Aš išlindau iš savo požemio slėptuvės.
Iš lėto snigo. Vėjas be garso
lankstė silpnų berželių viršūnes.
Ir buvo taip tylu tarytum jau po apokalipsės.
Nei liūdesio, nei meilės.
Neguodė taip ilgai lauktas sniegas -
jis bekvapis liko ir be tos dangiškos šviesos,
kuri kadaise mano širdį guodė.
Maži paukšteliai - ledo gurvuoliai -
kabėjo ant senų eglučių
patvoriuose,
dainas seniai pamiršę.
Aš pastovėjau. Iš lėto snigo.
"Štai, kaip būna rojuje, iš karto po
apokalipsės", - pagalvojau ir
grįžau namo.
Žvakė, patalas, knyga.
Mamos maldaknygė. Nuotraukos vaikų.
Tokia rimtis, kokią patyriau atrodo tik tada,
kai dar buvau negimusi.
Ratas apsisuko.
2025 01 03