Kaip pranešė Absurdistano naujienų agentūra (ANA), Guru Guru, eidamas nežinia kokius metus, nusižudė. Kas jis buvo, nežinoma.

Kai pasibaigė opera Philip Glass – Satyagraha, Guru Guru tapo įtartinai šnekus, ir jis savo Mylimąjai, Draveniui ir Giedrei, eilėje prie rūbinės rėžė ilgą kalbą: - Banalu, bet šešėlį sukuria šviesa. Skaidri nuotaika sukuria lauką, kuriame paklystame laimingi, pamiršę nutysusį šešėlį, kuris kaip aštriausias peilis pjauna per pusę laimingas mintis. Susidvejina pasaulis.

Ant stalo gulėjo degtukų dėžutė ir magnetiškai traukė Guru Guru žvilgsnį. Sunku atplėšti akis nuo laiko mašinos, ypač kai ji jau sukurta, bet nežinia kaip ja naudotis. Guru Guru miglotai prisiminė pagrindinį savo naujos doktrinos teiginį: kiekvienas žmogaus pagamintas daiktas yra laiko mašina. Išradimo esmė buvo reali galimybė „užkurti“ bet kokį daiktą, prietaisą, ir priversti jį dirbti nauju režimu.

Atsidarė priekinės troleibuso durys. Prie vairo sėdėjo jau beveik pamiršta dama, paslaptinga užsakovė, norinti, kad Guru Guru surastų pats save. Tai buvo Mirtis.

Klaidžiodamas mišku Guru Guru sutiko Varną, kuri kažkada mėgo rašyti ilgus straipsnius apie lietuviškas grupes.

- Atrodo, kad viskas, pasiekta riba, neįveikiamas barjeras, bet kažkaip (nemėgstu šio žodžio) gerai... Tikrai gerai...

Nuo muzikinės apokalipsės išgelbės tik Drakono kiaušinis – Armagedono specialistas.

Guru Guru kartą prisipažino: man paukštis pasakė dainuosiu tau banaliai paprastai trivialiai nes aš esu giesmininkas bet aš iš gamtos.

- Skaičiau, kad paukščių kalba yra pirmoji, ir žmonės iš jų išmoko kalbėti. Kodėl jie neišmoko tylėti iš, tarkime, grybų? Būtų tylinti žmonija. Kiek nesąmonių nebūtų parašyta... Arba parašyta tyliai... Kiek oratorių tylėtų... – samprotavo Guru Guru.

Šis klausimas tampa aktualus, kai rankos yra surakintos antrankiais, apyrankėmis, žiedais. Taigi, ponai išlaisvinkite rankas! Išlaisvintos rankos vėl surakina laisvas rankas, ir tenka gerti skystą auksą, užkandant deimantais ir rubinais.

- Ne firma, ne firma žmogus, ne žmogus, ne žmogus firma, o gal žmogus tik širma... – prie durų plūdosi Guru Guru, - ir nesvarbu kas paslėpta už durų, svarbu, kad už klaidas teks susimokėti... Todėl ar verta atidaryti savo, nesavo kabineto duris?

Lietuvos etninės kultūros draugija kviečia Rasos (Joninių) šventę švęsti ant aukštojo Verkių kalno, Lietuvos savivaldybėse tam pasirinktos pačios gražiausios vietovės. Gyventojai kviečiami apsirengti tautiniais rūbais, susiskinti devynių žolynų kupolę, pasipuošti vainikais ir kartu švęsti Saulės grąžos šventę.

Daug lietuvių mano, jog mes neturime išmintingo, patriotiško elito. Ne tik politikų, bet ir žurnalistų, analitikų. Daugelio jų mentalitetas yra tarniškas. Galią turintys ir mus valdantys turi stiprų tarno instinktą. Tačiau tai ne tarnystės savo šaliai ar tautai instinktas. Mus valdantieji dairosi ne tiek į tai, ką galvoja ir ko nori Lietuvos žmonės, o į tai, ko gali norėti kitų šalių sostinėse ar Briuselyje. Todėl eilinis lietuvis nemano, kad mus valdo elitas. Jis labiau linkęs valdančiuosius vadinti naująja nomenklatūra. Tie, kas turi visuomeninį ar humanitarinį išsilavinimą, juos linkę vadinti kompradorine klase – grupe, kuri tarnauja svetimiems. Tai patvirtina ir jau bene du dešimtmečius besitęsianti istorija su pavardžių rašymu. Ta istorija pirmiausia ir daugiausia sietina su Lietuvos ir Lenkijos dvišaliais santykiais ir su lenkų tautinės bendrijos padėties klausimu.

Ar nepadauginai kofeino? Ar pienas buvo pakankamai liesas? Ar kava buvo neperregimai juoda? Ar sušveitei visą tortą, didelį, apvalų, šokoladinį, su riešutais? (Klausimai, kurių niekas nedrįsta užduoti gurmanui.)

(WARNING: Spoilers contained below.)