Lietuvos metalo supergrupė „Molten Trail“ vienija keturių šalių muzikantus (interviu, foto, video)

Albumas išleistas Italijos leidybinių kompanijų „Heart of Steel Records“ (http://heartofsteel.nlz.it) ir „DeFox Records“,

Grupę subūrė lietuvis kompozitorius ir klavišininkas, grojęs ir legendinėje grupėje „Ruination“, ir daugybėje kitų žinomų Lietuvos sunkiosios muzikos grupių bei italų gitaristo Claudio Minotti grupėje „Liturgy Of War“ Vytautas Diškevičius (klavišai). Jis žinomas ir kaip eurovizinės Jeronimo Miliaus dainos kūrėjas.

Supergrupėje groja bei dainuoja švedų, vokiečių ir amerikiečių muzikantai.

„Molten Trail“ galima būtų lyginti su Lietuvoje retokai pasirodančia, 2015 m. rudenį savo 20-mečio koncertą rengsiančia progresyviojo metalo grupe „The Skys“.

Grupės „Molten Trail“ dainos ilgos, jose vokalo partijas atlieka net trys skirtingi vokalistai (vienas jų, švedas Robas Lundgrenas, yra dainavęs ir lietuviškoje grupėje „Unlost“).

Dainų sąrašas albume:

1. Heaven Is Too Far 7.29
2. Down The Vortex  3.04
3. Maze Of Forever  6.57
4. Waiting For The Dawn 6.38
5. Hopeless, Helpless, Homeless 6.08
6. Let My Heart Go Down In Flames 7.24
7. Highway Ghost 4.24
8. Rise 7.52

Muzika ir žodžiai, mikšeravimas: Vytautas Diškevičius. Masteringas – V. Diškevičius ir K. Stankevičius.

Grupė:

Erik "Ez" Blomkvist – vokalas (1, 6); Švedija (KI, Platitude, Seven Thorns, Dreamscape);

Steven Mesropian – vokalas (2, 7); JAV (Peace Hate Love, Those Among Us);

Rob Lundgren – vokalas (3, 4, 5, 8); Švedija; (Scientic, Starphyre);

Martin Miller – solinė gitara  (1, 2, 4, 6, 7); Vokietija; 

Rick Lang – būgnai; Švedija;

Vytautas Diškevičius –  klavišai, gitaros, bosinė gitara;

Nuorodos:

http://dvlgator.blogspot.com/2014/10/heart-of-steel-records-presents-great.html#.VSt3ZPmUdwx

https://www.facebook.com/MoltenTrail;

http://open.spotify.com/album/3iTF1jFZ5zetQw5FTIuKpX;

https://www.pakartot.lt/#!/album/striving-for-the-sky.

Interviu su Vytautu Diškevičiumi (2014 04 10):

Papasakokite apie savo kaip muzikanto karjerą.

Gimiau Kaune 1976-aisiais.

Muzika nejučiomis ėmė žadinti vis didesnį mano smalsumą vos man pradėjus lankyti mokyklą. Nesugebėjęs užsirekomenduoti chore dėl tuo metu prastos muzikinės klausos, netrukus vis dėlto sėkmingai įstojau mokytis fortepijono specialybės, nes pirmiausia mane sudomino klaviatūrą turintys instrumentai. Mokiausi klasikinės muzikos, o popmuziką, roką analizavau savarankiškai. Normaliomis sąlygomis mano paskatų šaltiniais greičiausiai būtų tapusios Vakarų pasaulio žvaigždės, tačiau izoliuotos sovietinės rinkos siūlomas pasirinkimas lėmė, kad vienu iš ryškesnių vaikystės prisiminimų man, mažamečiui, virto su tėvais aplankytas Rusijos grupės „Машина времени“ koncertas. Ėmiau dažniau raustis namų fonotekoje – joje pasitaikydavo įvairesnių įrašų, tarp jų klasikinio roko.

Kada sukūrėte pirmąsias kompozicijas?

