Žymūs Lietuvos žmonės – apie lietuvišką muziką (1): Muzikai reikia arba bylot tiesą, arba skleist optimizmą

Algimantas Lyva, rašytojas, Zen Meistras

Mano kompetencija menka... bet atsakysiu:

1.Muzikos tendencija – nusigręžimas nuo klausytojo, muzika kuriama tik muzikai, nauji stiliai - neįkvepia, neįdomūs, be ugnelės... muzika - jau ne revoliucija, ne idėja, ne kova... Muzika – tik muzika.... Bitlomanija, hipizmas, pankizmas praėjo... o paskui dar naujieji romantikai... ir elektronika ir metalas. Dar metalas turi jėgos, nes jis - metalas, bet tai tik emocija, po koncerto viskas dingsta...

2.Dainuoti reikia lietuviškai... Ir vien todėl, kad britai juokiasi iš mūsų dainavimo („nežinojome, kad jūsų kalba tokia panaši į mūsų kalbą“).

3. Nežinau... mano muzika praeitis...

Birutė Surinėnaitė, muzikos tyrinėtoja

1.Praeityje Lietuvos sunkioji muzika buvo tarsi balta varna - ją kritikavo, spaudė, bandė "įrėminti", piešė juodomis spalvomis... Manau, dėl to, kad visokie funkcionieriai tiesiog nesuprasdavo tokios muzikos paskirties, misijos ir ideologijos. Tačiau tada kiekvienas šios muzikos kolektyvas/atlikėjas skynėsi sunkų kelią į pripažinimą ir, ko gero, muzika tuomet buvo nuoširdesnė, kiekvienas kūrėjas buvo kažkuo išskirtinis. Sunkumai užgrūdina, ar ne? Dabartyje tokia muzika turi kur kas daugiau laisvės ir galimybių, tačiau kažkur dingo motyvacija kurti kažką originalaus, savito ir įdėti tam daugiau pastangų. Grupės kuriasi ir išnyksta, dalyvauja konkursuose ir pyksta nelaimėjusios, verda savo sultyse arba desperatiškai bando (dažniausiai ne itin sėkmingai) prasimušti užsienio scenose, kuriose netrūksta talentingų savų atlikėjų. Todėl yra paradoksas - didelės galimybės sunkiajai muzikai, tačiau iš esmės jos scena Lietuvoje merdėja, esti kažkokioje stagnacijoje. Idėjų trūkumas? Sakyčiau, ne tik. Ateityje lietuviško roko/metalo kelyje matau vienintelę perspektyvą - kurti savitą, kiekvieno atlikėjo veidą geriausiai atspindinčią muziką, nesistengti dainuoti vien angliškai, nes tai anaiptol negarantuoja sėkmės užsienyje. Dar viena problema - alternatyvios muzikos scena mūsų šalyje neturi reikiamos muzikinės industrijos (vadyba, muzikos leidyba ir sklaida, turų planavimas etc.), kas jau seniai klesti daugelyje užsienio šalių. Pas mus gi muzikantai dažniausiai viską bando nuveikti patys, o tai tiesiog neįmanoma, arba nukenčia pati kūryba. Kol nebus išpręstas šis klausimas, situacija panešės į mūsų futbolo ir nacionalinio stadiono kuriozus... :)

2.Lietuvos muzikantai turėtų daugiau dainuoti lietuviškai, būtų išties sveikintina, kad visos grupės turėtų dalį repertuaro gimtąja kalba. Vien lietuviškai dainuoti būtų per daug ribojantis reikalavimas, nes galbūt kai kuriuose stiliuose dainų ekspresija geriau perteikiama kita kalba (pas mus dažniausiai angliškai). Taigi, grupės turėtų dainuoti kaip pačios pasirenka, bet vis dėlto nelabai gerai, kai dainuodamos vien angliškai jos praranda savo originalumą, net jei stilistiškai nekopijuoja užsieniečių.

3.THE SKYS, T. Varnagiris, J. Milius.

