Ir dar kartą – „Mažoji studija“. Interviu prieš dvylika metų

Su žurnaliste, radijo laidų kūrėja, „Mažosios studijos“ bendradarbe, buvusia žurnalo „Žemės druska“ vyr. redaktore Jūrate Grabyte kalbasi Justas Jasėnas. Pašnekovė redaguoja jėzuitų žurnalą „Laiškai bičiuliams“, verčia, redaguoja krikščioniškus tekstus lietuvių skaitytojams, taip pat verčia atvykstančių prancūzų lektorių paskaitas, seminarus. Pasikalbėta 2013 m. gegužės 14 d. sostinėje, „Mažosios studijos“ redakcijoje. Ir šiandien aktualu, kokiais būdais, kokia patirties kalba dalintis, skleisti krikščioniškąją žinią, kaip atsiliepti į tikinčiųjų bendruomenės poreikius, lūkesčius, kaip išlikti katalikais įvairių ideologijų apsuptyje. Sėdėdami prie išjungtų mikrofonų pasikalbėjome apie „Mažosios studijos“ istoriją, veiklas, misiją, apie tai, ką „Mažoji studija“ transliuoja, apie patiriamus sunkumus, katalikiškosios žiniasklaidos svarbą, apie teisę ir pareigą krikščioniškai kalbėti apie Dievą, pasaulį, save.

Kaip pradėjote dirbti „Mažojoje studijoje“, kaip čia pakliuvote? Kodėl ne kur kitur, o būtent čia?

Pirmiausia tai mano profesija, aš esu radijo žurnalistė. Visą gyvenimą dirbau Nacionaliniame Radijuje, kol manęs nepaviliojo katalikiška žiniasklaida. Mes gi įkūrėme ir pradėjome leisti žurnalą „Sandora.“ Elvyra Kučinskaitė mane pakvietė. Po to kilo mintis leisti kitą žurnalą, nors nesupratome tų ekonominių dalykų, bet užgimė „Žemės druska“, kuri egzistavo beveik trejetą metų. Ir staiga žurnalas buvo uždarytas, aš likau visai be darbo. Atsisakiau ilgamečio ir mėgstamo darbo Nacionaliniame radijuje su visais pažadais ir galimybėmis, ir staiga likau be vietos. Bet buvau pakviesta leisti ir redaguoti jėzuitų žurnalą „Laiškai bičiuliams.“ Iš „Sandoros“ Elvyra Kučinskaitė išėjo anksčiau, nei uždarė „Žemės druską“, tad vietoj savęs „Mažojoje studijoje“ jai reikėjo palikti žmogų. O kadangi aš esu radijo žurnalistė, ji pamanė, kad čia man dirbti nebus sudėtinga. Tad man pasirodė patrauklu grįžti prie to, ką geriausiai moku.

Kokias laidas rengėte prieš tai?

Aš dirbau jaunimo redakcijoje. Buvo tokia laida „Trisdešimt aštuntas greitis.“ O paskui antrojoje programoje turėjau savo autorinę laidą, ir dariau, ką norėjau. Dažnai kalbėdavau apie tikėjimą.  Tai buvo tuo metu aktualu, nauja, niekas nedraudė. Buvo virsmas, atgimimas. Turėjau geras sąlygas, dariau, ką norėjau. Kai pakvietė į katalikišką radiją, pagalvojau, kad mano darbas kaip radijo žurnalistės, tikėjimas ir pastangos katalikiškoje aplinkoje lyg ir sudaro visišką vienovę. Toks jausmas, vidinis supratimas sugundė, bet taip iš tiesų nebuvo.

Kokias laidas rengiate „Mažojoje studijoje“?

Mano pagrindinė laida – „Noriu tikėti“, tai katechezės, tikėjimo skelbimas, perdavimas populiariais, šiandieniniais būdais. Perėmiau Elvyros Kučinskaitės krūvį. Tos laidos transliuojamos per „Klasiką“, antrąją Lietuvos radijo programą. Tos laidos išeina kartą per savaitę, 25 minučių trukmės. Kartais padedu rengti laidą „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai.“  Kartas nuo karto ruošiu laidą „Kultūra ir religija.“

Kaip savo laidoms atrandate pašnekovus?