Formaliai pirmaisiais mano kūriniais reikėtų laikyti trumpas pjeses, gimusias negrabiai ir intuityviai mėgdžiojant fortepijono mokslų programos kūrinius. Paauglystėje svajojau kurti sintezatoriais pagrįstą muziką, tačiau galop viršų paėmė dominuojančios sunkios gitaros ir ritmo sekcija. Pramokau naudotis elektroniniais instrumentais, groti gitara. Ieškojau progų įsitraukti ir į  kolektyvinę veiklą, nors tiek Kaune, tiek persikėlęs į Vilnių dar ilgai nepatekau į grupes, artimiausias savo stilistiniams prioritetams. Repetavau su kai kurių alternatyviojo roko ir metalo žanrų sekėjais, neturinčiais stabilios sudėties ir aiškių perspektyvų pasirodyti viešai. Pirmoji mano normaliai funkcionuojanti, palyginti žinoma grupė – „Shadowdances“. Į ją  buvau pakviestas laikinai. Nesukūriau Lietuvoje nė vienos grupės, ir jei ne šiuolaikinės galimybės bendrauti per nuotolį, būtų sudėtinga suorganizuoti tokį projektą „kaip Molten Trail“ ir dabar. Daugiausia mano ankstyvųjų kūrinių, skirtų groti grupei, pirmieji pradėjo naudoti SBS, Fata Morgana, Imperium.

Kokiose grupėse esate grojęs?

„Shadowdances“: grojau minialbumo pristatyme 1996 m., netrukus dalyvavau kelių kūrinių įraše, kuris nebuvo paviešintas.

SBS: grojau jubiliejiniame koncerte 1999 m., tada įrašiau tris kūrinius studijoje. Įrašas taip pat nebuvo paviešintas, kūriniai pergroti vėliau. Trumpam grįžau į šią grupę 2011 m.

„Ruination“: grojau ir įrašinėjau 1997–2004 m.

„Meressin“: įrašiau epizodines klavišinių partijas 1998 m. albume „Mask“.

„Soul Stealer“: grojau ir įrašinėjau 2006–2008 m.

„Fata Morgana“: grojau ir įrašinėjau 2003–2013 m. (Iš dalies tai SBS narių grupė, daugiausia atliekanti cover versijas, bet įterpianti ir savo kūrybos.)

„Dream Catcher“: 2004 m. (Gitaristo Romo Rainio suburtas aukšto profesionalumo lygio kolektyvas, tačiau taip pat neorientuotas į originalią programą.)

„Rojaus Tūzai“: kaip kviestinis dalyvis pavieniais atvejais,  su nuolatine sudėtimi 2001 m., vokalistu Johnu Lawtonu 2006 m.

Kokiuose įrašuose dalyvavote?

Neskaitant neskelbtų ir neišlikusių demo įrašų:

Ruination – Xura (1999);

Ruination – Drive To Live (minialbumas; 2001);

Soul Stealer – Soul Stealer (2008);

Molten Trail – Striving For The Sky (2014);

Meressin – Mask (kai kuriuose kūriniuose; 1998);

Claudio Minotti‘s Liturgy Of War – Passage To Dawn (kai kuriuose kūriniuose; 2008);

Claudio Minotti‘s Liturgy Of War – Tales From The Abyss (kai kuriuose kūriniuose; 2009);

Fata Morgana (demo įrašai; 2004).

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose teko groti?

Intensyviausiai koncertuoti teko esant „Ruination“ nariu jų didžiausio aktyvumo laikais. Įsiminė kelionė per kelias Europos šalis, kurios metu pasiekėme Liuksemburgą – ten kokybiškomis sąlygomis apšildėme ir pirmąsyk išvydome ką tik išgarsėjusius „Apocalyptica“. Be abejo, vienas iš kertinių koncertuojančio atlikėjo veiklos epizodų man iki šiol yra pasirodymas Lietuvoje su Johnu Lawtonu, antruoju vokalistu britų „Uriah Heep“ istorijoje.

Teko girdėti, kad grojate dar vienoje grupėje, kurios pavadinimo kol kas nenorite atskleisti.

Kaupiu naują „Molten Trail“ repertuarą, taip pat už jo ribų išeinančias idėjas, užsiimu roko aranžuotėmis klasikinės muzikos kūriniams. Neseniai prisijungiau prie progressive pakraipos iniciatyvos, apie kurią daugiau pasakyti kol kas anksti.

