Interviu su Arnoldu Lukošiumi: „Muzikaliai Lietuva visais parametrais išlieka provincija“

Kaip, kur ir kada gimė legendinis Jūsų šokis, ir iš jis? Ar dar pašokat šį puikų šokį? Kaip dabar gyvenate?

Jei šokis turi kažkokį judesių dėsningumą, žingsnį ar metrą, to ką kai kas vadina “legendiniu mano šokiu” tiesiog nėra, nes tai ne šokis. Tai maksimaliai išgrynintas energijos išliejimas, kokį sugebėjau pateikti. Gimė tokia mano šokio maniera matyt dar gūdžiais 1982 m., kai tik klasės rytmetėlio šokiai virto diskotekomis. Kai neturėdavau kokios šokių partnerės, su kuria galima išties šokti, liedavau energija būtent tokiu būdu.

Klausimas kaip dabar gyvenu čia lyg ir niekuo dėtas. Gyvenu normaliai – dirbu žurnalisto darbą, kartais sudalyvauju vienoje ar kitoje veikloje, taigi priklausau mažiau pasiturinčiai vidutinei Lietuvos klasei su labiau žinomu veidu.

Kadangi esate ne tik žvaigždė, bet ir, sakyčiau, daugialypė žvaigždė, pabandysiu Jus "išskaidyti". Kuo save labiau laikote - muzikantu, publicistu, aktoriumi, ...? Galbūt yra talentų, apie kuriuos dar nežinome viešai, pvz., rašote knygą?

Muzikantas aš gana vidutinis. Bet kartais sugebu pajusti ko tai ar tai muzikai reikia, esu puse velnio melodijų kūrėjas ir moku gaminti tembrus. Groti kaip samdomas muzikantas negalėčiau, bet būti kuriančios grupės nariu teko daug kartų ir beveik visada rezultatai buvo pakankamai įdomūs. Tai toli gražu ne tik FOJE – gal net svarbiau buvo „Šiaurės kryptis“, keistai vertinga patirtis buvo pagroti su „Lemon’s Joy“ ir Psichu.

Publicistikos grynąją to žodžio prasme aš nerašau – dirbu žurnalisto darbą ir yra žmonių sakiusių, kad rašau aš tikrai geriau negu groju. Tai nereiškia, kad kažką darau tikrai gerai, bet mes visi juk stengiamės. Pastaruoju metu pamėgau filmuoti internetui visokius technologijų pristatymus. Visai smagu mėginti ką pavyks padaryti praktiškai neturint technikos ir biudžeto. Kaip grojimas mokykloje su jonika „Junost 73“, ar „Laužo šviesa“ įrašyta „Vermona“ vargonėliais.

Knygos nerašau ir save už tai keikiu, nes žinau, kad galėčiau. Tik dvi bėdos – nejaučiu poreikio apie kažką parašyti (temos nėra galvoje) ir esu patologiškas tinginys.

Norėčiau plačiau pakamantinėti Jus apie Jūsų muzikinę karjerą - grupes, projektus, diskografiją, koncertus, įdomius nutikimus, tai kas įdomiausia Jums prisiminti.

Čia reikia kalbėti gyvai – per daug būtų rašymo, kuris vėliau pasirodytų beprasmis:). Istorija paprasta – 1983 m. pradėjome grupę „Sunki muzika“, kuri 1984 m. persivadino „Foje“. Iki armijos ir po jos iki 1989 m. grojau tik ten be jokių kitų projektų.

Išmestas iš „Foje“ 1989 m. (nes tapau per prastas) patvory prieš Vilniuje Alumnato kiemelyje vykusį pankroko festivalį, surepetavau su „Šiaurės kryptimi“ dvi dainas ir iškart įšokau užsikabinęs akordeoną.

Per mažiau negu metus sugebėjome žiauriai daug padaryti, nepataisomai suplėšiau tris akordeonus (du iš jų ne mano), įrašėme albumą, gastroliavome Moldovoje, Minske grojome su B.Grebenščikovu, Vilniaus Sereikiškių parke išgėrėme gal po cisterną vyno ir… Su mama išvažiavau į JAV.

Ten muzikos nebuvo. 1991 m. kai grįžau vėl pradėjau groti „Šiaurės Kryptį“, bet, kažkaip, staiga vėl tapau pakankamai neprastas „Foje“, tad grįžome ir pas Andrių (grįžome, nes buvo atkurta kiek modifikuota seniausia grupės sudėtis).

Vėliau „Foje“ privertė mus su Buroku palikti „Šiaurės Kryptį“, įrašėme svarbių albumų (populiarų „Vandenyje“, gerą „Kai perplauksi upe“, pirmą skaitmeninį „M-1“, beveik dviese su Andriumi „1982“) ir sėkmingai pasilaidojome 1997 m.