Čia priklauso nuo temų. Katechezė yra tam tikras mokymas, populiarus aiškinimas. Kai aš atėjau, kūriau laidas, pasitardavau su redaktoriumi Juliumi Sasnausku, su kun. Artūru Kazlausku, kuris buvo nežinomas ir visai neišnaudotas, bet aš jį pažinojau iš publikacijų „Žemės druskoje“, buvo pradėjęs ten bendradarbiauti. Mes buvom bičiuliai, paruošėme laidų ciklą apie liturgiją, turbūt visus metus ėjo ta tema. Įtraukėme ir kitus žmones į laidų rengimą.  Pradėjome su kun. A. Kazlausku laidas nuo liturgijos. Paskui kalbėjome apie vaikų rengimą sakramentams, kaip šeima kartu rengiasi, ruošiasi arba kaip, kokiais būdais tai galėtų daryti. Tiesiog dėstėme sakramentų teologijos reikalus. Viskas katechetiniame lygmenyje, paprastai, žmogiškai, nesudėtingai. Laisvo pokalbio forma, toks laidos formatas. (Kauno arkivyskupijos kun. A. Kazlauskas bendradarbiauja katalikiškos minties žurnale šeimai „Artuma“, veda katechezes Šiluvos atlaidų metu. J. Jasėno pastaba).

Ar sulaukiate klausytojų reakcijų?

Jokių. Kas asmeniškai mane pažįsta, tuomet išdrįsta šį bei tą pasakyti. Dažnai rašo psichikos problemų turintys žmonės, juos iš laiškų pažįstame. O jei kokį netikslumą į eterį paleidi, tada sureaguoja, paskambina, pasako. O šiaip – šnekame į orą, beveik jokio grįžtamojo ryšio.

Bet grįžtamasis ryšis juk labai svarbus dėl pasitikrinimo, kad teisingu keliu einama?

Viskas priklauso nuo laidos transliavimo laiko. Gerai, kai yra internetas, žmonės gali pasiklausyti bet kada. Kai mes pradėjome dirbti, dar nebuvo jokių internetinių svetainių. Žmonės negirdi, nepatogus laikas. Transliuojama 17. 30 val. vakare, kai visi baigia darbą. Nacionalinis radijas mūsų laidomis užkiša laisvus tarpus, nelabai atsižvelgia į poreikius. Tai pats nepatogiausias laikas. 20. 30 val. – pati patogiausia, jei žmogui tai svarbu, toks laikas nėra per vėlus. Jis yra nudirbęs visus darbus, gali skirti laiko pasiklausyti. Už tinkamo eterio laiką reikia pastoviai kovoti.  Laimė, šansas, geras būdas – internetas. Bet kaimo žmogus dažnai juo nesinaudoja. Kartais apmaudu, kad transliuojame laidas tiesiog į orą. „Marijos radijas“, ačiū Dievui, retransliuoja. Ir visą laidų ciklą apie liturgiją. Ten žmonės išgirdo, klausėsi, domėjosi. Girdėjau atsiliepimus.  Nacionalinis radijas duoda patį nepatogiausia laiką mūsų laidoms.

Kiek suprantu iš mūsų pokalbio, gana komplikuota pasiekti klausytoją, skleisti krikščioniškąją žinią.

Neturime tokio uždavinio, kad kas imtų ir tuojau pat atsiverstų. Dirbame ir tiek. Aišku, savo darbe labiausiai reikia pasikliauti Dievu. Tu esi tik įrankis. Darai tai, ką tuo metu gali daugiausiai ir geriausiai.

Ar skelbdami Gerąją Naujieną išnaudojame visus įmanomus būdus? Jų dabar tiesiog apstu.