Kas padarė didžiausią įtaką?

Žmogaus sukurtas estetizuotas, sukultūrintas kraštovaizdis, ilgaamžė architektūra, urbanizacija. Su išlygomis – gamta. Fikcija, fantazijos galimybės. Charizmatiškos asmenybės, kartais gebančios būti ryškios ir savitos netgi santūriu kryptingumu. Introvertiški ir šiek tiek kolektyviniai  išgyvenimai. Muzikos pajėgumas veikti ir atspindėti psichoemocinę būseną. Šiuolaikinės garso konstravimo ir modifikavimo galimybės. Klasikinė muzika; elektrifikuota muzika bei jos įrašų technologijos.

Nesu bardas, nes labiau pretenzingas, akademiškas. Neįteisintas kompozitorius, per teorines žinias ir empiriniu būdu ieškantis paveikių meno išraiškos priemonių pasirinktuose žanruose, kryptyse, daugiausia inspiruotuose Europos kultūros tradicijų, kurias laikau dar neišsemtomis.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

Yra daugybė muzikantų, kuriuos vertinu ir nemėgdamas, todėl, kad atsakymas netaptų pernelyg platus, minėsiu mėgstamus, net jeigu ne visų jų poveikis mano braižui vienodai akivaizdus:

Yngwie J. Malmsteen;

„Rage“ (be ankstyvosios kūrybos);

„Black Sabbath“ (1987–1995 m. kūryba);

Tony Martin (daugumoje projektų);

„Royal Hunt“;

„Pagan‘s Mind“;

„Saga“;

„Arena“;

Blaze Bayley (solinė produkcija);

„Dream Theater“;

„Def Leppard“;

„Dokken“;

„Toto“;

„Emerson, Lake and Palmer“;

„Alan Parsons Project“;

„Pantera“;

„Annihilator“;

„Genesis“;

Jean Michel Jarre;

„Pet Shop Boys“;

„Pain Of Salvation“ – už laisvą požiūrį į žanrų ribas;

„Ayreon“ – už garsų sintezę ir pavyzdinį nekoncertuojančio projekto modelį.

Lietuvoje: kone su visais jais grojau, nario ar svečio teisėmis; be jų – ankstyvieji SBS.

Visa kita, ko nepaklausiau - tarkime, kažkokie linksmi/liūdni/įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu ir pan.

