Lapkričio 12 dieną Kauno kultūros centre atidaryta tapytojo Tomo Stanaičio tapybos darbų paroda simboliniu pavadinimu LAISVĖS PAUKŠTIS (paroda veiks iki gruodžio 8 dienos).
Tapytojas eksponuoja didelio formato tapybos darbus, kuriuose dominuoja paukščio / paukščių motyvas: kvietimo į parodą skelbimui pasirinktas raudono gaidžio motyvas, taip pat kituose paveiksluose įžvelgtini ir kitų paukščių – gervių, kregždžių, kovų / varnų, žuvėdrų / kirų, kt. – motyvai. Įdomu, ar visi šie paukščiai, jų motyvai / motyvas turi ir simbolinę prasmę. Matyt, kad taip.
Apskritai Tomo darbuose gamtos, taip pat ir paukščių, motyvai labai svarbūs, taip pat ir simboliški. Paukščiai – ir nevaržomos – vidinės ir fizinės – laisvės, ir kūrybinio polėkio simboliai. Beje, paukščiai – ir tarpininkai tarp dangaus ir žemės, tarp žemės ir dangaus sferų.
Kaip teigia tapytojas Tomas Stanaitis, Gamta man yra svarbi tiek gyvenime, tiek kūryboje. Aš gyvenu jos apsuptyje, todėl kartais ji atsiranda nesąmoningai mano paveiksluose. Tačiau daugumoje kūrinių gamtos elementus panaudoju juos konstruodamas norimai minčiai išreikšti. Jie paveiksle tarnauja kaip ženklai, simboliai ar metaforos[1].
Beje, įdomu, ką tapytojui reiškia ir raudono rėkiančio, kakarykuojančio gaidžio motyvas? Pažvelgus į ekspresijos pilną paveikslą, akivaizdu, kad šiuo atveju gaidys simbolizuoja ne tik tam tikrą pabudimą, bet ir savotišką grėsmę. Gaidys (simbolis) – senovinis simbolis, reiškiantis aušros, prabudimo, budrumo, šaukimo atgimti ir šaukimo kovai šauklį. Raudonas gaidys simbolizuoja ugnį ir gaisrą.
Gaidys siejamas su drąsa ir kova, su vyriškumu ir saule. Jo giesmė skelbia aušrą ir simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Gaidžiai ir vištos nuo amžių buvo aukojami apeigose. Senovėje manyta, kad jie saugo nuo pavojaus. Kai kuriose pasaulio vietose gaidžiai vis dar aukojami, kad jų kraujas grąžintų žemei derlingumą[2].
Apskritai parodoje – net trys paveikslai, kuriuose pasikartoja gaidžio motyvas. Tik kituose dviejuose – balto gaidžio pilkame fone motyvas. Latvijoje po gimdymo pirmą kartą nuėjusi į pirtį motina drauge su kitomis moterimis paaukodavo vištą ar gaidį. Raudonas gaidys simbolizuoja gaisrą (ugnį), o baltas Latvijoje laikomas mirusiųjų sargu (vanduo - mirusiųjų sfera).
Senovėje Rusijoje baltas gaidys (saulės paukštis) buvo garbinamas kaip gyvūnas, labiausiai tinkantis išburti laimę[3].
T. Stanaičio paveiksle Šnipas itin detaliai ir meistriškai pavaizduotas kovas ar varnas... Pamenu, prieš gerus metus ėjau pasivaikščiodama palei VSD pastatą Vilniuje, ten stebėjau tokias pilkas varnas ir šarkas... Tapytojas liudija: Dažnai sutinku bei stebiu varninius paukščius ir negaliu atsižavėti šių paukščių sumanumu. Paveikslas „Šnipas“ gimė iš didelio impulso, jausmo ar noro pažvelgti į pasaulį, į žmogų ir kažką turbūt svarbaus pasakyti...
T. Stanaičio paveikslai – didelio formato, ryškių kontrastingų spalvų, bet taip pat dvelkia monumentalumu. Dauguma Tomo paveikslų – be pavadinimų. Įspūdingas masyvaus formato ir kontrastingas vertikalios plokštumos T. Stanaičio paveikslas, kuriame – tamsiame mėlyname fone – tarp rausvų debesų nutūpę / sutupdytos kregždės. Žavi erdvės gylis ir dinamizmas. Įspūdis ir paveikslas, kuriame – viršutinėje dalyje – geltonoje erdvėje pavaizduotos stilizuotos gervės – o apatinėje – stilizuoti žmonių siluetai. Tai tarsi kovos (o gal kontakto trūkumo) tarp gamtos ir žmonių simbolis.
Tomo paveiksluose – daug erdvės, taip pat ir meditacijai, paveikslai neapkrauti detalėmis, vyrauja minimalistinis stilius (nors to negalima pasakyti apie koloristinę paveikslų gamą). Kai kurie paveikslai – aliejinės tapybos, kai kurie – mišrios technikos, jungiamos ir tradicinės, ir novatoriškos technikos. Tačiau parodoje eksponuojami ir mažesnio formato – minimalistinių – paveikslų, kažkuo primenančių haiku poeziją, pavyzdžiui, mažiausio paukštelio – nykštuko – studija.
Tad Tomo parodoje paukščio simbolis – laisvės ir kūrybinio įkvėpimo simbolis. O parodos spalvingumas, formatų monumentalumas, derantis su kameriškumu, liudija dailininko talentą.