Augustinas Bėkšta, muzikantas (JUODVARNIS, DEAR MADAM)

1.Lietuvoje muzika labai sparčiai auga (gal derėtų sakyti - muzikantai auga). Negaliu kalbėti apie visus stilius, žanrus ir požanrius, nes tikrai nesidomiu visa muzika "ant svieto", tačiau kasdien matydamas gatvėse praeivius su instrumentais bei įvairiausias lietuvių atlikėjų koncertų afišas, darau prielaidą, kad muzika mūsuose tikrai gyva. Man asmeniškai prie širdies arčiausiai metalas, folkloras ir rokas, todėl geriau pasvarstysiu apie juos.

Lietuvoje yra labai nemažai žmonių puoselėjančių ar bent dalinai propaguojančių senąsias tradicijas. Šių žmonių tarpe pilna muzikantų, todėl turime daug liaudies ansamblių, grupių, kapelų ir t.t. Nors mane labiausiai žavi tie projektai, kurie užsiima ne senų dainų atkūrimu (t.y. perdainuoja kiek įmanoma autentiškiau), o tie, kurie interpretuoja. Labai mėgstu neo-folklorą, tai tarsi senos dainos jaunų žmonių akimis/ausimis. Ir šiaip smagu, kad folkloras jauniem žmonėm nebėra tik "bobučių muzika". O gal taip tik mano aplinkoje?..

Metalo scena mano galva kaip niekad gyva - muzikantų daug, grupių daug ir kuo toliau tuo daugiau Gerų grupių. Visada būdavo taip, kad kolektyvui susikūrus jis išleidžia kažkokį įrašiuką, sugroja kelis koncertus, užsidirba kelis fanus ir tada išsiskirsto. O kiti kažkaip išsilaiko ir eina tolyn. Šiuo metu tikrai nemažai metalo grupių, kurios tvirtai stovi ant kojų, koncertuoja, turuoja ir leidžia albumus. Tik gal norėtųsi, kad metalą Lietuvoje priimtų ne tik metalistai, bet ir kitų žanrų klausytojai.

Apie roką svarstyt kiek sunkiau. Šis žanras jau apima tokias plotmes, kad norėdamas įvardinti kokios nors grupės stilių esi priverstas prijungti prie žodžio rock dar vieną kitą žodį. Bet kalbant apie sunkesnę roko pusę, manau, jog ji lygiai taip pat gyva. Nors metalo grupių ir daugiau, rokas dar ilgai niekur nedings. Juk ne visi mėgsta blast beat'us ir growl vokalą. Gal kiek pasigendu iš rokerių kokios nors žinutės/drąsesnio teksto.

2.Manau, kad tai kiekvieno pasirinkimas kokia kalba jis nori dainuoti. O Lietuvoje pilna dainuojančių tiek lietuviškai, tiek angliškai, tiek kitomis kalbomis, tai manau čia viskas gerai.

3.Lietuvoje? Emm... aaa... Yra labai nemažai grupių, kurių dažnai klausau ir tikrai mėgstu. Bet vertinant ne tik muziką, o ir visa kita, t.y. veiklumą, produktyvumą ir pan., galėčiau išskirti tokius kaip Sraigės efektas, Luctus, Marga muzika, Black Citrus, Au-dessus, The SKYS. 

Algirdas Kugevičius, vertėjas, tibetologas, budistas

Dabar, Pelecki, jokios Lietuvos muzikos nebėra: nėr apie ką nė intervuoti... Nebėra tau ką veikti? Geriau eik šlavėju dirbti... Uždaryk savo SNUKĮ ir eik miegoti... Gal tik per sapną kas nors tai "daeis" iki kvailų smegenų... 

Žemyna Trinkūnaitė, muzikantė

1.Į pirmą klausimą galėčiau atsakyti iš savo srities - prieš kokius 30 metų scenoje skambėjo tik tradicinis folkloras, jo interpretacijos nebuvo vertinamos, pamenu, kaip kažkuriais metais per Skamba kanklius VU teatro salėje sugrojau vieną iš savo kūrinėlių kanklėm ir gerai žinomas profesionalus muzikantas labai nusivylė, sužinojęs, kad  tai ne autentiškas, per ekspediciją užrašytas ar archyvuose atrastas gabalas, o mano pačios sukurtas. Dabar matome, kad susikūrė ištisas muzikinis judėjimas, paremtas interpretaciniu požiūriu į folklorą, yra daug grupių, festivalių, palaikančių šį muzikinį mąstymo būdą, labai tuo džiaugiuosi, ir mano pačios muzika jau vertinama kitaip, nes mintis, kad senaisiai tradiciniais instrumentais galima reikšti naująją pasaulėjautą, „legalizuota“ :)

