Lietuviškos tapatybės DNR

Balandžio 4 dieną Trakų kultūros ir meno centre atidaryta personalinė dailininkės ir pedagogės Virginijos Aliukonės paroda, pavadinta GIRIA GIRIA.

Ar parodos pavadinimas kažkiek lemia ir jos turinį? Be abejo. O ir pavasaris juk – atgimimo – ir gamtos, ir gyvūnijos, ir žmonių – laikas; metas, kai kasdien išsprogsta naujas augalėlis ar lapelis, prasiskleidžia naujas žiedelis, pragysta naujas, iš šiltųjų kraštų grįžęs paukštelis. Galiausiai parodos pavadinimas turi ir ekologinę potekstę, kai pastaraisiais metais Lietuvoje masiškai, be jokių skrupulų, kertami miškai, pavieniai medžiai ir krūmai, kai beatodairiškai naikinamos paukščių, įvairių gyvūnų buveinės. Juk medis, ypač ąžuolai, senovės lietuviams buvo šventi, juk dar iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje buvo garbinamos šventosios giraitės...

Kaip liudija Jonas Trinkūnas, šventos giraitės arba gojai, kalvos, vandenys, pievos anksčiau būdavo vadinami alkais.. Prie alkų nebuvo galima prisiartinti svetimiesiems, nes jie galėjo juos suteršti. Giraitėse ugnies židiniai buvo paskirstyti giminėms ir atskiroms sodyboms. Metraščiuose rašoma, kad net kunigaikštis Mindaugas nedrįsdavęs šventame miške nulaužti šakelės. Šios giraitės buvo taip gerbiamos, kad nė sudžiūvusių šakų ar medžių nebuvo galima išsinešti. Apie alkus kronikininkas Miechovita rašė: „Prūsų tauta buvo taip sugedusi, kad ne tik miškai, bet ir juose gyvenantys paukščiai ir žvėrys buvo laikomi šventais, o tų žvėrių užmušėjams velnių galybė susukdavo kojas ir rankas".

O Trakų kultūros ir meno centro parodoje eksponuojama per 15 Virginijos Aliukonės paveikslų, atliktų akrilo technika. Eksponuojami ir originalūs tapybos darbai, ir jų kopijos, pateikiamos tokiu pačiu formatu, tačiau su kitokiu požiūriu. Tai puiki proga susimąstyti apie kūrinio vertę, jo pritaikomumą ir kūrybos pasirinkimus.

Atidarymo metu parodos atmosferą praturtino Trakų meno mokyklos ugdytiniai Vaiva Gruodytė ir Mykolas Barkauskas, kurie pasitiko svečius girių garsais, akomponavo Jovita Tumasonienė.

Virginijos Aliukonės paroda Trakų kultūros ir meno centre veiks visą mėnesį, iki gegužės 4 dienos.

Kuo išsiskiria šios parodos paveikslai? Ar jie panašūs, ar skirtingi turint omenyje visą dailininkės kūrybą? Panašumo tikrai yra, ypač kalbant apie baltiškus motyvus, ištikimybę baltų mitologijos temoms, taip pat ypatingai detaliam, kruopščiai išieškotam piešiniui, iliustratyvumui gerąja to žodžio prasme. Kiekvienas Virginijos Aliukonės paveikslas – lyg miniatiūrinis pasakojimas su gausybe mitologinių personažų, veikėjų, motyvų ir detalių.

Visgi šioje parodoje ypatingai atsiskleidžia menininkės kūrybos meistriškumas, profesionalumas, formų ir motyvų iliustratyvus subtilumas bei juvelyriškumas. Taip pat centrinis motyvas – medis ir miškas.

