Indrės paukščiai

Pavasario lygiadienio ir Žemės dienos proga pristatysime tapytojos ir mokslininkės dr. doc. Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės kūrybą paukščio motyvo sklaidos aspektu. Kodėl paukščių?.. Pavasaris, ypač kovo mėnuo, – iš šiltųjų kraštų sugrįžtančių sparnuočių laikas. Kovo mėnesį labai daug kalendorinių švenčių, skirtų paukščiams (pvz., dar vasario 24-oji – vieversio (vyturio) diena, štai kovo 19-oji – Pempės diena (Šv. Juozapas), kovo 25-oji – Gandrinės etc.

Paukščio motyvas – vienas svarbiausių Indrės kūryboje (šalia lapių). Indrė labiausiai pamėgusi pelėdas, bet ne tik jas. Pelėdos – išminties, žinių simbolis, savo išmintimi savotiškai prilygstančios ugniaspalvėms lapėms.

Vienuose Indrės paveiksluose paukščiai, jų rūšinė tapatybė – lengvai atpažįstami, kituose – sunkiau. Ypač įdomus šių metų Indrės paukščių ciklas, kuriame paukščiai – stilizuoti, pavaizduoti tik jų sidabriški kontūrai nelyg paleolito raižiniuose. Šiuo atveju paukščiai – kaip tam tikri mitologizuoti signifikantai (kieno? – galbūt užkoduotų priešistorinių laikų arba būsimų įvykių)...

Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės paveikslas. Mišri technika

Indrė kovo mėnesio pradžioje savo Facebooko paskyroje INDRĖS PAUKŠČIAI (https://www.facebook.com/indresbirds) atrinko ir specialią paveikslų kolekciją, kurioje pavaizduoti paukščiai. Juk kovas – sugrįžtančių paukščių mėnuo. O kovo 10 dieną, kai yra minima keturiasdešimties paukščių diena, žyminti masinį paukščių sugrįžimą, Indrė pasidalijo paveikslu Abstraktūs paukščiai (100 * 70 cm, mišri technika ant kartono, 2022 m.). Manoma, kad šiuo metu jau būna sugrįžę 40 rūšių paukščiai.

40-ties paukščių dieną būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, dainuojamos dainos, kurie išliko iki mūsų dienų, pvz., žaidimas „Gaidžių peštynės“, kai viduryje nubrėžiamas ratas. Į jį atsistoja du žaidėjai. Kiekvienas turi stovėti ant vienos kojos, o kitą sulenkęs, kaip gaidelis. Stovėdami tokia poza turi išstumti vienas kitą iš už rato ribų.

„Skrido žvirblis“ – žaidėjai eina ratu, o žaidimo vedėjas rato viduryje plasnoja rankomis ir dainuoja:

„Skrido žvirblis per ūlyčią per ūlyčią per ūlyčią
Ir pamatė kanapyčią kanapyčią kanapyčią.
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša (per šias eilutės visi bėga ratu)
Kanapyčią leda lesa savo vaikam neša neša
Čirrrrr“.[1]

Grįžtant prie Indrės kūrybos, labai įdomus paveikslas su balsvai pilku mėnuliu, kuris tarsi transformuojasi į pelėdą (turi pelėdos snapą ir akis).

Ir iš tikrųjų, be galo įdomūs, spalvingi Indrės paveikslai kviečia atverti akis ir kitaip pamatyti mus supantį pasaulį.

Indrės paukščiai – ne tik simbolių, bet ir mitinių kontekstų nešėjai. Ypač įspūdingas Indrės paveikslas – „Šventpaukštinis“, šio paveikslo kompozicija grįsta didžiule paukščio-globėjo figūra, tai paukštis, globiantis apie 30 kitų paukštelių įvairiaspalviais apdarais (jų rūšinę įvairovę taip pat kiek sunku atpažinti, išskyrus tikriausiai pelėdos pavidalą, o gal ir nebūtina).

Beje, M. Strijkovskis mini kitą paukščių dievą, kurį vadina Šventpaukštiniu (Swieczpuncynis): „Swieczpunscynis – dievas, kurio žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek naminiai, tiek laukiniai; tam aukų neaukodavo, sakydavo, kad tai esąs lakiojantis dievas.“

Pasak Gintaro Beresnevičiaus, „1582 m. Motiejus Stryjkovskis paskelbė „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusijos kroniką“, kurioje, be kita ko, pateikė šešiolikos „lietuvių ir žemaičių“ dievų vardus. Dievai parinkti gan atsitiktinai, tvarkos jame nėra, tačiau daugelis dievavardžių atrodo patikimi, išskyrus Dzidzis Lado, atsiradusį greičiausiai per nesusipratimą, ir nelabai aiškų paukščių globėją Swieczpunscynis (gal „Šventpaukštinis“?)[2]“

Tad belieka džiaugtis spalvinga Indrės kūryba, kurioje paukščiai užima vieną iš pagrindinių – ar bene centrinę – vietą. Ir, paskatinta Indres kūrybos, taip pat noriu kasdien stebėti įvairiaspalvių paukščių (o jų būrys – kasdien didėja) skrydžius, balsus savo gimtajame kaime...