Prieš iširimą su Andriumi šiek tiek dirbome plokštelių įrašų studijoje, tai padarėme pirmuosius „G&G“ sindikato įrašus, prisidėjome prie paskutinio „Pompą“ albumo, įrašėme „Muziką kuri skamba prieš Foje koncertus“ ir aš su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu įrašėme albumą „Rinen“.

Apie 1993-1995 „Foje“ daug gastroliavo. Vengrijoje, Čekijoje, Londone, visur tuo metu grojome ne lietuviams, tad patirtis buvo pamokanti. Buvo ir koncertas vienam žiūrovui. Buvo ir susižavėjusių britų klausimai, kas taip nuostabiai čia pagrojo. 

FOJE laidotuvėse pirmą kartą per visus grojimo metus uždirbau pinigų, kuriuos galima vadinti atlygiu. Butui to nebūtų pakakę, mažai mašinai – būtų.

Po „Foje“ buvo keistas etapas – grojau didelį turą su „Naktinėmis Personomis“, vykome į „Rock Summer“ Taline su „Lemon’s Joy“, kuriems dargi ir paprodiusavau dainą „Balta meilė“ bei įgrojau charakteringą melodiją dainai „Karoli“.

Po to muzikos pauzė. Dirbau žurnale „Panelė“, daug kvailiojome ir buvo linksma. Atradau, kad galiu rašyti juokingai ir Vezuvijus Spurga vienu metu netgi buvo tapęs tam tikra odiozine asmenybe. 2000 m. gavau pasiūlyma iš Skirmanto Gibavičiaus (BIX bosistas) pagroti su Psichu („Requiem“). Labai keista ta mūsų grupė buvo, tokia pagal visus roko dėsnius „dysfunctional“, bet sukūrėme fantastiškai neblogą albumą… kurio niekada neįrašėme. Liko tik apgailėtina užuomina išleista LRT pasirodymo gyvai koncertu su visomis klaidomis – grupė neturėjo jėgų net jų pataisyti.

Psichas emigravo. 2002 m. aš trečią kartą nustojau būti per prastas grojimui su Andriumi Mamontovu. Turėjo naujas dainas, pakvietė kartu įrašyti. Seni nuospaudos jau nebeskaudėjo, tad susiėjome. Nesijaučiau labai apšilęs kojų, bet kai kas išėjo visai nieko. „Ten, kur laukia naktis“, „Sniegas“ iš „Beribiam danguje“ mane visai džiugina.

Tiesa, šį sykį grojimas su Andriumi buvo kažkoks kitoks. Praktiškai nebuvau reikalingas struktūrų ar partijų kūrimui, kai kuriuos albumus įrašinėjo visai vienas. Santykiai – vadovas ir muzikantai. Gal normalu, bet man neįprasta. Jam irgi matyt atrodžiau kažkoks ne toks. Žodžiu, mokykloje buvusi itin artima draugystė kažkaip virto tik stovėjimu šalia scenoje.

Gal išskyrus trumpą blyksnį „Eurovizijoje“, kuomet kiekvienas dėjo tą indėlį, kurį jis geriausiai sugebėjo ir kiekvieno pastangos buvo išnaudotos bendram tikslui. 

Kartu ir pragrojome iki 2013 m. Visą tą laiką tarpusavio kūrybinis kontaktas nuosekliai nyko, kol virtau penkta šuns koja, tad išsiskyrimas buvo beveik dėsningas.

Kaip vertinate Lietuvos popmuziką? Kas labiausiai joje (ne)patinka?

Negaliu pasakyti ar kažkaip vertinu. Klausau tik jei turi prasmę žodžiai. Muzikaliai Lietuva visais parametrais išlieka provincija. Vieni provincialūs savo skoniu, kiti – mėginimu kruvinai mėgdžioti užsienį. Kol nežengi žingsnio savo keliu, tol tavęs nėra.

Mes, mano galva, turėjome aiškias užduotis, kurios buvo limituotos laikmečio ir technologijų, bet kalbėti kad girdėtų mums sekėsi. Dabartiniame pertekliuje būtina kalbėti, kad išsiskirtum, bet kol kas veiksmingesnės formulės negu gražus merginos kūnas Lietuva nerado. O gražių kūnų, jų ir pornografijoje pakanka.

Dainuojate tik lietuviškai, bent neteko kitaip girdėti, išskyrus turbūt We are The Winners. Tikriausiai esate vienas nedaugelio, kurie mano, kad lietuvis turi dainuoti lietuviškai, o ne angliškai, nes tikriausiai ir be mūsų jau yra pakankamai šia kalba dainuojančių, o va lietuviškai - nedaug...