2.Į antrą klausimą, aišku, atsakau, kad reikėtų kuo daugiau dainuoti lietuviškai, dabar pasaulis toks, kad nebėra nei tolimų vietų, nei mažų žmonių, nei nemadingų kalbų, vienis skyla į daugį, būkime to daugio energetiniai donorai :)

3.O dėl trijų geriausių muzikantų nelabai ką galiu pasakyti...

Reda Šatūnienė, kultūros tyrinėtoja

1.Man regis, unikaliausia muzika buvo apie 1987- 1990 metus. Tai buvo kultūrinio išlaisvėjimo laikas,  neaiškios normos, ribos. Man unikali atrodo Lietuvos elektroninė muzika, pvz., grupė Exem, kurie savo kūryboje (gal tik fragmentiškai, ne tendencingai) deklaravo sąsajas su Lietuvos praeitim („Kuršiai“). O gal tai tebuvo tik žaidimas. 

Kartu žavi mūsų grupių ano meto gebėjimas pasiekti efektą turint minimalias ekonomines sąlygas – tie patys Exem „kuršių“ kostiumai su ale folijomis. Matosi, kad ekonomiška, bet įspūdis tikresnis nei  nušlifuotų Vakarų (gal ir net tik) pop žvaigždžių.

2.Nebūtinai. Priklauso nuo konteksto – kokia auditorijai skirta. Nesakyčiau, kad lietuviai – tai tik lietuviškai dainuoti turi. Anglų kalba, manau, labai svarbi norint patekti į tarptautinę, globalią rinką / areną. O į ją išėjus galima puikia reklamuoti / dainuoti ir lietuvių kalba. Tada tikėtina, gal net labiau ši kalba bus išgirsta. 

3.Šiuo metu? Mažai beklausau šiuo metu. Patinka „Šiaurės kryptis“, gal dar „Liūdni slibinai“ – tekstai patinka, pateikimo forma. „Pieno lazeriai“, optimizmo tokio turi. - Muzikai reikia arba bylot tiesą, arba skleist optimizmą.

Antanas A. Jonynas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas

1.Nesijaučiu esąs kompetentingas atsakyti į Jūsų klausimus. Esu gerokai nutolęs nuo dabartinės muzikos - ir lietuviškos, ir pasaulinės, ypač jei kalbėsim apie estradą ir roką. Taigi mano nuomonė būtų nelabai prezentatyvi ir kvalifikuota. Manau, kad yra labiau išmanančių žmonių.

2.Aišku, dėkoju už pasitikėjimą ir kreipimąsi.

3.Oi, buvo daug: neskaitant Bitlų – Rollingai, Doors, Janis Joplin, Led Zeppelin  ir daugybė kitų kridensų :)

Linchette Marcel, Lietuvos muzikantai

1.Kalbant apie hard roką (kaip apie artimiausią mums stilių) ir visas įmanomas jo atmainas, Lietuvoje visada buvo, yra ir bus talentingų, techniškų muzikantų. Jų kūryba atitinka stilistikos rėmus, tačiau imant paskutinius tarkime 20 metų, vargu ar surasime kolektyvą, kuris pademonstruotų originalius, tik jiems būdingus bruožus, kuris paįvairintų naujomis spalvomis, nuotaikomis ir idėjomis šį jau ir taip iki begalybės išvystytą muzikos stilių. Labai sunku atrasti kolektyvą, kuris paprastai tariant tiesiog nustebintų. Tad šia prasme Lietuvos muzikos praeitis, dabartis ir ateitis mažai kuo skiriasi. Aišku, yra išimčių, kurias paminėsime atsakydami į trečią klausimą. 

Kas liečia tendencijų, tai kažką prognozuoti labai sunku. Pakankamai žemo lygio Lietuvos rock infrastruktūra (salės/klubai/patalpos koncertinei veiklai), klubų savininkų negarbingas ir neprofesionalus požiūris į muzikantus ir jų poreikius bei kiti nelabai palankūs faktoriai stabdo mūsų nuomone labai didelį Lietuvos muzikantų potencialą. 

