Albin „Sunlight“ Julius: „Mes visada atviri bet kokiai muzikai!”

Der Blutharsch And The Infinite Church Of The Leading Hand muzika primena Death In June, Blood Axis, Allerseelen, tačiau yra labiau „nuplaukusi“ į psichodelikos vandenyną, kai ne tik laukiama Europos saulėlydžio, šviesos jėgų pergalės prieš tamsą (Der Sieg Des Lichtes Ist Des Lebens Heil), bet, kol tai nutiks, dar ir kviečiama į smagią psichodelinę kelionę.

Albin Julius per daugiau kaip du dešimtmečius yra prikūręs tiek albumų, kad sunku suvokti, iš kur pas žmogų tiek vaizduotės, turint galvoje, kad stiliai, kuriais jis groja, nėra patys paprasčiausi, švelniai tariant, ir reikalauja didžiulio atsipalaidavimo ir meniškumo. Tobula psichodelikos, absurdo, savitos išmonės dozė – tai yra Albin Julius, kurius nevengia ir smagiai pašmaikštauti. Vis dėlto daugelis šios nuostabios muzikos gerbėjų su nostalgija prisimena ir ankstesnį projektą, paslėptą už debesies.

A. Juliaus kartu su Alzbeth įkurta grupė „The Moon Lay Hidden Beneath a Cloud“ (TMLHBAC) tapo nenuspėjamos muzikos pavyzdžiu – joje persipynė dark ambient, experimental, neofolk, post-industrial, martial stiliai, naudotos įvairių tautų dainų ištraukos (semplai), pvz., net Kubanės kazokų himnas „Роспрягайтэ хлопцы конив“. TMLHBAC gyvavo palyginti neilgai – 1993-1998 metais – tačiau spėjo išleisti nemažai albumų, skirtų Europos viduramžiams, nagrinėjančių muzikines ritualų ir kasdienybės erdves. Muzikoje naudotos kasetėse įrašytos „kilpos“, elektroniniai instrumentai, taip pat tikrų viduramžių instrumentų semplai. Alzbeth dainavo keliomis archaiškomis kalbomis – senąja vokiečių aukštaičių, lotynų, senąja prancūzų. Grupė dažnai koncertuodavo senose bažnyčiose, pilyse, viduramžių kalėjimuose ir teatruose.

Ilgai TMLHBAC buvo paslaptis: jokių interviu, dainos – be pavadinimų. 1998 m. išsiskyrę, Albinas ir Alzbeth pasuko savo keliais. Įrašinėjant paskutinįjį „The Moon...“ albumą „The Smell of Blood But Victory“, Julius pradėjo leisti savo naujosios grupės – „Der Blutharsch“ – įrašus. Tuo tarpu Alzbeth, pakeitusi pseudonimą į Brynhil Amann, pradėjo rašyti dešiniųjų ekstremistų žurnalams, pasinėrė į politiką. 2000 m. ji išleido knygą, kurioje sutalpinta grupės istorija.

TMLHBAC išleido apie tuziną albumų. Visus juos galime laikyti šedevrais.

Albino Juliaus naujoji grupė „Der Blutharsch“ savo gerbėjų taip pat nenuvylė. Iš pradžių manyta, kad tai bus tik TMLHBAC šlovės šešėlyje besišildantis projektas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad, kaip sako Albinas, „uniformos keičiasi, o rokenrolas lieka amžiams!“

Beje, Albinas yra įkūręs įrašų kompanijas „Wir Kapitulieren Niemals“ (WKN, „Mes niekada nepasiduosime“) ir „HauRuck!“, kurios leidžia žymių neofolko ir industrial stiliaus grupių albumus.

Tarp psichodelinio roko ir martial industrial žaidžianti „Der Blutharsch“ muzika jau keliolika metų keri ją išgirdusius žmones. „Krauju nudažytas sniegas“ 1996 m. išleido to paties pavadinimo 250 egzempliorių vadinamąjį picture disc. Dark ambient, post-industrial pynėsi su martial industrial, neoclassical, eksperimentika. Grupės įvaizdis ir dainų tematika – germaniškosios Europos istorija. 2003 m. albumas „Time is Thee Enemy!“ – psichodelinio roko pavyzdys, atitolęs nuo istorijos ir priartėjęs prie psilocibininių grybų. Vėliau „Der Blutharsch“ tapo keturių žmonių (A. Julius, Marthynna, Bain Wolfkind, Jörg B., Niko) grupe. Atsirado moteriškas vokalas, akustiniai instrumentai. Grupės simbolis – runa sig. Ironijos nesupratę kai kurie muzikos kritikai grupę kartais pavadina fašistine. „Der Blutharsch“ albumas (ne kolaboracija) – „Flying High!“ išėjo 2009 m. Po jo pasirodymo pirmąsyk kalbinau Albiną.

Interviu (2011 m. ir 2015 06 23):

Salve!

Salve!

Kodėl naudojatės nauju, pailgintu grupės pavadinimu, ką tai reiškia?

Dėl akivaizdžios priežasties, kurios neaiškinsiu. Nėra priežasties visiems visko aiškinti. Kiekvienas turėtų interpretuoti savaip.

Kokia pagrindinė Jūsų psichodelinės neokrautroko pasaulio kelionės koncepcija?