Galima pradėti apžvelgti parodą nuo paveikslo PAVASARIS (2025 m.). Jame galime pamatyti didelį išsikerojusį ąžuolą, kurio viršūnėje sėdi ilgakasė kankliuojanti lietuvaitė (ar laumė), kurios geltonos kasos siekia pačią žemę. Ąžuolo kamiene galima įžvelgti ir dvi žmonių (o gal dvasių) figūras. Tai tikrai baltišką – pagonišką – pasaulėjautą iliustruojantis paveikslas.

Virginijos Aliukonės paveikslas MIŠKO MALDA išsiskiria ypatinga melancholiška nuotaika – ant nukirstų medžių kelmų – sustingę miško būtybės, nelyg medžių vėlės... Tai, kad svarbiausia čia perteikti ilgesingą, liūdną atmosferą išduoda ir sidabriški subtilūs miško būtybių kontūrai.

Virginija Aliukonė. MIŠKO MALDA

Ypač subtilus V. Aliukonės paveikslas, pavadintas LIETUVIŠKAS DNR – jame mėginama antropomorfizuotai perteikti lietuviškų medžių – eglių, beržų, liepų, ąžuolų, kt. – dvasią. Susidaro įspūdis, kad kiekviename medyje gyvena skirtinga (medžio) dvasia, kad medžiai – gyvi organizmai. Taip pat medžiuose daug gyvybės – ant šakų supasi paukščiai, liuoksi voveraitės. Medžiai – gyvybės, gyvenimo šaltinis. Beje, šis paveikslas postuluoja mintį, kad medžiai – lietuviškos tapatybės, lietuviško DNR – dalis. Tad šis paveikslas – itin simboliškas.

Itin simboliškas ir kitas V. Aliukonės paveikslas – ŽALIA ŽEMYNOS ŽEMĖ. Kaip žinia, Žemyna – žemės ir žalumos deivė baltiškų dievų panteone. Ji paveiksle pavaizduota ne tik kaip žemės, bet ir kaip piliakalnių, kalvų dvasia, sergstinti ir šimtamečius senolius ąžuolius, šalia kurių vaidilutės kūrena amžinąją ugnį, ir visą gyvybę: ir dangaus gyventojus, sparnuočius-paukščius, ir chtoniškas požemio dievybes: kaukus, aitvarus, laumes. Paveikslas įspūdingas ir dėl žalios spalvų paletės, sustiprinančios visa nugalinčios gyvybės ir žalumos bei pavasario poetiką.

Ypatingu subtilumu ir efemeriškumu išsiskiria mėlynatonis V. Aliukonės paveiklas IŠ GELMIŲ. Jame – nelyg laumė, sėdinti ant lelijos (ar lotoso) žiedo, virš jos galvos – lietuviški ornamentai, o kitapus jos – beužsimezgančios naujos gyvybės (tikriausiai žmonių) lelijų (ar lotosų) pumpuruose. Paveikslo subtilumą ir efemeriškumą sustiprina sidabriški kontūrai.

Ypatingu žaismingumu išsiskiria ir paveikslas LELIJOS – jame augalai – lelijos – pavaizduoti kaip didžiuliai medžiai, o jų viršūnėse – ilgakasės deivės ar laumės, skalaujančios ne tik savo ilgas kasas, bet tikriausiai ir skalbinius, bendraujančios tarpusavyje.

Kitas paveikslas – MIŠKO MONAI – išsiskiria žaismingumu, netradicine kompozicija – jis sukomponuotas iš žaismingai sudėliotų ąžuolo gilių.

Galika sakyti, kad visi Virginijos Aliukonės paveikslai turi, spinduliuoja sakralumo atmosferą bei poezijos aurą. O pasteliškų paveikslų tonai tik sustiprina jų subtilumą. Belieka džiaugtis, kad šioje sekuliarioje visuomenėje, kurioje mažėja pagarbos visai gyvybei, ne tik gamtai, medžiui, bet ir žmogui, žmonėms, turime menininkę (menininkų), kurie aktualizuoja ir interpretuoja lietuvišką tapatybę, jos savastį, jos DNR.