Toli gražu ne. Aš manau, kad mūsų Bažnyčia iš viso neturi strategijos katalikiškos žiniasklaidos atžvilgiu. Kur iš viso yra strategija, ar ji Lietuvos vyskupams rūpi? Gal arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui SJ „Marijos radijas“ ir rūpi. Nors negalime pasakyti, kad esame visai palikti likimo valiai. Vilniaus arkivyskupo, kardinolo Audrio Juozo Bačkio rūpesčiu gavome naujas patalpas. Bet nėra vyskupų konferencijos strateginio plano, kad, pavyzdžiui, mes remiame, ar mūsų prioritetas yra žiniasklaida. Niekas nepasako, ką turėtume daryti pagal pareigybes – šviesti, supažindinti, katechizuoti, polemizuoti ar ką kita. Kiekvienas daro, ką išmano, kas tuomet atrodo aktualu. Mes nuo amžių redakcijoje dirbame iš inercijos. „Marijos radijas“ dirba pagal savo specifiką, bet strategijos nėra. Kartais išgirstame apgailestavimų, kad valstybinė spauda kažką pasakė prieš Bažnyčią, pakritikavo, bet pati Bažnyčia (vadovaujantys, atsakingieji žmonės) neturi kažkokio instrumento ar organo, kuris atspindėtų Bažnyčios požiūrį pačiais įvairiausiais, o ir aktualiais klausimais. Kad ir būtų sudaryta tokia darbinė aplinka, vėl klausimas, ar atsirastų žmogus, gebantis nuolat tinkamai perduoti Bažnyčios poziciją, mokymą, žvilgsnį. Kas ir kada yra iš esmės kalbėjęs apie Bažnyčios skaudulius, sunkumus, negirdėti jokio balso. Retais atvejais arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prabyla. Tad krikščioniška žiniasklaida yra labai fragmentiška. Kaip jau sakiau, nėra bendros strategijos, laimei, turime šiokį tokį palaikymą. Aišku, mes neiname, nekovojame prieš Bažnyčią, esame toje pačioje barikadų pusėje. Jausdavome iš Vilniaus arkivyskupo A. J. Bačkio, kad nesame jo priešai. Žurnalų atžvilgiu irgi keista pozicija. Kodėl buvo uždaryta „Sandora“, žurnalas jaunimui „Lux?“ Daug neaiškumų, nesusipratimų, pasimetimo. Gal ne tie žmonės buvo kartu, ne tokios aplinkybės, kokių norėta... Dabar taip karštai ir jautriai nebereaguoju, bet tuo metu buvo skaudu. Mes metėme tiesioginius savo darbus, atėjome dirbti į Bažnyčią, dirbti Jos labui, o paskui paaiškėjo, kad niekam tų mūsų pastangų, svajonių, darbų nereikia. Aišku, Dievas nepalieka ant pliko lauko, badauti nereikėjo, bet... Aš po 25 metų išėjau iš Nacionalinio radijo su didžiuliu įdirbiu, o paskui po dviejų metų katalikai mane paliko ant ledo. Štai taip.

Vadinasi, dar neišmokome gerbti, vertinti talentingo, profesionalaus žmogaus, jo įdirbio, idėjų.

Taip. Katalikiškoje žiniasklaidoje dar labai daug tokios saviveiklos. Gerai, kad pianistė Jūratė Kuodytė per eilę metų tapo profesionalia žurnaliste. O šiaip krikščioniškoje žiniasklaidoje nedirba profesionalai. Visi mėgėjai, aišku, per tam tikrą laiką apsitrina, kažko išmoksta. Kodėl pradžioje „Marijos radijas“ formos atžvilgiu buvo tiesiog nepaklausomas. Todėl, kad susirinko vien pamaldūs žmonės, be supratimo, kas yra radijas, ką ten derėtų veikti, ką ir kaip kalbėti. Informacijos perteikimui keliami tam tikri reikalavimai. Egzistuoja funkcionavimo mechanizmai. Žmonės turi ruoštis, kaupti medžiagą, atsirinkti, sisteminti. Nepakanka vien šiek tiek susigaudyti teologiniuose reikaluose. Reikia sugebėti, galiausiai to mokytis, kaip vesti pokalbį, žinoti, ką nori pasakyti. Nedaug tėra redaktorių, kurie išmanytų ir technikos dalykus, ir turinį. Tokius žmones galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Žmonių tiesiog trūkte trūksta, Bažnyčia jų neugdo, neruošia. Ir negalėčiau pasakyti, kad labai vertina tuos, kuriuos turi.

