Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės kūryba – įvairiaspalvė, dinamiška, tiesiog žaižaruojanti. Jos kūryboje vyrauja šviesių ir vaiskių gamtos – žemės, dangaus – spalvų – žydros, žalios, geltonos, rudos tonai. Ši paroda išskirtinė tuo, kad joje labai daug paveikslų, kuriuose įterpiami baltos spalvos tonai. Ir, kaip teigia pati Indrė: „Aš mėgstu ryškias spalvas – jos suteikia džiaugsmo, daro žmogų laimingą“. Paukščio motyvas – vienas svarbiausių Indrės kūryboje (šalia lapių). Indrė labiausiai pamėgusi pelėdas, bet ne tik jas. Pelėdos – išminties, žinių simbolis, savo išmintimi savotiškai prilygstančios ugniaspalvėms lapėms.
Labai įdomus paveikslas su balsvai pilku mėnuliu, kuris tarsi transformuojasi į pelėdą (turi pelėdos snapą ir akis). Labai savitas paveikslas, kuriame vaizduojami bėganti lapė, įsikandusi mėnulį. Šiuo atveju lapė virsta ir savotiška kosmine veikėja, kosmoso atstove.
Ir iš tikrųjų, be galo įdomūs, spalvingi Indrės paveikslai kviečia atverti akis ir kitaip pamatyti mus supantį pasaulį.
Beje, Indrė kuria ir spalvinimo knygeles – ir vaikams, ir suaugusiems (pagrindiniai motyvai tie patys: lapės, pelėdos, gyvūnų ir augalų pasaulis; taip pat ir mandalos). Per parodos atidarymą parodos lankytojai buvo pakviesti ir sudalyvauti Indrės vedamose kūrybinėse mandalų spalvinimo dirbtuvėse.
Vienuose Indrės paveiksluose paukščiai, jų rūšinė tapatybė – lengvai atpažįstami, kituose – sunkiau. Ypač įdomus šių metų Indrės paukščių ciklas, kuriame paukščiai – stilizuoti, pavaizduoti tik jų sidabriški kontūrai nelyg paleolito raižiniuose. Šiuo atveju paukščiai – kaip tam tikri mitologizuoti signifikantai (kieno? – galbūt užkoduotų priešistorinių laikų arba būsimų įvykių)...
Indrė kovo mėnesio pradžioje savo Facebooko paskyroje INDRĖS PAUKŠČIAI (https://www.facebook.com/indresbirds) atrinko ir specialią paveikslų kolekciją, kurioje pavaizduoti paukščiai. Juk kovas – sugrįžtančių paukščių mėnuo. O kovo 10 dieną, kai yra minima keturiasdešimties paukščių diena, žyminti masinį paukščių sugrįžimą, Indrė pasidalijo paveikslu Abstraktūs paukščiai (100 * 70 cm, mišri technika ant kartono, 2022 m.). Manoma, kad šiuo metu jau būna sugrįžę 40 rūšių paukščiai.
Ypač įspūdingas Indrės paveikslas – „Šventpaukštinis“, šio paveikslo kompozicija grįsta didžiule paukščio-globėjo figūra, tai paukštis, globiantis apie 30 kitų paukštelių įvairiaspalviais apdarais (jų rūšinę įvairovė taip pat kiek sunku atpažinti, o gal ir nebūtina).
Beje, M. Strijkovskis mini kitą paukščių dievą, kurį vadina Šventpaukštiniu (Swieczpuncynis): „Swieczpunscynis – dievas, kurio žinioje buvo vištos, žąsys, antys ir visi kiti paukščiai, tiek naminiai, tiek laukiniai; tam aukų neaukodavo, sakydavo, kad tai esąs lakiojantis dievas.“
Pasak Gintaro Beresnevičiaus, „1582 m. Motiejus Stryjkovskis paskelbė „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusijos kroniką“, kurioje, be kita ko, pateikė šešiolikos „lietuvių ir žemaičių“ dievų vardus. Dievai parinkti gan atsitiktinai, tvarkos jame nėra, tačiau daugelis dievavardžių atrodo patikimi, išskyrus Dzidzis Lado, atsiradusį greičiausiai per nesusipratimą, ir nelabai aiškų paukščių globėją Swieczpunscynis (gal „Šventpaukštinis“?)[1]“
Tad belieka džiaugtis spalvinga Indrės kūryba, kurioje paukščiai užima vieną iš pagrindinių – ar bene centrinę – vietą. Ir, paskatinta Indres kūrybos, taip pat noriu kasdien stebėti įvairiaspalvių paukščių (o jų būrys – kasdien didėja) skrydžius, balsus savo gimtajame kaime...
[1] Beresnevičius, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija. Liaudies kultūra, Mokslo darbai, 2014, Nr. 2, p. 21.