Tačiau patys nenuleidžiame rankų, tikime, kad ledus pralaužti tikrai įmanoma, kryptingai judame į priekį :) Tą patį galime pasakyti apie kitus mums pažįstamus muzikantus.

2Lyrics'ų kalba neturi reikšmės. Kalba turi būti pasirenkama priklausomai nuo to, kaip muzikantui yra lengviau/geriau išreikšti savo mintis, emocijas. Iš kitos pusės, jeigu muzikantai siekia sėkmės užsienyje, natūralu, kad lyricsai turi būti anglų kalba. Jeigu muzikantas tenkinasi Lietuvos mastu, galima dainuoti ir vien lietuviškai. Tikrai yra daug pavyzdžių puikių lyricsų mūsų valstybine kalba. Patys dainuojame angliškai. 

3.Paminėsime tiktai rock stilistiką.

1. DEEPER UPPER. Nors ir priklauso šiuo metu masyviai ir jau pradedančiai atsibosti indie bangai, chebra tikrai pasižymi savitu skambesiu, įdomiomis idėjomis, nestandartiniais sprendimais. Puikūs muzikantai, gera išvaizda, profesionalūs gyvi pasirodymai. 
2. BA. Labai įdomūs muzikinis projektas, vedamas paslaptingo, idėjiškai stipraus, emociškai sąžiningo lyderio Beno Aleksandravičiaus.
3. COLOURS OF BUBBLES. Galima pasakyti tuos pačius žodžius, kaip ir apie pirmą projektą. 

Arvydas Šliogeris, filosofas

Apie muziką nusimanau maždaug tiek, kiek karvė apie kompiuterį, todėl Jūsų pasiūlymo priimti negaliu.

Marius Kundrotas, istorikas

1.Lietuvos muzika per mano kartos gyvenimą nuėjo ilgą kelią. Tai, ką vadindavome tiesiog estrada, išsiskyrė į daugybę stilių, pradedant roku ir džiazu, baigiant popsu. Deja, popsas vyrauja. Ilgėlesnėje laiko perspektyvoje ypač keitėsi liaudies, kaimo muzika. Tai, ką vadiname liaudies arba etnine muzika, yra XIX-XX a. inteligentijos užkonservuota ankstesnės visuomenės meninė raiška. Ją keitė kaimiškas popsas, nuo gana vidutinio lygio kaimo kapelijų iki „mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio“. Jei lyginsime senąsias etnines dainas su tuo, ką pateikia kaimo kapelijos, skirsis viskas – nuo melodijos lygio iki tekstų prasmės. O dabartinis kaimo jaunimas apskritai smaginasi popsu, išsiskiriančiu ypatingai primityviais ritmais ir tekstais.

2.Lietuvos muzikantai, žinoma, renkasi tekstus pagal auditoriją. Kas dainuoja Lietuvai, dainuoja lietuviškai. Nors jau randasi savotiškų tendencijų, kai lietuvis lietuviams Lietuvoje dainuoja angliškai ar kokia kita kalba, tos tendencijos dar ne tokios dažnos, kaip norėtų įvairiaus plauko globalizatoriai.

3.Išskirti tris geriausius dabartinės lietuviškos muzikos kūrėjus ar atlikėjus būtų sunku. Jų gana daug. Tad gal skirčiau ne tiek pagal žanrus, kiek pagal auditorijas. Iš plačias auditorijas sutelkiančių grupių išskirčiau A.Smilgevičiūtės ir R.Radzevičiaus grupę „Skylė“. Radikalių patriotų auditorijoje pelnytai populiariausia grupė „Diktatūra“. Na, o bendrai lietuviško roko pažiba – „Thundertale“.

Alkobilly Man, interneto turinys 

1.Muziką, visų pirma, girdžiu, o ne matau. O LT muzikoje aiškiai galima išskirti dvi linijas – vyrišką ir moterišką. Moteriškai linijai nuo sutartinių, parypavimų ir raudų laikotarpio sekasi ženkliai geriau. Ypač kai atliekama akustiškai – Orlova, Šeduikytė, Sirvidytė, Narkutė, GJan. Pridėčiau dar Virginiją Gailiūnaitę, jos gabalas „Kapai“ yra kažin kas. Vyriška linija, tuo tarp, driokstelėjo per roko maršus ir dingo, nebegirdėti. Nebent DJ'ai kokie. Bet aš ten nieko nesuprantu.

