu prasidėjo mano naujas kūrybinis etapas. Dėl to kalti - Mindaugas Peleckis ir Saulius Urbonavičius.

Tada sugalvojau labai paprastą planą - kad reikia kiek įmanoma sutvarkyti savo muzikinę kūrybą. Perrašyti ir iš naujo išleisti visas žinomiausias dainas. O naujos - be ypatingų pastangų pradėjo "rašytis" pačios. Nuo 2012 metų kiekvienais metais išleidžiu po naują albumą, kasmet pastatau maždaug po dešimt savo muzikinių vaizdo klipų. Iš viso išleisti keturi albumai, septyni singlai, sukurti trisdešimt aštuoni klipai. Paskutinį albumą "Palanga ir sveikata" galima paklausyti čia:

https://www.pakartot.lt/#!/album/palanga-ir-sveikata

Mano produktyvumo paslaptis yra ta, kad maždaug jau penkeri metai neturiu namie televizoriaus. Ir dėl to vakarais nėra ką veikti. Todėl vietoj to, kad žiūrėčiau televizorių, rašau dainas, koncertuoju ir filmuoju klipus. Rytais dirbu radijo stotyje "Geras FM", o vakarais užsiimu kūryba. Siekti nieko nesiekiu. Tiesiog neturiu ką veikti. Be to, nesu nusistatęs prieš televiziją. Labai gerbiu ten dirbančius žmones.

Yra burnojančių, kad neva "Atsuktuvas atsisakė pankroko ir groja popsą". Kas supranta humorą, tam akivaizdu, jog į popsą žvelgi ironiškai. O kaip yra iš tikrųjų? Gal mes visi klystam ir tiesą žino tik Atsuktuvo katinas Apuokas? Kokia ji, ta tiesa?

Jūs man atleiskite, bet stilistinė terminologija, mano akimis, kartais būna bereikšmė. Visą šiuolaikinę pramoginę muziką galima matyti kaip vientisą beprotišką lydinį. Tačiau netiesa, kad groju popsą. Mano kūryboje dabar akivaizdžiai lydosi klasikinis pankrokas, folkrokas, hardrokas, šiek tiek new wave ir post-punk elementų. Iki prasto popso buvau nusiritęs maždaug 1997-1999 metais ir tai buvo mano kūrybinė degradacija, tamsus periodas gyvenime. Bet vėliau, po 2000 metų atsigavau, sukūriau pankroko grupę "Bacefalai", ir tie laikai buvo labai pašėlę.

Jeigu kalbėtume apie katiną Apuoką, tai yra naujas mano įnamis ir tuo pačiu naujas kūrybos personažas. Jis po truputėlį tampa atstovu spaudai, mokosi filmuotis klipuose, galbūt net kada nors dainuos. Katinas Apuokas visuomenei prisistato štai tokiu trumpu literatūros kūrinėliu:

Katino Apuoko pasiaiškinimas

Aš, katinas Apuokas, gimiau Lietuvoje, esu Lietuvos Respublikos pilietis.
Vėliau buvau parduotas ir  išvežtas į Angliją. Gyvenau Londone, rytuose, 4 zonoje.
Prieš metus reemigravau ir grįžau į Tėvynę. Likimas susiklostė taip, kad mane priglaudė pankroko muzikantas.
Greitai bus metai, kaip gyvenu Vilniuje.
AR ATEISI Į MANO GIMTADIENĮ?

Ką planuoji artimiausiais mėnesiais - kokius koncertus, leidinius?

Gruodžio mėnesį pasirodys singlas "Duok cigaretę šmėklai", gruodžio 4 d. - klipo "Šmėkla" premjera. Taip pat iki Naujųjų Vilniuje dar turi įvykti ir koncertinis singlo "Duok cigaretę šmėklai" pristatymas.