Tai tokius žmones gal galėtų ruošti Katalikų tikybos katedra ar fakultetas?

Kur dingsta visi tie žmonės, kurie baigia teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune? Ką jie veikia? Kur ir kada aš mačiau kokį sukurptą straipsnelį apie Bažnyčios gyvenimą. Kur pozicija, ar koks komentaras, ar pristatyta nauja knyga? Kas rašo? Tie patys penki kunigai, kurie yra truputį raštingi. Kur tie visi didieji teologai, mokslų daktarai dingę? Tiek paruošta, „prikepta“, o dingę kaip vanduo į smėlį. Koks tikslas juos ruošti, jei jų nėra Bažnyčios gyvenime? Gal vienas  kitas kažkaip pritaiko savo žinias. O žiniasklaidoje tokių absolventų nėra, aš nepažįstu nei vieno, kuris po studijų Vytauto Didžiojo universitete baigimo, liktų dirbti spaudoje, radijuje.

Aš pati esu visiška mėgėja teologiniuose dalykuose. Žinių įgijau versdama tekstus, kalbas, knygas, paskaitas vienuolių jonaitų bendruomenėje Vilniuje. Skaičiau, domėjausi, buvau dvasiškai lydima, palaikoma. Tik taip įgijau patirties, numanymo. O tie, kurie pasirengę, kur jie yra, jie nieko neveikia. Ar nėra poreikio, potraukio, ar neturi gebėjimų. Ar tokie žmonės nėra tinkamai sutelkiami, nemato prasmės, neaktualu, iš tokio darbo nepragyvenama. Studijuodamas gauni tam tikrą mąstymo būdą, kryptį, pagreitį, tai leidžia žiūrėti į reiškinius ir gyvenamą aplinką, laiką krikščioniškai. Tad žmonės gal negauna to pagreičio. Jie nėra orientuoti. O turėtų viešai kalbėti, rašyti apie Bažnyčios gyvenimą, iš Bažnyčios gyvenimo. Aš tikrai nežinau, ką jie veikia, kur dingsta. O galėtų sutelkti jėgas, susiburti ir leisti bent kokį katalikišką savaitraštį. Aš „Mažosios studijos“ kolektyve esu vienintelė profesionali radijo žurnalistė, tai anaiptol nereiškia, kad dirbu geriausiai.

Ką norėtumėte savo darbe keisti, atnaujinti, tobulinti?

Ir „Mažoji studija“ neturi strategijos. Pačioje redakcijoje reikėtų susėsti ir kalbėti(s). Daugmaž aiški yra ryto laida „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai.“ Reikia susėsti ir svarstyti, kokią žinią mes norime pranešti, kokios temos dabar yra aktualios. Katechezės laidose dažniausiai būna nuoseklus liturginių metų ciklas, rutuliojame vieną ar kitą temą. Jei nutveri kokį gerai kalbantį kunigėlį, tai jį visus metus ir „melži.“ Aišku, aš redaktoriui pasakau, ką norėčiau veikti savo laidose. Jis išdėsto savo nuomonę, pateikia pastabas. Bet nemąstome, kas dabar yra svarbu, ir kaip mes galėtume tinkamai atsiliepti. Pavyzdžiui, buvo paskelbti Tikėjimo metai, tai ta tema, ta kryptimi ir reikėtų irtis tolyn, gilyn. Strateginio plano neturime, padrika, fragmentiška, su pripuolimu. Dirbame labiau iš inercijos, važiuojam ir tiek, o kur ir kaip, klausimas. Turime nišą, jaučiame, kad turime klausytoją, bet tik nuojauta. O tiesioginio atliepo beveik nėra, gal vienas kitas laiškas.

