Pakeliui į jubiliejinį numerį

Naujųjų metų šviesą pasitiko Šiaulių šviesa – literatūros almanachas „Varpai“. Nuostabu, kad tai jau 49-asis „Varpų“ tomas, ir kai pagalvoji, kad po Antrojo pasaulinio karo užantyje pradėtas žurnalas pasiekė 50 numerio slenkstį... iš laimės rankos nusvyra. Kaip šitai įmanoma, kas šitai galėjo padaryti?! Ir vienas lauke karys, ir vienas kultūroje žmogus – Leonas Peleckis-Kaktavičius. Kaip kad vienas buvo ir anuomet, tikro karo lauke Algirdas Julius Greimas tais jau tolimais 1943 metais.

Bet kultūroje nieko nėra tolima, viskas po ranka ir sieloje, kai kalbama ir kuriama. Todėl, kai skirstome į 1943-1944 metų, 1989-1995 metų, 1995-2004 metų ir 2004-2024 metų laikotarpius, šitai darome tik dėl tvarkos galvoje. O visa kita – tradicija – skrenda kaip paukštė per visus metus vienais sparnais, keliais mostais. 

Į „Varpus“ žiūriu kaip į Vilnių ir Kauną apskridusį ir į Lietuvos židinio jaukumą grįžusį paukštį. Kaip sau nori, žmogau, taip sakyk, bet Šiauliai be “Varpų” – paukštis be sparnų. Ir net be savojo Šaulio.

 Šį almanachą tradiciškai pradeda rubrika „Senųjų „Varpų“ skambesys“. Pasirinktas  1943-iuosius primenantis Henrikas Radauskas, jo eilėraštis „Meilė“. Kai meilė stipresnė už mirtį, argi nepasirinksi karui meilės?

„Ar iš tiesų humanizmas humaniškas?“ – klausia įžanginio esė autorius Saulius Kanišauskas, amžinai nenurimstanti siela (ne šiaip sau jis gelbėjo „Žinijos“ draugiją, kai ji, atrodė, jau niekam nereikalinga).  Filosofijos mokslų daktaras, rašytojas savo dėmesio vertus tyrinėjimus pradeda maža intriga – papasakodamas anekdotą apie tai, kas nutiko žmogui pusdykumėje pamačius prie jo artėjančius liūtus.  „Žmogelis baisiai išsigąsta, puola ant kelių ir meldžia: „Dieve, padaryk tuos liūtus maldingus.“ Ir bematant nualpsta. O kai atsipeikėja, regi, tupi aplink jį liūtai ir suglaudę letenas meldžiasi: „Dieve, ačiū Tau už skanius pietus.“ (...) Moralas paprastas: žmogau, jeigu ko nors prašai, ko nors sieki, prieš tai gerai pagalvok.

„Varpų“ svetainės svečias – prof. dr. Libertas Klimka.  Pokalbis su šauniuoju etnologu, blaivinančiu Lietuvą jau ne vieną dešimtmetį, labai atviras, nukeliantis į mokslininko praeitį, plačiai pristatantis dabartį, visapusiškai aptariantis ypač  platų veiklos lauką, neįtikėtinai įdomų sukauptų žinių bagažą. Tiesiog numerio puošmena, ne pokalbis.

Rubrika „Mūzos“ pristato penkis poetus: Aldoną Eleną Puišytę, Violetą Šoblinskaitę-Aleksą, Juliją Almanis, Justą Jasėną, Mindaugą Peleckį. Pastarajam autoriui skirtas didesnis dėmesys – kūrėjo, kuris 2025-aisiais pažymėtų pirmąjį jubiliejų, jau nebėra tarp mūsų, jis prisimenamas perskaitant po porą eilėraščių iš  poezijos knygų, o  publikacija „Nuo „Maldos vizijos“ iki „Gravitacinio lęšio“ iliustruota labai retomis nuotraukomis.

Nenuilstanti biografijų meistrė Aldona Ruseckaitė siūlo fragmentą iš rašomos knygos apie rašytojų Kazio Puidos ir Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės gyvenimą. Su knyga ji jau keliauja po visą kraštą, bet čia „Varpai“ leidžia susipažinti su medžiaga kaip tikras vaistininkas: gausi gerą vaistą, pakils apetitas,. Ir tada jau skaitysi visą knygą. Ir lauksi susitikimo su autore kur nors, kad ir P. Višinskio bibliotekoje.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, pasaulis tartum susitraukė. Žmonių širdis užvaldė... kas, tiesą sakant, užvaldė? Pyktis – tokia buvo pirma reakcija. Net pasipylusi rusiškais keiksmais, tariamais viešai, akiplėšiškai, ardant lietuvišką pasaulį. Partizanai baisiame pokaryje rusiškai nesikeikė, o mes? Mes, deja, ne partizanai. Todėl vis labiau apvaldomi baimės, nevilties. Ar šis karas yra vien ukrainiečių gintis, ar taip pat ir mūsų karas?  Privalome atsakyti į klausimą, ar ilgą laiką gyvenę taikiai, nepraradome gebėjimų bendromis pastangomis pulti ir... apginti laisvę? Ar užteks ryžto pačiai brangiausiai aukai? Atsakymo į šiuos klausimus kartu su autoriumi Gasparu Aleksa ieško rašomo romano „Aistrų snaiperiai“  herojai.  Ukrainietiškai tematikai skirtos ir neseniai į Lietuvos rašytojų sąjungą priimto akmeniškio Dariaus Rekio novelės.

