Asmeninė Indrės mitologija

Kėdainių rajone Labūnavos kultūros centre nuo balandžio 3-ios veikia menininkės ir mokslininkės dr. Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės 2023–2024 m. sukurtų mišrios technikos paveikslų paroda simbolišku pavadinimu ASMENINĖ MITOLOGIJA. Vadinasi, menininkė šioje parodoje pristato savo savasčiai ir pasaulėjautai artimiausius darbus.
Šioje parodoje Indrė Gražulevičiūtė-Vileniškė eksponuoja arti 20-ies naujausių mišrios technikos darbų (menininkė pasitelkia ir tapybą akrilu, ir pasteles, ir markerius etc.). Paveiksluose dominuoja tamsiai mėlynas fonas, matyt, pasirinktas neatsitiktinai. Mat mėlyna spalva ir įvairūs jos atspalviai – Indrės mėgstamiausi. Tai ir dangaus, ir kosmoso spalva. Parodoje eksponuojami paveikslai išsiskiria ir ypatingu braižo kruopštumu, detalumu, meistriškumu ir net, sakyčiau, detalių juvelyriškumu, grafiškumu.

Pagrindiniai parodoje eksponuojamų paveikslų motyvai – mylimiausi kūrėjos gyvūnai: inteligentiškos lapės, jaukūs ir mąslūs katinai, taip pat filosofiškos pelėdos. Regis, įpinami ir pasakų motyvai (apie gaidelį ir lapę). Itin svarbus dėmesys skiriamas dvimatės erdvės modeliavimui. Galima sakyti, kad paveikslai atveria peizažų perspektyvą.

Visgi šioje parodoje eksponuojamų paveikslų erdvė dvilypė – ir uždara (natiurmortinė) ir atvira gamtos (peizažinė). Tokia keleriopa erdvės traktavimo perspektyva suponuoja mintis apie daugiaplanį turtingą kūrėjos žvilgsnį ir matymą.

Dera pastebėti, kad parodoje eksponuojami paveikslai – be pavadinimų, galbūt dėl to, kad autorė nori žiūrovams atverti didesnę interpretacijų įvairovę.

Ypač išsiskiria paveikslų triptikas, vaizduojantis lapių keliones ir klajones atvirame kaimo kraštovaizdyje. Indrei lapė – kartu ir išminties, ir gudrumo simbolis. Viename paveiksle lapių oranžinė (morkinė) spalva savitai susišaukia, susilieja su oranžiniais gana masyviais, lapes ‚lydinčiais‘ gamtos kūnais: saule ir mėnuliu. Susidaro įspūdis, kad lapės tarsi dalyvauti kosminiame ar net kosmogoniniame vyksme, kai kuriasi nauji pasauliai, naujos visatos.

Beje, atskiras šioje parodoje eksponuojamas paveikslas ir skiriamas kosmoso tematikai – sparnuotajai kometai.

Įsimintinas paveikslas, kuriame pavaizduotas į kamuoliuką susisukęs katinėlis, o jo kūne atsiveria dar viena perspektyva, atskiras pasaulis – peizažas kartu su piliakalnu, ežeru, žvaigždėtu dangumi su mėnuliu. Šiuo atveju katinas – tarsi Visatos palaikytojas, Kosminis medis, savotiška Žemės ašis ar Axis mundi Mircea Eliade‘s terminais.

Paveikslas savo kompozicija kiek primena ir kitą, vaizduojantį susigūžusią, į kamuoliuką susirangiusią, lapę. Įdomu, ką galėtų reikšti tokia kūno poza? Galbūt susitelkimą į vidinį pasaulį, vidinę kūrybos erdvę, kurios niekas, jokie išorės pasaulio dirgikliai negali pažeisti?..

Kiek jaudina ir verkiančio katino, sėdinčio prie stalo prie taurės, iš kurios gyvatė (ar žaltys) geria... O ką geria? Galbūt pažinimo vaisių nektarą... Tik įdomu, kodėl katinėlis verkia?.. Galbūt tai nenoras prisiimti karčią likimo skiriamą ‚taurę‘, tam tikrus išbandymus?..

Beveik visuose šioje parodoje eksponuojamuose paveiksluose fonas savotiškai nusagstytas sidabriškų ornamentinių gijų. Tai ne tik suteikia kūriniams dekoratyvumo, bet ir sustiprina sakralumo aurą (aureolę).

Tad šioje mėlyniatonėje paveikslų ekspozicijoje tarsi atgyja Indrei mieliausi kūrybos personažai: ir katinai, ir lapės, ir pelėdos... Regis, jie turi ir skirtingų, bet ir panašių rolių (pirmiausia išminties), misijų. Šie gyvūnai – kartu ir vidinių kūrėjos būsenų personifikacijos, kuriančios jos asmeninę mitologiją. O Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės parodą Labūnavos kultūros centre galima aplankyti iki pat balandžio pabaigos.