Man savaime kurioziškas atrodė kiekvienas pasirodymo su fonograma atvejis, o tokių pasitaikė itin mažai, gal trys, todėl jie netapo įprasti. Viename iš jų gitaristas, pasipiktinęs, kad provinciali publika svaido į jį petardas, o tvarkos sergėtojai reaguoja vangiai, pasišalino nuo scenos prieš pat ilgą gitaros solo. Juokinga prisiminti dar porą nutikimų, kurie toli gražu nebuvo juokingi tuo metu. Kartą iš azarto įsiūbavęs netyčia nusviedžiau ant scenos grindų savo instrumentą. Nustėrau, bet suskubau apsimesti taip pasielgęs sąmoningai, pasiaukojęs dėl įspūdingesnio reginio. Laimei, šis daiktas pasirodė patvarus ir dar ilgai man tarnavo. Komiškomis aplinkybėmis patyriau alkoholio klastą svarbiu momentu: labai jaunas ir nepatyręs nutariau išbandyti jį kaip  atsipalaidavimo priemonę, tačiau ne rokenrolo scenoje, kaip galima pirmiausia pamanyti, o prieš atsakingą fortepijono solo programą. Nerimaudamas, ar vaisto poveikis bus užtikrintas, jį dozuodamas gerokai persistengiau. Tąkart išsisukau sėkmingai, bet nuo to laiko prieš koncertus išgerdavau labai retai ir mažai. Dar minėtinas „Annihilator“ ir „Overkill“ pasirodymas Vilniuje, kurio pradžioje neteko sugroti dėl vėluojančio renginio, o pabaigoje prireikė gelbėti savo turtą iš užsidegusio klubo. Nelinksmas, bet savaip ironiškas incidentas iš pastarojo meto aktualijų – garsaus power metal atstovo, „Stratovarius“ įkūrėjo, savo dainų tekstuose pasaulinio gėrio siekiamybę skelbiančio suomio Timo Tolkki apgavystė. Šis asmuo nepasibodėjo pasisavinti avansą už žadėtą albumo įrašo sutvarkymą, kurį išgavo pasiguodęs, kad kitaip pats kartais lieka apgautas, ir kliaudamasis savo įžymybės autoritetu. Galbūt ši istorija dar turės tęsinį.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a.a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Girdėjau perpasakojant, kaip kalbėjęs kitas kūrėjas, gyvasis klasikas Teisutis Makačinas, panašiai užklaustas apie talentą, tik pats šios citatos autentiškumo įrodymų nesugebėjau aptikti, todėl atsiprašau gerbiamo kompozitoriaus, jeigu tai kito autoriaus žodžiai. Esą kompozitoriui svarbiausia turėti atsparų užpakalį, nes reikia kantriai ant jo sėdėti daug dirbant – ar daugmaž panašiai. Mano požiūris artimas šiam, todėl kūrybą laikau darbu, kurį privalu tiesiog pradėti, ir procesas įtraukia, sukeldamas būseną, įprastai vadinamą įkvėpimu. Ne visada pavyksta išlaikyti nuoseklumą ir dirbti sistemingai, bet mokausi. Vis dėlto pašaukimą taip pat privalau pripažinti egzistuojant. Esu matęs, kaip pašauktieji akimirksiu perpranta vienos ar kitos srities principus, prie kurių kiti kamuojasi mėnesius, tačiau patys žiūri į savo talentą atsainiai ir neužsidega rimtai jį lavinti. Ir atvirkščiai, kai kuriems mažiau apdovanotiems entuziastams nepadeda nė pagirtinas darbštumas.

Ką manote apie eksperimentinę muziką?

Nelaikau savo interesų sritimi tokios muzikos, kokiai paprastai pritaikoma eksperimentinės sąvoka, todėl nesijaučiu pakankamai kompetentingas ją vertinti. Kita vertus, ji man nėra visiškai nuobodi ar tuo labiau atstumianti, tad nevengiu su ja susidurti, o jos derinys su kuria nors vaizdo forma man dažniausiai atrodo išėjęs į naudą.

Ką reiškia grupės pavadinimas „Molten Trail“?

Tiesiogiai arba metaforiškai galime įsivaizduoti švytintį taką, romantinį, ekspresyvų vaizdinį nuotaikai sukurti, arba ryškų pėdsaką, lyg žymę istorijoje.

Kaip radote savo talkininkus?

Visus savo talkininkus susiradau internetu. Iš jų tik vieną žinojau anksčiau iš savo CD kolekcijos, „Platitude“ vokalistą. Be to, vartojau ir kitas paslaugas: kūrinių tekstai buvo redaguojami žmogaus iš Anglijos, pavieniuose techniniuose etapuose padėjo garso inžinieriai Australijoje ir Portugalijoje. Šių žmonių paieška ir ryšių įtvirtinimas buvo nemenkas darbas. Kai kurie atkrito, o kai kuriuos vėliau rekomendavau savo kolegoms, pavyzdžiui, panašiu metu pasirodė taip pat skaitmeninis „Unlost“ albumas su vokalistu Robu Lundgrenu. Jei Lietuvos sunkiojoje muzikoje šie atvejai ir nėra pirmieji, jie, žinoma, yra reti.

Ką Jūsų grupė planuoja dabar?

Su debiutu susijęs žemiškas planas, žadantis nusiraminimą – išleisti ir išplatinti materialią plokštelę.

Planu galėčiau pavadinti  ir savo užmojį atkakliau pratintis prie proceso, kuris vadinamas „rašymu į stalčių“, nes iki šiol būdavau labiau negu norėčiau priklausomas nuo aiškiai regimų sąlygų, o nematant konkrečių perspektyvų – partnerių, biudžeto, techninės bazės – prisnūsdavo įkvėpimas planingai dirbti. Kitaip jau būčiau prikaupęs turinio keliems albumams.