Apie praeitį nėra ko labai plėstis ir šnekėti – viskas ten aišku, išnarstyta, išnagrinėta, etc.

Dabartis. Vienas komentaras apie neseniai pasibaigusį neva tai klipų, neva tai konkursą, organizuotą tokios neva tai asociacijos, promintą per nacionalinį transliuotoją. Atrodė jisai kaip tarybinių laikų valgyklos meniu, sudėliotas pagal abėcėlę. Tokia būtent man asociacija kilo pagal muzikos, klipų ar ko ten pasirinkimą. Štai, prašom, mano asociatyvinis meniu palyginimui:

A – agrastų kompotas  
B – balandėliai
C – cepelinai su grietine ir spirgais
D – duona su česnaku
E – eskalopas
F – frikadelės
G – grikiai su tušonke
H – herbalaifas
I – inkstai, kepti
J – jautienos guliašas
K – kugelis
L – liežuvis su majonezu
M – manų košė
N – naminė gira
O – omletas
P – paprika su įdaru
R – ryžių suflė
S – silkė pataluose
Š – šaltiena su krienais
T – troškinys
U – ukrainietiški barščiai
V – vėdarai
Z – zrazai
Ž – žirniai su spirgais
W – nėra tokios raidės

Nenoriu nei kritikuoti, nei šaipytis. Kam to reikia, jei ir taip viskas akivaizdu.

Ką aš noriu pasakyti – ne visi žmonės eina į tokias valgyklas valgyti tokių patiekalų. Žmonėms kuo toliau, tuo geriau sekasi gaminti risotto, pasta, ribeye steak, etc. Tas pats Lietuvoje su muzikiniai stiliais, skoniais ir taip toliau. Yra gi ta „W“ raidė, ir nieko tu nebeapgausi.

Projektuojant į ateitį – tikiuosi, kad tik daugės žmonių, pakabinusių ant visokių komisijų, standartų, formatų, stilių, tai nebebus kažkokia subkultūrinė marginalinė privilegija. Apibendrinant – ateityje matau tiktai daugiau minties ir saviraiškos laisvumo, daugiau gero turinio.

2.Muzikantai nieko „neturėtų“. Ta prasme, jeigu atvirai - man px (nesvarbu).

3.Mano supratimu, geriausiai laiko dvasią atspindi Ленинград, Вася Обломов ir ENJOYKIN. Gerą košę maišo Scott Bradlee's Postmodern Jukebox.

Dorotė Zdanavičiūtė, muzikantė („Sen Svaja“, „Rasa Rasa“, „Miglaukas“, „Laiminguo“)

1.Manau, šiuo metu Lietuvoje tikrai yra labai daug gerų folk grupių, kurios pateikia nudainuotų lietuvių liaudies dainų itin įdomias, šviežias aranžuotes, interpretacijas. Taip pat sparčiai gausėja sėkmingų eksperimentavimų su folku, įvairūs netikėti projektai, pvz: B. Bublytės "Flamenko ir Sutartinių jungtuvės". Ateityje panašu, kad drąsių eksperimentų tik gausės.

2.Mane labai žavi lietuviai muzikantai, atliekantys savo kūrybą gimtąja kalba, tačiau tai visiškai laisvas pasirinkimas. Visada smagu, kad pvz. Garbanoto Bosisto tekstuose atsiranda vis daugiau lietuvių kalbos nuotrupų. Tarp kito, skirtingų kalbų sintezė dainų tekstuose yra labai įdomus sprendimas. Šiaip ar taip, manau, kad gerokai lengviau kurti yra anglų kalba.

3.Garbanotas Bosistas, Baltasis Kiras, Alina Orlova.