Suprantu, kad krikščioniškoji žinia pasiklysta vienadienių, laikinų dalykų srautuose, įvairių informacijų lavinose. Taigi, kiek ir kaip girdimas, ar gyvas, kiek gyvas tas krikščioniškasis balsas?

Visai nematomas, negirdimas. Tarp tikinčių žmonių esi žinomas, žinoma tavo veikla, žmonės atpažįsta. Jei būtų kažkokia diskusija visuomenėje, ją turėtų vesti Bažnyčios žmonės, įgaliotieji, mes, deja, tokie nesame. Bažnyčios poziciją vis dėlto turi pateikti kunigai, vyskupai, žodžiu, hierarchinio lygmens atstovai, o ne žurnalistai. Žurnalistai jiems tik gali padėti tą tinkamai padaryti. Mūsų, žurnalistų, tokia užduotis, misija, darbas. Mano, kaip žurnalistės, reikalas kurti aplinką pokalbiui, diskusijai, o ne skelbti krikščioniškas taisykles, jas ginti, įrodinėti, konfrontuoti ir t. t.

Kalbantį, išprususį, plačių pažiūrų pašnekovą surasti turbūt labai sunku?

Tokių žmonių nėra daug, bet iki šiol kažkaip pavyksta juos susirasti. Žmonėms tą patį kalbėtoją nuolatos klausyti irgi pabosta. Visus metus rengiau laidas su kun. Kęstučiu Dvarecku, kuris turi didelę rašymo, kalbėjimo patirtį. Jis pasikviesdavo žmonių, kurie išlipę iš savo priklausomybių ir gerai moka liudyti, pasakyti, nedaugiažodžiauja. Patirtį, išgyvenimus reikia liudyti, dalintis, perteikti, kalbėtis. Liudijimas irgi yra išgijimas. Tie žmonės prišnekėdavo visokiausių skausmingų dalykų, tas jų liudijimas buvo labai tikras, veiksmingas. Su kun. Mindaugu Malinausku SJ šnekame apie tikėjimą, jo šventimą, praktikavimą, ignaciškajame dvasingume tai gerai pažįstami, savaime suprantami dalykai. Kiekvienas žmogus savaip intelektualus. Aš tokius tik ir kviečiu, o ką pakviesti į katechezės laidas, kur reikia aiškinti, priminti, parodyti simbolių, laikysenų prasmę, kas ką reiškia, kodėl svarbu, kodėl vienaip ar kitaip darome. Jei pašnekovas visiškai nepasirengęs, ką tada daryti. Taigi, turi kalbėti išmanantis žmogus. Laidos turi savo formatą, tai ne šiaip koks neįpareigojantis, laisvas pasikalbėjimas.

Ar žmonėse yra, ar jaučiate juos alkstant tikėjimo dalykų?

Daliai žmonių tai tikrai labai svarbu. Jie perka knygas, skaito, domisi. Koks dabar pastebimas poreikis atsinaujinimo, susikaupimo, rekolekcijų, ypač ignaciskųjų. Nuo rudens šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje kasdieninių pratybų (tokie užsiėmimai, vykstantys su malda, diskusija, patirtimi, supratimu, pasidalinimu, liudijimais) susirinkusios net keturios grupės. Žmonėms reikia, bet didžiąja dalimi jie visi yra Bažnyčios nariai. Tai nėra žmonės iš kažkur, iš gatvės. Iš gatvės atėjęs žmogus nieko nesuprastų. Reikia gyventi bent minimalų maldos gyvenimą, nors šiokių tokių tikėjimo pradmenų, kad galėtum eiti toliau, giliau, kad susigaudytum kas esi, kur eini, ko nori ir t.t.

