Prie Stičkalnio ąžuolų

Ties sankryža kur kelias sukas Utenon

O kitas tiesias Rokiškin

Ten ąžuolai vienatvės broliai žiūri

O šalimais keroja gluosniai

Savom šaknim

Namelio pamatus iškėlę

Išardę žemę suplūktoj asloj

Rastus iškraipę šakomis

Išjudinti kitur nebepritiks

Iš čia savi seniai suspėjo pasitraukti

Neliko ko branginti saugoti ilgėtis

Ir kaip beatpažint kad mano buvo tai

Jau niekas nebešaukia

Nejaudina ir neįspėja ribos

Naujų čionai apsigyvenusių

Kitaip jausmus ir taką pamatuoja

Tebus tad taip

Duobę užpils

Tuo pačiu moliu

Protėvių mindytu

Duobkasių batai išbraidė

Sunkumą nugramzdinti mėgino

Neryškūs nerimo pilni sapnai

Aiškiau ankstyvą rytą pamatyti

Įsiminiau pelkynų šnabždesį

Ir gervių tolstančius balsus

Draugai kolegos ir bičiuliai

Paniro rūpesčiuos savuos

Lapkričio sode nuogos ąžuolų šakos

Už obels netikėtai blyksteli saulė

Be namų galima būti

Be savęs savotiško tokio

Sau pačiam tiktai artimo

Niekur niekaip ir niekada

Svyruoti tarp maišto ir prielankumo

Įkvėpti gyvenimą mirtį nuryti

Trumpai paganyti baltus Stičkalnio debesis

Akivaran žiūrėti kulgrinda eiti

Eilėraščius su savimi nešiotis

(kitam jokiu būdu nepatikėti)

Ir nieko visiškai nebesakyti

Tik jaust kad budi ir palydi

Durpynuos dūlantys protėvių kaulai