Povilas Jarmala, muzikos tyrinėtojas

1.Kadangi esu Hardrock.lt puslapio vienas iš administratorių, seku tik šio stiliaus bei jam artimų žanrų raidą. Praeityje lietuviškoje sunkiojoje muzikoje buvo daugiau idėjinių dalykų bei sveiko užsispyrimo. Bet ir šiandien situacija ir problemos panašios - baigę mokyklas jaunuoliai išvyksta studijuoti į didžiuosius miestus ir šiandien sunkiojo muzika turi kažkokią perspektyvą tik didmiesčiuose. Tik priešingai nei Sąjūdžio laikais ar pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tokie atlikėjai praktiškai dingo iš nacionalinių televizijų ar dienraščių puslapių. Dabar muzikantams kur kas lengviau prieinamos galimybės išgirsti ir įvertinti kaip kolegos kuria už Lietuvos ribų, paprasčiau įsigyti instrumentus ir kitą įrangą. Tad Lietuvoje vyrauja panašios mados kaip ir Vakaruose. Anksčiau irgi buvo juntama didžiųjų užsienio grupių įtaka. Ateityje didelių permainų vargu ar bus.  Yra darbštaus jaunimo,  tačiau jei ir toliau sunkioji muzika bus nepageidaujama mainstream'inėje scenoje,  anksčiau ar vėliau buitiniai reikalai paims viršų. Tada beliks persiorientuoti į populiaresnį stilių arba mesti muzikavimą.

2.Dainų tekstai - pačių muzikantų reikalas. Jei norima išgarsėti tik Lietuvoje - dainuojama lietuviškai, jei turima globalių siekių - dainuojama angliškai. Jei grupės muzika turi kažkokių nacionalinių motyvų (folk, pagan), net ir už Lietuvos ribų koncertuojančioms grupėms labiau tinka atlikti dainas lietuvių kalba. Tradiciniai stiliai,  kuriuose svarbų vaidmenį atlieka tekstai ir kai išsikeliami globalūs tikslai, maloniau skamba angliškai. Ar iš tikrųjų mus sudomintų tradicinio  power metalo grupė, kuri dainuoja,  pvz., tik serbiškai?

3.Geriausi šiandienos kolektyvai ir mano subjektyvia nuomone išsakyti atlikėjai nebūtinai gali sutapti. Bet kokiu atveju,  jei grupė produktyvi, daug koncertuojanti ir turi daug klausytojų ne tik Lietuvoje, gal ji ir yra šiandien geriausia ir yra verta to vardo. Konkrečių vardų įvardinti negaliu, tačiau tikrai mūsų padangėje yra keli kolektyvai, kurie verti daugiau, nei yra pasiekę iki šiol.

Giedrius Kuprevičius, kompozitorius

1.Tendencijų nėra daug, tą situaciją lemia bendra muzikos pasaulį apėmusi sielos ir kūno krizė - lokalinių ir totalinių agresijų ir karų akivaizdoje mūsų kartos menininkai elgiasi kaip pabūgusios  šlapdribos grožio karalienės. Vudstoko dvasia išblėso ir į jos vietą stojo virtualus muzikinis užpildas, dažnai neturintis nieko bendro su muzikos esmėmis ir misija. Nežinau, ar tai blogai, nes dabar dažnai blogi dalykai tampa gerais, nes gerų vis mažiau, ir nišą reikia kažkuo užpildyti.

2.Tai nėra svarbu. Kalba, jei jos nesupranti, nieko nereiškia, bet jei ji nesuprantama muzikoje, ją turi paaiškinti pati muzika. Dabar kalba ir muzika tarpusavyje nedera. Kas dainuoja lietuviškai, viduje priešinasi globalioms kalboms, o kas, esąs lietuviu dainuoja tik angliškai, vargu ar pateks į Londoną, nes ten ne tik dainuoja, bet ir taria geriau. Vien globalinė kalba vertybės nepriduoda. Šekspyto eilės prastos dainos nepagerina, gi Šekspyrui žalos nepadaro - kokybė visuomet laimi. Tad kokia kalba bedainuosi, visuomet viską lems dainos kokybė, meistriškumas ir paikas įsivaizdavimas, kad anglų kalba automatiškai mūsų varganas dainas paverčia topais.

