Kas pasikeitė Jūsų gyvenime per 7 metus nuo Tėvuko mirties?
Anksčiau mažiau žinojau, ką jis veikė: jo darbas buvo jo darbas, mano darbas buvo mano darbas. Tai priimdavau natūraliai ir nesigilindavau. Dabar apie Kernagį žinau gerokai daugiau iš profesinės pusės nei anksčiau.
Visada buvau šalia šou verslo. Pats nei groju, nei dainuoju, bet nuo 9 metų teko kartu su Dainos teatru gastrolėse važinėti. 2009 m. pradėjau dirbti Vytauto Kernagio labdaros ir paramos fonde (www.kernagis.lt), kurio veikla gana plati.
Kokia?
Vytauto Kernagio fondas įsteigtas 2008 m. balandžio mėnesį. Per septynerius veiklos metus fondas dirbo bei jau įgyvendino beveik 50 įvairių projektų.
Fondas vysto veiklą trimis kryptimis: V. Kernagio kūrybos bei jo atminimo išsaugojimas; idėjų bei kūrybos sklaida; pagalba sergantiems onkologinėmis ligomis. Iki šiol labai daug padarėme pirmąja kryptimi: suoliukas Gedimino prospekte, atidengėme skulptūrą Nidoje, surengėme 40 fotografijų parodą „Vytautas Kernagis fotografijose“. 2011 m. ant Kaštonų g. 8 namo, kuriame V. Kernagis gyveno iki 1980-ųjų, atidengta atminimo lenta.
Prisidėjome prie knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“ (2009, Vilnius: Tyto alba, sud. Rūta Oginskaitė; 550 psl.) išleidimo. Tėvas rinko apie save archyvą nuo kokių 18 ar 20 metų – tai kokios didelės dėžės, laikomos jo kabinete. Iškarpos iš laikraščių ir kitkas kaupta beveik visą gyvenimą.
Prie šios knygos išleistas ir DVD, kuriame yra beveik 27 minutes retų vaizdo įrašų (1989 m. Dainos teatro pasirodymas Klivlande, 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, kur tėvukas grojo savanoriams gynėjams, 1991-ųjų gruodis Vilniuje, paskutinis Dainos teatro koncertas Profsajungų rūmuose); taip pat – 1983–1985 m. garso įrašų (kabareto „Tarp girnų“ ir Dainos teatro repertuaro koncertų fragmentai).
Taip pat išleidome unikalią trijų tomų antologiją „Vytautas Kernagis. Natos“, kurioje yra visos V. Kernagio sukurtos autorinės dainos su natomis ir žodžiais. Jų yra 120. Yra tokių dainų, kurių niekas nėra girdėjęs, jos neįrašytos, neišleistos.
2009 m. išleidome CD „Neatrastas. Vytautas Kernagis“, kuriame yra 1991 m. parašyta muzika spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“. Tą muziką jis kurdavo įrašinėdamas į „Elfos“ magnetofoniuką scenoje. Tie įrašai pas mus papuolė tik 2008 m., juostos gulėjo teatre. Garso režisierius Artūras Pugačiauskas perrašė juostas, po skiemenį atstatė įrašus, tada Andrius Kulikauskas visus zongus aranžavo.
Po kelių metų radom juostą, ant kurios jo ranka buvo parašyta „Pirmieji“. Manome, kad tai pirmieji dainuojamosios poezijos įrašai Lietuvoje. Dainoje „Ir dangun nuėjo žemė“ juntami indiški motyvai, kurie tikriausiai tuomet buvo madingi per „The Beatles“. Gali būti, kad šie įrašai ne 1972, o dar 1969–1971 m.
Įrašus platiname per „Prior Musica“, turime elektroninę parduotuvę http://www.kernagis.lt/eshop.
Taip pat surengėme nemažai koncertų: „Vytauto Kernagio dainos Vilniui“ 2010 m. Sostinės dienų uždaryme, trys labdaros akcija „Beprotiškai fantastiškas gimtadienis“, turą „Vytautas Kernagis „gyvai“ (su A. Kulikausku; tai visiškas anšlagas net Panevėžyje). 2011 m. V. Kernagio dainas atliko grupė „Avenue Acoustic“ (https://www.facebook.com/pages/Avenue-Acoustic/94259158504?fref=ts).
Rengiame jaunimo dainuojamosios poezijos konkursą „Nenusigąsk, tai aš...“, prisidedame prie respublikinio moksleivių dainuojamosios poezijos konkurso, turime savo nominaciją. Tiems, kas groja Kernagį.
Kasmet Vilniaus „Sostinės“ LION‘S klubas skiria Vytauto Kernagio vardo stipendiją Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos studentui. Studentai rašo projektus, dalyvauja konkurse dėl stipendijos.
Tai išties daug darbų. Kiek žmonių dirba Vytauto Kernagio fonde?
Du – aš ir dar vienas žmogus. Dirbu 24 val. per parą prie fondo reikalų.
Šie metai – Dainos teatro trisdešimtmetis. Ką planuojate?
Išleidome keturių CD rinkinį, kuriame yra ir unikalus Marijaus Šnaro albumas „Apie medžioklę“.
Ar yra dar neišleistų V. Kernagio įrašų?