„Mažosios studijos“ misija – skelbti, supažindinti, ugdyti tikėjimo žmogų, gilinti ir gryninti krikščioniškuosius turinius. Ar taip?

Taip. O ką jie išgirdę prisitaiko sau, tikrai nežinia. Bandome visaip kalbėti, iš įvairių kampų temą aptarti, pamatyti. Kažkaip aiškiau, apčiuopiamiau atverti tikėjimo slėpinius klausytojui. Stengiamės padėti suprasti, supratus priimti, priėmus tuo gyventi toliau, gilinti, ugdyti, praktikuoti. Toks palydėjimas tikėjimo keliu. Čia tikrai galėtų būti mūsų misija.

Ruošiant laidas reikia pasiremti ir Bažnyčios dokumentais, ką vienu ar kitu klausimu sako popiežius, vyskupai ir t.t. Kaip suspėti perskaityti svarbiuosius tekstus?

Nespėju. Nepavyksta kartais ir rimtai įsigilinti. Neaišku, ko konkrečiai griebtis. Buvo laidos apie Švč. Trejybę, pasakojo kun. Saulius Rumšas OP. Tai teologines paskaitos. Retransliavo „Marijos radijas.“ Savišvietai tai gerai, pasiklausai, skaityti nereikia, bet radijo požiūriu ne visai gerai išėjo. Reikia daugiau pokalbio. Klausančiajam lengviau priimti kalbėjimą, o ne skaitymą iš lapų. Kitaip, tiesiog informacija ima ir nuplaukia. Buvo rimtų teologinių laidų. Ką tu ten perskaitysi. Aš visai nesugebėjau ta tema dialoguoti, tokiai laidai rengdamasi juk nesuspėsiu visos Švč. Trejybės teologijos išstudijuoti. Galiu perskaityti kokį paprastesnį dokumentą, iškelti pagrindinius dalykus, atkreipti dėmesį, atsižvelgti, bet negaliu visos teologijos aprėpti. To gal net ir nereikia. Katechezė nėra teologijos studijos.

Svarbi ta teorinė dalis. O kaip su praktika? Kaip praktiškai gyventi, įgyvendinti, ko imtis konkrečiai?

Tai patirtinis dalykas, jei patyrei, kad Dievas egzistuoja, viskas remiasi ant to. Aš Dievą patyriau per rekolekcijas, kad jis asmeniškai kalba mano gyvenime. Dabar. Ir tai yra atspirtis. Paskui gali skaityti, šviestis, gilintis, domėtis. Bet pirmų pirmiausia – Dievo patyrimas. Ar radijas gali tam padėti? Su kun. M. Malinausku SJ daug kalbėjome apie galimybes, maldą, meditaciją, kontempliaciją, maldą su šv. Raštu, rekolekcijas. Kalbėjome apie praktinius dalykus, kartais žmonės jų net nežino. Tai paprasti ir paveikūs dalykai, bet žmogus tiesiog jų nežino. Kaip atpažinti Dievo kalbėjimą labai praktiškai. Čia juk gali būti ir šizofrenijos bruožų. Pratybos, suvokimas, kaip galiu suprasti, kad Dievas man kalba. Žmonėms labai reikia tų dalykų, pažinti tai, kas iš paties Dievo ateina. Atpažinęs gali eiti į gelmę, esi laisvas. Supranti, kad esi ne vienas. Tai guodžia, nuramina. Naujoji evangelizacija į mūsų gyvenimą pirmiausia turi atnešti ramybės. O ramybę atneša suvokimas, kad Dievas tavo gyvenime yra, veikia. Kad Tu jam rūpi. Tai išgyvenama patirtis. Radijo laida gali tik pasiūlyti kelią, kaip tai daryti, kaip eiti. O santykis yra labai asmeninis. Santykis pasiekiamas per maldą, asmeninį dvasinį palydėjimą, pokalbį, išpažintį, rekolekcijas. Rekolekcijos yra nepamainomas dalykas. Kas atranda rekolekcijas, tas atranda kelią.