Arvydo Juozaičio istorinė vizija „Tilžės tiltas, arba Lietuvių valdžia“ nukelia į  XX a. pradžią, į kalėjimą ant Vokietijos-Rusijos imperijų sienos. Pagrindiniai veikėjai – Vydūnas, Martynas Jankus, Kapsukas, Žemaitė, Šatrijos Ragana. Apie šią viziją ir kitas savo dramas autorius rudenį kalbėjo Šiaulių „Laiptų“ galerijoje, palydėdamas erdviais komentarais šiauliškio aktoriaus Vlado Baranausko atliktą jo pjesės „Kudirka – buvau atėjęs“ skaitymą.

„Laiko tėkmėje“ – vėl mūsų Libertas Klimka. Jis  klausia: „Kodėl laiką skirstome į atkarpas, pavadintas metais, mėnesiais, dekadomis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis ar dar kitaip? Žinoma, tam, kad nors kiek prisijaukintume nenumaldomą laiko bėgsmą ir spėtume su jo tėkme derinti savo darbus, gyvenimo gaires, laiku įgyvendinamus siekius ir užsibrėžtus tikslus.“ Čia – ir mokslininko pastabos apie laiko sąvoką ir jo fizikinį turinį, kalendorius, dangaus šviesulius, padedančius susmulkinti laiką, laiko tėkmę spartinančius laikrodžius ir kita.

Publicisto Vytauto Almanio  puslapiai skirti rašytojams ir knygoms. Juose – daug gyvenimiškos patirties ir išminties, kurios dalis įgyta toli nuo tėvynės – Altajuje, taigoje, ne mažiau įdomu ir tai, kas užfiksuota per susitikimus Lietuvoje, pokalbiai su kolegomis.

Didelis malonumas skaityti  Jono Liniausko atsiminimus, gulančius į būsimą knygą „Pletkai apie Valstybę ir jos gyventojus“. Smagus pletkiškas tekstas. Apie ką? Ne, ne tik apie meilę, skaičius ir tvarką, o ir  kelią į poeziją, apie autorių teises, berazumių gyvenimą, šaltą prakaitą ir taip toliau. Ir dar daug  ką.

Epistoliniam palikimui skirtas „Varpų“ spiritus movens Leono Peleckio-Kaktavičiaus straipsnis, kuriame cituojami įžymių asmenybių laiškai, autografai. Gražiai pagerbti rečiau prisimenami kūrėjai, jau sėdintys, anot Bernardo Brazdžionio, ant vėlių suolelio. Tas vėlių suolelis visai patogus daiktas, nuo jo daugiau papasakoji, nei sėdmenis trindamas ant įvairių gyvenimėlio kėdžių: ten bent nesiblaškai, papasakoji labiau susikaupęs.

Teresės Hokienės pokalbis „Menas pričiupti akimirką“ skirtas fotomenininko Ričardo Dailidės gyvenimui ir kūrybai. Ričardas – legendiška asmenybė, atlikęs ir ypatingą vaidmenį... baisu net pasakyti kada – 1969 metais, kai apvertė „aukštyn kojomis“ Kauno sporto halę. Tiesiogine prasme nutraukė tarptautinį Kauno dainos festivalį, nes po jo atliktos dainos „Buvo toks vaikinas“ halė sprogo ovacijomis, kvietė Ričardą 7-iems bisams ir nepanoro klausytis daugiau nė vieno atlikėjo.

Atradimu galima pavadinti pokalbį su žymaus dailininko ir poeto Eduardo Juchnevičiaus sūnumi Martynu, taip pat jau žymiu menininku ir žinomu ne tik Lietuvoje.

O štai  ir „Kronikos“ puslapiai. Ir vėl nemažai negirdėtos informacijos: apie Anglijoje gyvenančios tarptautinį pripažinimą pelniusios (trys aukso medaliai pasaulio muzikos apdovanojimuose) kompozitorės Egidijos Medekšaitės muzikinį kūrinį, dedikuotą talentingajam ir anksti mus palikusiam šiauliškiui Mindaugui  Peleckiui atminti; vertas dedikacijos, nes mus paliko unikalus vyras, didis poliglotas ir tikras atradėjas. Ir apie tai, kad Vilniuje sukurtas simbolinis Imanuelio Kanto stalas, prie kurio pakviesti trys dabarties kūrėjai; apie bibliofilų konferenciją „Žemaičių knyga – VII“ ir kt. Yra ką skaityti.

Kitas „Varpų“ numeris jau bus ypatingas – jubiliejinis, 50-asis.

Pirmajame „Varpų“ viršelyje – nuo pokario metų išeivijoje gyvenusio Juozo Bagdono (1911-2005) akvarelė „Tėviškė“, ketvirtajame – poeto Juozapo Miliausko-Miglovaros (1845-1937) atvirlaiškis krikštadukrei Danutei Venclauskaitei.

Publikuota iš:

https://www.skrastas.lt/atolankos/pakeliui-i-jubiliejini-numeri

„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ kultūros, meno, literatūros leidinys „ATOLANKOS“, 2024 m. gruodžio 6 d.

„RESPUBLIKA“, 2024 m. gruodžio 13 d. („Varpai“ – Lietuvai ir apie Lietuvą)