Jokių koncepcijų nėra. Mes tiesiog kuriame muziką, kokią norime kurti. Tai viskas. Nėra jokios meno koncepcijos ar dar ko. Mes atviri muzikai, visoms jo formoms, o šiuo metu kuriame būtent tokią muziką... Bet tai gali labai greitai vėl pasikeisti. Mes visada atviri bet kokiai muzikai!

Kada grosite Lietuvoje?

Esame pakviesti į festivalį 2016 m. Baltikum‘e. Greičiausiai atvyksime, nes kitais metais mums sukaks 20 metų ir mąstome, kaip tai atšvęsime.

Dabar rengiame nedidelį turą ir kelis koncertus užsienyje. O gal grosime tik vieną koncertą Austrijoje. Bus matyt...

Dabar grojate neokrautroką. Kokias senojo krauto grupes mėgstat labiausiai?

Ypač myliu Aluk Todolo iš Prancūzijos ir Pharaoh Overlord iš Suomijos. Taip pat tokias grupes kaip Earth, kurios labai gilios.

Iš senųjų krauterių mėgstu daugelį, ypač ankstyvuosius Kraftwerk, Can, Amon Düül.

Ar tiesa, kad antroji Jūsų grupė gimė sunkiai?

Mes pradėjome groti apie 1996-uosius. Tuo metu mano buvusi grupė jau lėtai mirinėjo nuo vėžio! Dalis jos nusprendė nemirti ir išlikti, taigi, gimė nauja grupė. Pirmasis albumas, išleistas 1996 m., taip ir vadinosi – „Pirmasis“ („First“). Jį įkvėpė viskas, kas vyko pasaulyje: ir neseniai, ir praeityje.

Kurie albumai Jums pačiam atrodo brandžiausi? Su kuo groti įdomiausia?

Naujausias visada yra geriausias, toks jau nerašytas įstatymas, ir tai tiesa! Paskutinysis visada geriausias tol, kol jis netampa blogesniu už prieš tai buvusį!

Geriausios kolaboracijos – su daugiausia išlietų ašarų! Nors nesu tikras, ar tai buvo malonumo, ar skausmo ašaros.

Esu parašęs ir kelias knygas... Meilės, nevilties, neapykantos ir – galiausiai – vilties knygą! Tačiau nė viena jų dar nebuvo išspausdinta. Laimei.

Kas Jums kaip kūrėjui padarė didžiausią įtaką?

Saulė ir mėnulis. Taip pat – faktas, kad šis pasaulis vis dar sukasi. Mane įkvepia ir faktas, kad kartais gražiame kūne gali būti gražus protas su smegenimis!!! Dar kartais man įtaką daro faktas, jog dievai išrado augalus, kurie auga tam, kad mums būtų malonu.

Kas Jums yra Dievas/dievai? Kokia Jūsų pasaulėžiūra?

Mano pasaulėžiūra? Na, o kas yra ta pasaulėžiūra? Daugelis žmonių nemato toliau savo nosies... Nejaugi manote, kad mano pasaulėžiūra kam nors įdomi?

Tiesiog kuriu muziką, kurią noriu kurti, patiriu geras emocijas ją kurdamas ir stengiuosi būti geru žmogumi! Kartais man nepavyksta. Tačiau atleiskite man – arba ne, man vis vien!

Ką manote apie daugybę neofolko/industrial/martial grupių, atsiradusių šiomis dienomis? Kurios jų, Jūsų nuomone, geriausios?

Skausmingas klausimas. Prieš dešimt metų būčiau parašęs ilgesnį atsakymą nei šiandien. Dabar tegaliu pasakyti: neofolkas yra miręs. Kai kurie žmonės to nepastebi – tačiau taip yra! Karas baigėsi ir jūs pralaimėjote!

Visos Jūsų dainos pavadintos „Be pavadinimo“ („Untitled“). Kodėl?

Taip lengviau prisiminti... „Be pavadinimo“ – argi gali būti geresnis pavadinimas dainai? Ir ar yra geresnis būdas priversti žmones mąstyti apie savo vardą? Man svarbiausia – muzika, o ne vardai, žinios, dogmos.

Planų tiek daug, kad net neatsimenu visų. Dabar dirbame prie naujo albumo, baigiame jį įrašyti – tai bus „gyvas“ DVD iš mūsų paskutinio turo, kuris išeis visai netrukus. Tuomet imsimės kitų darbų.

Sprendžiant pagal kai kuriuos Jūsų muzikos motyvus, mėgstate kalnų žmonių kultūras.

Manyje daug rytietiško mentaliteto ir laukiniškumo. Manau, kad žmonės iš labiau į rytus esančių vietų yra labiau laukiniai nei vakariečiai, juose išliko daugiau aistros tikriems gyvenimo dalykams... Deja, dabar viskas keičiasi ir visi nori tokio pat šūdo, kurio vakariečiams nereikia ir niekada nereikėjo, tačiau jie to net nepastebėjo!

Taip, AŠ MYLIU šią pasaulio dalį, ir manau, kad rytų merginos – pačios gražiausios ir seksualiausios pasaulyje. Galėtų tik kiek elegantiškiau rengtis!

Ar mūsų civilizacija ritasi bedugnėn? Ar tikite, kad jos laikas baigiasi?

Mes – dugne, gal po žeme... Tačiau tikrai ne kitame pasaulyje!

Kokia muzikos ateitis?

Pirma, yra tik dvi muzikos rūšys: sexy ir non-sexy. Antra: TEBŪNIE MUZIKA!!! LOVE!