... (ne)iš Paryžiaus (4 dalis)

Galigantas pravėrė girgždančias namelio duris ir pateko tiesiai į pikto mago irštvą. Kaukolės, skeletai, keistų (be abejo, nuodingų!) žolių kvapas it narkotikai svaigino, jaukė protą, skatino nusikalsti, paklusti blogio jėgoms.

– Ko nori? – šnypšiančiu gyvatės balsu paklausė kerėtojas.

– Noriu, kad Guru Guru niekada negrįžtų iš Paryžiaus...

– Trokšti priešo mirties! Už mirtį mokama mirtimi! – įspėjo juodasis magas.

– Ne, tegul Guru Guru įstringa kelionėje...

– Mokėk auksu! Daug, daug aukso!

Galigantas atsargiai ant purvino, dėmėto (gal kruvino?!) stalo pažėrė trylika Rusijos caro Nikolajaus II 10 rublių vertės auksinių monetų krūvelę.

– Ar pakaks? – pasiteiravo kultūros ministro referentas.

Burtininkas griebė Galigantą už gerklės ir pradėjo smaugti:

– Nebandyk su manimi žaisti!

– Juodasis laiškanešys, Žiurkius! – sustenėjo Galigantas.

– Pagaliau pažinai Šeimininką! – demonas sviedė referentą ant grindų.

– Atleiskite, Jūsų Tamsybe, kaltas, – graudeno referentas.

– Man patinka nuodėmingi, nusikaltę žmonės, todėl gyvenk ir sparčiai degraduoki... Kitaip! – pagrasino velnias.

– Būsiu padugnė, – nuoširdžiai pasižadėjo Galigantas.

Demonas nusijuokė.

- Tau pasisekė, tu mane pralinksminai, pasidžiauki gyvenimu, kol gyvas... O Guru Guru klaidžios it lunatikas, ir niekada nesugrįš namo iš Paryžiaus... Nebent, jis pergudraus mane, o tai ne visiems pavyksta...

Atrieda laiko banga, ir užkietėjusio materialisto, bedvasio žmogėno jaunystė it kalno nuošliauža virsta akmenimis, žvyru ir smėliu, o ant žemės vėl dygsta aštri žolė, kuri jau nežydi, tik bado basas kojas.

– Sugrąžink man padorų veidą, dangau, kurį nuplėšei nuo sunešiotos kaukės. Skubu į tamsą – pabusti, nes bemiegant sugrįžta tik naujas, ir kapitališkai prakeiktas rytas, – beviltiškai dejavo (ne atgailavo!) referentas.

Bet viskas jau buvo atimta, ir nereikia tuščius butelius mėtyti pro langą, tikėti, kad meniškai sprogs molinė galva. Gatvė tuščia, nes sėkmingesni, ir dar velniui neparsidavę praeiviai, surinkę šukės, užmigs stikliniuose bankuose, mirtinu dangorėžių miegu.

Vieta, kurioje velniui parduodama siela ir atiduodamas visas nedorai uždirbtas auksas.