Prieš dainavimą angliškai niekada nieko neturėjau (aš, beje, visai nedainuoju). FOJE buvo net albumą angliškai išleidusi. Bėda ta, kad visada buvo keliamas aiškus reikalavimas kažką pasakyti prasmingai, o kalbėti prasmingai kalba šalies, kurioje neaugai, kurios žargono, asociacijų, pojūčių išraiškos nežinai, tiesiog neįmanoma.

Dabar daugelis lietuvių dainuoja angliškai ne dėl to, kad tikisi išgarsėti pasaulyje. Liūdna tai, kad taip dainuoja, nes nesugeba parašyti teisingai skambančio, tinkamo ir neerzinančio teksto lietuviškai. Nėra suformuotų gerų štampų, per mažai pavyzdžių, kuriais galima sekti, per daug reikia pastangų.

Kokias Lietuvos kertines muzikos figūras išskirtumėte labiausiai? Kokie muzikantai Jums asmeniškai padarė didžiausią įtaką?

Man didžiausią įtaką padarė grupės „Depeche Mode“ ir „Ultravox“. Buvo daug kitų, daugiausia naujosios bangos, mėginau klausytis ir to periodo lietuvių, bet kažkokį įkvėpimą, postūmį, svajonę, galvoje skambančias natas tuomet kai labiausiai to reikėjo gimdė šios dvi. 

Aš nesiimsiu vardinti Lietuvos kertiniu asmenų, nes kažką įžeisiu nepaminėjęs. Gali kalbėti kiek nori apie visus roko scenos monstrus ir pop dyvas, bet jei užmirši paminėti Zinutę (Zinaida Nutautaitė-Indrikonienė) iš plokštelinės, užmirši viską. Be jos išvis juk galėjo nebūti viso Lietuvos muzikos periodo. 

Ką manote apie "Euroviziją", Lietuvos popmuzikos pokyčius nuo jos atsiradimo Sąjūdžio laikais bei senąją popmuziką/estradą/tarpukario estradą?

Tarpukario estrados Lietuvoje lyg ir nebuvo. Arba aš jos nežinau. Nes tie rusiškų romansų, lenkiškų maršų ir čigonų kūrybos perdainavimai su klaikiu akcentu, kuriais dabar taip žavimės, nėra nei lietuviški, nei kuo nors vertingi. Šiaip esu labiau minorinės negu bravūrinės muzikos gerbėjas, tad Lietuvių liaudies kūryboje vertę matau sutartinėse ir, manau, būtent ten kada nors rasime atsakymą, kuo galime sudominti pasaulį.

„Kertukų“ ir t.t. laikų visiškai nežinau, man tai tamsus miškas, tad net neminėsiu.

Sąjūdžio laikais gimė ne pop muzika, o laisvė. Tai buvo lyg pankų revoliucija ir po jos sekusi naujoji banga vakaruose (1976-1983). Prieš tai buvusią estradą su jos profesionalais ir tvarkingu nuoboduliu pakeitė gaivališka nemokšų energija.

Tai yra būtina sąlyga augimui ir tuomet Lietuva turėjo šansą. Tuomet ir pasauliui buvome įdomūs. Deja, pritrūko nors kelių išmanančių vadybininkų, kurie būtų sureguliavę ir nukreipę, pareklamavę ir pastūmėję. Bet gaivalas nurimo neišsiveržęs iš savo kiauto ribų.

Nuo tada viskas po truputį nusistovi, apauga maurais ir mėgina virsti kažkokia patikima uždarbių važinėjant po rajonų miestelius formule. Ir tai nėra blogai – kalbėti žmogui ir būti išgirstam yra net svarbiau negu tapti pasauline žvaigžde, kuriai mintis parašė prodiuseris. Bet per daug taip važinėjančių patys neturi jokių minčių.

Taigi, dabar turime tokį išsišakojimą. Rokas, kurį pradeda groti kas ketvirtas Lietuvos paauglys, niekada neišauga iš vystyklų ir paskęsta kažkur tarp mėgstamo atlikėjo kartojimo ir banalaus nemokėjimo groti. Grupė metus pabadavusi išyra, visi eina siekti patikimų vadybininkų karjerų.

Pop muzika taip nori būti pelninga, kad tuoj nustos būti muzika išvis (kaip MTV, kur realybės šou pasirodė populiaresni). Lietuvos augimas pastebimas tik elektroninėje šokių muzikoje. Ten yra puikių talentų, puikaus turinio ir sugebėjimų duoti.

Iš tų, kurie kalba išskirčiau nebent Aliną Orlovą, bet tai atskiras unikumas, tad lentynėlėms ji nepriklauso.

„Eurovizija“ tėra stulbinančiai profesionaliai parengtas dainų konkursas, kartais pasiklystantis ir tampantis šalių rinkodaros konkursu. Kiek ją bekeiktume, mūsų šalies ten užimamos vietos nė karto nebuvo mums suteiktos nepelnytai. Taip, taip, mes tiek ir verti.

