Interviu su Rolandu Paulausku apie roką ir kodėl pasaulis kupinas menininkų, kurie iš esmės nieko nemoka

Pirmas kolektyvas Kauno statybos treste su Vytautu Viskačka ir Aliumi Kugevičiumi buvo mano pirmoji grupė. A. Kugevičius lygiau, geriau už mane grojo gitara.  Mus vadino kaunietiškais „Jethro Tull“. 

Plokštelė yra viena „Dabar, kai galima“ (įrašyta 1989 m., išleista 1991 m.), viena daina „Ir visa ne čia“.

Yra Arvydo Ambraso tekstais padaryti televiziniai įrašai. Iš galybės įrašų beveik nieko neliko... 

Ar groju dabar? (groja fortepijonu) Groju. Pirštai bėgioja...

Kai darydavau laidą „Kas geresnio, premjere?“, prieš ją eidavau improvizuoti prie fortepijono – man nereikia gerti, aš grodavau (groja). Ir nusiramini... Pasidarai, kaip išgėręs. Arba... (groja) 

Sibire gyvendamas klausydavau Lotynų Amerikos ritmų, man jie padarė didžiausią įtaką. Taip pat „The Beatles“, iš jų išmokau instrumentuoti. Jie įdomūs tuo, kad pas juos labai mažai atsitiktinių dalykų. Tokių grupių pasaulyje yra vienetai. Jų instrumentuotės – amžinos, ir aš iš jų mokiausi. 

Energetikos mokiausi iš „Led Zeppelin“ (nors dabar jie neskamba, tragedija, visiškas pravalas), Jimi Hendrixo, bliuzo, sutartinių. Aš pats nežinojau, kad manyje gyvena tas dalykas.

„Blood, Sweat and Tears“ ir „Chicago“ man labai patiko. Kartą į Kauną atvyko grupė, kuri grojo „Chicago“ dainas, tai buvo tikras smūgis.

Tartu jaunimo teatre mačiau spektaklį pagal Pierre-Jean de Béranger dainas, padarė didžiulį įspūdį. Taip pat Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ muzika... 

Taip pat jau minėti „Jethro Tull“, „Uriah Heep“, „Pink Floyd“, Marek Grechuta, Sting, ABBA. „Queen“...

Turiu ne mėgstamiausias grupes, o mėgstamiausias melodijas. Patinka grupės su savo veidu. 

Dėl eksperimentinio meno: buvo laikas, kai žavėjomės tokiu menu. Su Aliumi Kugevičiumi įrašėme tokį dalyką palėpėje (groja), kad publika būtų patrolinta. 

Manęs negali žavėti menas, kurį aš pats galiu padaryti be vargo, ar kiekvienas vaikas padaužys. Net ir šitą ne kiekvienas biezdarius padarys, pilna free džiazmenų, kuriems šūdas gaunasi, nes energetikos nesigauna. 

Pasaulis kupinas menininkų, kurie iš esmės nieko nemoka: daro instaliacijas, nori būti menininkais. 

Va „Kronos Quartet“ tai eksperimentininkai, jie perdirba styginiais „Led Zeppelin“, Jimi Hendrix. Va čia eksperimentinis menas, kuris žavi, nes yra racija, logika, ribos.

Žinot, kuo skiriasi instaliacija nuo performanso? Instaliacija, kai prie durų padaro ir pabėga, o performansas – kai dar paskambina į duris ir palaukia, kol išeis gyventojas. Arba pameta geležies krūvą...

Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių gali pragyventi netgi iš visiško šūdo malimo. Salvadoras Dali marazmatikas, bet piešinys yra. Aliaus Šešelgio tėvas apie S. Dali taip sakydavo. 

Yra toks rusų portretistas Aleksandras Šilovas (gim. 1943 m.), jam Europos karaliai užsako portretus. Gatvėje eilė stovi prie galerijos Maskvoje. Pablo Picasso, pasak A. Šilovo, prieš mirtį juokėsi iš jo gerbėjų, kad šie pirko jo darbus. Trolinimas, išsidirbinėjimas... Jo labai daug.

Jei nėra nė 1 proc. talento, joks darbas nepadės – būsi kančia sau ir kitiems, būsi ne savo rogėse. Bet jei bus 99 proc., bet nebus darbo, prodiuserių, vadybininkų... Pianistas Kęstutis Lušas buvo genijus kaip Arvydas Sabonis krepšinyje. Bet K. Lušas nesugebėjo savęs parduoti, neatsirado jėgų, kurios tą talentą paimtų ir priverstų kryptingai dirbti. 

Kai atsirado roko banga Vakaruose, prodiuseriai su kokia Janis Joplin, Cat Stevens, „Bee Gees“, „Beach Boys“, kurie natų nepažino, dirbo, kad jie turėtų maksimaliai geromis sąlygomis. Kiekvienas pirstelėjimas įrašomas, jam leidžiama gerti, maudytis, ką nori daryti. Tada prodiuseriai iš jo originalumo sunkia viską. „The Beatles“ „mandrąją“ muziką padarė „penktasis bitlas“, dirigentas, orkestro vadovas. Jei žmogus turi sugebėjimą, jis sunkiai prageriamas.