3.Geras klausimas, bet ne man. Mūsų garsiasklaida (turiu galvoje visus TV ir R kanalus) padarė viską, kad Lietuvoje nebeliktų muzikinės opozicijos. Čia visai kaip Rusijoje, ten irgi kitokius tramdo savo rankomis, o dabar jau matau ir savitvardos elementų. Lietuvoje nėra kitokių formatų muzikos, tik tokie, kurie telpa į televizijos ekranus ir radijo garsiakalbius. Apmaudu, kad tie, kurie valdo visus teleaudio ruporus yra beviltiškai konservatyvūs ir pavargę. Gal yra kokia grupelė KITOKIŲ, tačiau tai dažniausiai silpna saviveikla ir didelės pretenzijos. Esu pasiilgęs įvairovės, naujų vardų ir tembrų, kurie man neprimintų akordeono ir tono neturinčio kontraboso, kažkodėl visuose įrašuose skambančio du kartus garsiau už kitus garso takelius. O gal tai ir ne kontrabosas ar bosinė gitara, o tikrų tikriausias bosinis būgnas, kuris vis dar geidžiamas tiek šarvuotuose automobiliuose, tiek ir garso įrašų studijose, kur vis dar tikima, kad ta viską perskrodžianti "koja" yra geriau už Šekspyrą. O gal čia muzikinės impotencijos priežastis, jei į situaciją pažvelgsime mediciniškai? - jau seniai įrodyta, kad itin žemi ir stiprūs dažniai veislingumui ir atieties kartų kokybei nežmoniškai žalingi. Taigi, klausimas geras, bet ne man.

Emilija Visockaitė, kultūros tyrinėtoja, Literatūra ir menas
    
1.Populiaru kalbėti (ir aš pati taip kalbėdavau), kad visa, kas buvo gera lietuviškoj muzikoj, baigėsi ties tūkstantmečių sandūra (ar dar anksčiau). Iš tiesų buvo ten viskas tikra, autentiška, išradinga, viskas ėjo iš dūšios, be pinigų ir pan. Na, bet pasaulis pasikeitė, pasikeitė ir muzika. Mano manymu, per pastaruosius penketą metų lietuviškoj muzikoj (daugiausia turiu omeny roką ir elektroniką) įvyko esminis lūžis: ji tapo kokybiška, vakarietiška, šiuolaikiška, profesionaliai piarinama, dėl to atsiranda ir daugiau komercinių galimybių. Dabartinis laikas man atrodo žiauriai įdomus, nes staigiai pradėjo rastis puikių grupių, kurios susilaukia tiesiog fanatiško palaikymo (ba., GJan, SOLO ansamblis), apskritai į geros muzikos koncertus pradėjo rinktis daugiau žmonių (Ministry of Echology, Alina Orlova), o iki šiol pogrindžiui priskirtos grupės pradėjo groti geruose baruose ir festivaliuose (No Real Pioneers, Monkey Tank). Nujaučiu, kad viskas dabar tik gerės ir gal net amžinai muzika nepatenkinta vyresnioji karta tai pastebės.

2.Kaip jie turėtų dainuoti, ne man spręsti. Juo labiau kad tai dažniausiai lemia ne kiekvieno jų asmeninis sąmoningas apsisprendimas, o tam tikros mados, tendencijos, įpročiai, "kolektyvinė pasąmonė". Aš tegaliu stebėti, kaip yra, ir arba džiaugtis, arba nelabai. Anglų kalba vis dar dominuoja, bet jau matyti ir priešinga, lietuvių kalbos, tendencija (svarbus pavyzdys - ba.). Angliškai dainuoti, suprantama, yra lengviau, lengviau jos ir klausyti, nes gali nesigilinti į tekstą. Tie, kurie dainuoja lietuviškai, - rizikuoja, labiau atsiveria, jų ir klausyti kur kas sunkiau, nes neretai akis bado tušti, nuobodūs tekstai apie nieką.

3.Sakyti, kad lietuviškoj muzikoj nėra nieko gero, gali tik žmonės, kurie ja tingi bent kiek pasidomėti. Galėčiau privardinti labai daug muzikantų, kurie mane džiugina, kuriuos seku ir nuolat klausau, paminėsiu tik pirmiausia į galvą atėjusius: ba., Siela, No Real Pioneers, SOLO ansamblis, Juodvarnis, Sheep Got Waxed, MC Mesijus, Golden Parazyth...