Dainą "Šmėkla" galima paklausyti čia:

Sausio mėnesį pasirodys singlas "Mano katinas - Apuokas", naujos dainos apie katiną klipas. O katino Apuoko gimimo dieną koncertu švęsime 2016 metų sausio 30 dieną. Preliminariai sutarta, kad tai įvyks Vilniuje, džiazo klube "Paviljonas". 

Kada ir kaip susipažinai su muzika? Pirmoji patikusi grupė, LP, kada sužinojai apie "Pistoletus" (The Sex Pistols)? Ar pameni tą dieną (gal net datą), kai nusprendei, kad esi pankas? Kada atsirado pirmoji skiauterė ant Tavo makaulės?

Muzikos klausėmės nuo vaikystės. Nuo 1981 metų, kai buvau jau paauglys, klausėmės AC/DC. Tai buvo pirma man labiausiai patikusi grupė. Albumas - AC/DC 1980-ųjų "Back in Black".

1984 metų pabaigoje susipažinau su Varvekliu ir, išsiaiškinę pažiūras, mes supratome, kad esame pankai. Tada pradėjome klausyti "The Sex Pistols" ir "The Exploited". Pradėjome visaip galvas spalvinti bei skutinėti plaukus.

Vienoje savo knygų rašai, kad teko artimiau bendrauti su Jurga Ivanauskaite. Apie jos gyvenimą neformalų, kaip jie vadinti, aplinkoje, žinoma nedaug. Kokia buvo Jurga? Ar ji buvo pankė?

Su Jurga Ivanauskaite susipažinome 1988 metų "Roko maršo" metu. Ji važiavo kartu kaip žurnalistė, rašė straipsnius apie šį turą. "Roko marše" prieš koncertus ji man ištapydavo galvą. Tie ženklai ant mano skustos galvos - tai Jurgos piešiniai. Ji nebuvo pankė. Ji - dailininkė ir nacionalinio masto rašytoja. Tai buvo šilta, maloni, labai kultūringa ir išsilavinusi asmenybė. Tuo metu gyvenau Vilniuje A. Vienuolio g. 12 - 30. Pats sostinės centras, namas prieš Operos ir baleto teatrą. Mano močiutės ir mamos bute man skirtas kambarys buvo savotiškas klubas. Eidavo kas nors iš pažįstamų per centrą ir užsuka pas Atsuktuvą. Užeidavo ir Jurga. Dažniausiai ji mūsų klausėsi ir stebėjo.

Jos galvoje tuo metu brendo romanas "Pragaro sodai", pasirodęs 1992 metais.  Kurį visiems rekomenduoju perskaityti. Tame romane atsispindi ir mano gyvenimas, esu vieno veikėjo, grupės "Langas" būgnininko Robio prototipas.

Ką manai apie Lietuvos muziką? Teko būti ir Roko maršuose, dabar esi žinomas ir kaip laidų vedėjas, ir kaip knygų autorius, ir kaip savitos popmuzikos kūrėjas. Kas įkvepia, ką vertini iš muzikantų Lietuvoje ir už jos ribų?

Į šį klausimą iš esmės negaliu atsakyti. Jis galėtų būti skirtas profesionalia muzikos kritika ir analize užsiimantiems mokslininkams. Kolegų vertinimu neužsiimu dėl laiko stokos, o kritikuoti neleidžia moralė. Gerbiu visus muzikantus, kompozitorius, atlikėjus. 

Paties šviesaus atminimo Tėvelis buvo žinomas knygų autorius, nors dabar gal kas mažai pamena.
 
Mano tėvas Petras Pečiūra buvo šventas žmogus. Rašytojas, aktorius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Prisimenu tėvą su didžiausia pagarba. Buvo didelis mano Mokytojas. Mokė mane suprasti literatūrą, poeziją ir dailę. Iš šio pasaulio išvyko 2012 metų pabaigoje. 

Gaila... Ačiū, Nėriau. Lauksim naujų Tavo kūrinių. 

Daugiau apie Nėrių Pečiūrą: http://www.radikaliai.lt/search/N%C4%97rius%20Pe%C4%8Di%C5%ABra