Pykti galime tik dėl to, kad Latvių ir Estų laimėtojai kažkada irgi tikrai nebuvo verti tų pergalių, bet gavo. Loterijoje mums nesiseka, o įdirbio, rinkos ir muzikos kultūros tiesiog neturime. Ir gerai – užtat krepšinyje visus „darom“:)

P.S. Nepripažįstu muzikos sugretinimo su sportu ir pavertimo kažkokiomis varžybomis. Mano galva menas yra individualu ir net jei man vieninteliam pasaulyje patinka kažkoks kūrinys, jis man yra genialiai geras ir nieko daugiau įrodinėti nereikia.

Papasakokite apie bene naujausią Jūsų muzikinį projektą PYPL ir jo planus.

Kol kas vertinu tai kaip neegzistuojantį projektą, kurio koncertas įvyko greičiau dėl lažybų su savimi, negu dėl to, kad buvo parengtas. Kol nieko nėra, nėra apie ką kalbėti. Dabar tai tik dviejų laisvų vakarų per savaitę leidimo būdas.

Norėjau "prisikabinti" prie vienos man labai patinkančios grupės - "Šiaurės Kryptis". Ji gana mįslinga, tik vienas albumas, taip pat girdėjau, kad lyg ir ketinama šįmet (?) išleisti naują (?) jos albumą. Ar galėtumėte atskirai dar papasakoti apie ŠK? Esu kadaise kalbinęs Kristijoną, tačiau informacijos nėra daug, buvo įdomu sužinoti, kad ten grojote ir Jūs. 

Taip pat įdomi ir įdėja apie "Muziką, grojančią prieš FOJE koncertus". Kaip kilo mintis tai sukurti? Esu klausęs albumą, kuriame berods yra muzika, skambanti prieš Akvarium (BG) koncertus, gal dar kažką panašaus. Ką tuo gana retu albumu norėjote pasakyti?

Oi, parašyti yra per daug. Ypač apie ŠK. 

Muzika kuri skamba prieš Foje koncertus buvo visiškas eksperimentas, tačiau ją išties leidome publikai prieš pradėdami turo 1982 koncertus (paskutinis FOJE albuvo pristatymo turas). Iš esmės visas albumo įrašas vyko taip, kad Andrius gavo lėktuvų pilotų pokalbių įrašus. Jie buvo anglų kalba ir skambėjo visiškai beprasmiškai todėl labai paslaptingai. Kadangi tuo metu abu "dirbome" plokštelių įrašų studijoje, tai Andrius suprogramavo ritmą, akordus, pririnkome krūvą efektų ir įrašėme gyvai viską miksuodami gyvai pultu su tais pokalbiais - kas išėjo, tas ir liko. Taigi, visiškai "gyvas" ir visiškai "negyvas" albumas, kuriame išties yra vienas keistas kūrinys.

Šiaurės Kryptis yra ilga ir visiškai atskira istorija. Tai ne tik muzika, bet gyvenimo būdas, ir Vilniaus senamiestyje geriamas vynas. Tai kažkoks keistas sugebėjimas sukurti dainą visiems kartu. Pvz. "Polkutė" kur yra "Youtube" buvo pilnai sukurta per Kristijono gimimo dieną, kai atsinešiau akordeoną, o Zigmas turėjo gitarą. Kiaura improvizacija, kuri praktiškai tokia ir įrašyta. 

Didžiausia kančia buvo, kad mūsų būgnininkas ir bosistas paliko grupę tik pradėjus įsigroti. Bosistas Skirma nuėjo į Bix, būgnininkas, Akuka, yra aktorius ir tiesiog pasuko kitur. Labai ilgai neturėjome kas juos pakeičia, per tą laiką sukūrėme tik vieną dainą - "skęstant" - kurioje būgnų ir nebuvo. Albumas įrašytas tik 1992 m. bosu grojant Burokui (FOJE), o būgnais, netikėtumas, Aleksandrui Belkinui. Bet įrašas buvo daromas vėlyvąjame periode, man daug įdomesnė buvo mano atėjimo pradžia – 1988-1990 m. 

Dėl ŠK atkūrimo, tai visada tam prieštaraudavo pats Kristijonas, kuris sakė, kad iš to periodo išaugo. Tačiau kiek žinau, jis dirbo ties filmu, kuris lyg ŠK gimimo istorija. Tad jie dviese su Zigmu Butaučiu - iš esmės jie ir buvo ŠK širdis - kažką tam filmui darė studijoje. Ar tai reiškia kažką naujo, ar tai tik garso takelis, ar kažkokie keistumai, ar išvis tai bus užbaigta ir kur tas filmas, aš tiesiog nežinau. Seniai apie tai su jais nekalbėjau. O gaila.

Kažką detaliau nebent žodžiu - nerandu laiko, kaip matote.