A. Kulikauskas laidoje „Lietuvos supermiestas“ dainavo V. Kernagio dainą „Žemaitijoje“, kuri niekur neišleista. Tokių įrašų iš repeticijų, koncertų, kurių kokyba prasta, yra likę.
Yra mintis 2016 m. išleisti gyvo garso koncertą.
Mažai kas žino, kad Maestro buvo ir fotografas. Šiemet ketinote pristatyti jo fotografijų parodą. Papasakokite plačiau.
Jis yra padaręs daugybę nuotraukų – nuo Lietuvos iki JAV, Australijos, Malaizijos. Tai jo autorinės nuotraukos. Manome, kad surengti tokią fotografijų parodą būtų tikrai šaunu.
Taip pat esame numatę fotoalbumą „Vytautas Kernagis fotografijose“, kuriame būtų visų 57-erių gyvenimo metų retrospektyva.
Kokių dar planų turite?
Dabar fondas daugiau ketina užsiimti kiek kitokiais projektas. Liepą Vilniuje surengėme šeimų festivalį prie Baltojo tilto. Žmonių susirinko gal kokie 3000. Vadinasi pataikėme, tokių renginių miestui reikia. Kitąmet būtinai kartosime.
Rugpjūtį pradėsime stovyklą 11–16 metų vaikams, kad jiems parodytume, kas yra scena. Kernagis vadovavosi principu, kad scena nėra tikslas, o priemonė perduoti auditorijoje tam tikrą informaciją. Kokia forma – muzika, šokimas, anekdotai, poezija – nesvarbu. Mes vaikams norime paaiškinti, kad scenos menas nėra pasirodymas televizijoje. Tačiau turėti sceną kaip priemonę labai svarbu. Organizuojame pirmąją tokią stovyklą šiemet, kitais metais, manau, galėsime tęsti šį projektą.
Rudenį rengiame programą „Dainos teatras pagal Vidą Bareikį“: Arūnas Degutis, Norvydas Birulis, Andrius Kulikauskas, Ilona Balsytė ir Vidas Bareikis. Jo jaunas, profesionalus požiūris į Dainos teatrą, tai, kad kiekviena daina yra mažas spektakliukas, yra atradimas. Bus turas po Lietuvą.
Antras didelis projektas – pagal Vytauto V. Landsbergio pjesę atpasakojamas Kernagis. Tai bus muzikinis spektaklis su originaliomis Kernagio mintimis, pamąstymais gyvenimo pabaigoje, sugrįžimai į tam tikrus laikotarpius.
Papasakokite apie projektą „Gėrio menas“ (http://www.kernagis.lt/projektai/gerio-menas).
Su vėžiu sergančiais vaikais dirbti pradėjome dar nuo 2009 m. Surinkome nemažai pinigų per „Beprotiškai fantastišką gimtadienį“, tikėjomės, kad vaikams pirksime vaistus, kurie yra nekompensuojami. Atėjo krizė, pinigai baigėsi, tačiau projektą tęsėm. Tik formą kitą parinkome.
Kilo mintis daryti edukacines dirbtuves su įvairiais menininkais – Beata, Stonys, Arbačiauskas, Mikutavičius ir t.t. Dirbame su vaikais kiekvieną savaitę. Surandame, atvežame vaikams žymius žmones, kurie lavina vaikų krūybiškumą, palaiko juos laisvu nuo gydymo metu. Per metus – apie 120 susitikimų su vaikais. Kartais per savaitę būna net po kelis projektus. Kovo mėnesį, pavyzdžiui, ligoninės kieme, susitarę su ugniagesiais, darėme fakyrų šou. Darėme ir muilo burbulų šventę. Nuolat rengiame fotosesijas.
Norisi užimti tų vaikų, gyvenančių tam tikroje socialinėje atskirtyje, laisvalaikį. Projektas – tęstinis, socialinis, gauname paaukojimų, ir fondo pinigai eina „Gėrio menui“.
Ar lietuviai dosniai aukoja?
Tie, kurie sako, kad nori paaukoti, aukoja dosniai.
Tiesa, perėjau daug įmonių, ir susidūriau su tuo, kad socialiai atsakingos įmonės, kai paprašoma pinigų, niekas nenori mokėti.
Ar užsienyje bandytas garsinti V. Kernagio menas?
Jei nori sužinoti savo populiarumo lygį, važiuok į Latviją, sakydavo tėvas. Lietuvoje Kernagį visur atpažindavo, o iškart už sienos, kai ji dar buvo, ne. Ši linksma istorija parodo, kas kam aktualu. Žinoma, Kernagį gerai žino JAV ir kitų šalių lietuviai. Bet tai kita istorija.
Kiek suprantu, skatinate patriotizmą.
Mano asmeniniai planai – vystyti fondo veiklą, orientuotis į kokybiškus renginius, nebūtinai susijusius su V. Kernagio dainomis.
Rudenį išleisime patriotinių-partizanų dainų rinkinį.
Kitais metais per valstybines šventes ketiname rengti patriotinių dainų koncertus, skatiname pilietiškumą. Lietuviai yra gana pilietiški, tik juos reikia kryptingai stumtelėti.
Ar Jūs irgi tėvas?
Taip, dviejų sūnų. Vyresnysis groja fortepijonu, būgnais, mokosi muzikos mokykloje. Jam 10 metų, tačiau jau daro puikią animaciją, yra linkęs į vizualinius menus.
Du sūnus turi ir sesuo.
Ačiū!