Prasidėjus žiemai, tarsi norisi sušilti, o sušildyti ir įkvėpti gali šilumą ir dvasingumą spinduliuojantys meno kūriniai. Tokio meno pavyzdys - Dianos Behm kūryba. Tad talentinga tapytoja, režisierė Diana Maldeikytė-Behm (g. 1964 m.) gyvena ir kuria Lietuvoje, Šilutės rajone. 1982 m. D. Behm baigė Klaipėdos konservatorijos Teatrinio meno fakultetą. 1986 m. Diana baigė režisūros studijas Klaipėdoje, 1995–2005 m. gyveno Vokietijoje.

Nors kūryba autorę lydėjo nuo mažens, tačiau tik gyvendama užsienyje Diana rimtai paniro į dailę – lankė privačias tapybos studijas (mokytojai – B. Eichorn bei A. Harf, konsultavosi pas Raimundą Marcinkevičių)^[1].

Diana surengė arti 10-ies parodų. 2018 m. Kaune, „Sodroje“, vyko viena pirmųjų Dianos Behm parodų, tais pačiais metais VšĮ Klaipėdos amatų centre Veiviržėnuose vyko Dianos personalinė tapybos paroda. 2022 m. rugpjūtį surengta Dianos Behm paroda Kauno kultūros centre.

2022 m. lapkričio mėnesį Klaipėdoje „Rūtų“ galerijoje vyko jau antroji Dianos Behm tapybos darbų paroda „Kasdienybės šviesuliai“, kuriame dailininkė eksponavo savo šviesiatonius darbus, nukeliančius į pasakos ir vaikystės pasaulį.

Diana Behm dalyvavo ir virtualiose parodose Graikijoje ir Indijoje.

Menotyrininkė Agota Bričkutė pastebi, kad „Dailininkės kūrybinėje pasaulėjautoje ataidi režisūrinis mąstymas – ypatingas dėmesys skiriamas siužeto ir personažų vystymui. Scenografiškai organizuodama paveikslų veikėjus ir folkloro elementus (pvz.: medis, troba, gyvuliai), autorė siekia įkūnyti neatsiejamą žmogaus ir gamtos ryšį, atskleisti stebuklo laukimą ir gėrio pergalę kasdienybėje. Dėl apibendrintų, simboliškų manierų, spinduliuojančių kuklumą, rimtį ir susimąstymą, jos paveikslų personažai kartais primena kaukes ar lėles, o personifikuoti gyvūnai sustiprina pasakiškumo įspūdį.“

Diana Behm yra pamėgusi tapybą akrilu, jos darbams būdingos figūratyvinė kompozicijos, tam tikro siužeto plėtotė (mėgstamiausi personažai, siužetai dažnai paimti iš gamtos pasaulio: avinėliai; ji pamėgusi ir angelų, žmonių, ypač moters, figūras).

Dianos koloristinė paletė labai dinamiška, jos paveiksluose vyrauja šviesesni tonai, turinys taip pat ir savotiško auksinio spindėjimo, žibėjimo. Dailininkė pamėgusi ir šiltų - oranžinių, rausvų - spalvų paletę. Raudona, rausva spalvos - ir ugnies, šilumos reprezentuotojos, šilumos, kurios taip trūksta žvarbiais rudens ir žiemos vakarais. Tad Dianos kuriamas pasaulis sklidinas šilumos, taip pat ir žmogiškos. Diana pamėgusi ir baltą spalvą, kuri jos paveikslas suteikia sakralumo, šventumo aurą, atmosferą. Paveiksluose išnyra baltavilniai švelniakailiai avinėliai, taip pat baltapūkiai pienių žiedai, balsvi (ne rausvi) ir portretuojamų žmonių, įvairiais instrumentais grojančių angelų profiliai. Įsimintinas mergaitės, rankose laikančios baltą avinėlį mėnesienos šviesoje, vaizdinys, taip pat moters, ant kurios peties tupi varnas, portretas, paveikslas. Atkreipiamas dėmesys ir į pablyškusios baltaodės moters, greičiausiai (o gal ir ne) biblinės Ievos, paveikslą, kur ji rankose laiko prakąstą rausvą obuolį.

Diana tapo ir realistiškesnius (pvz., žiedų pilnų pavasario, vasaros pievų vaizdus, kuriuose atsiveria beribės erdvės), ir mistiškus peizažus. Iš pirmo žvilgsnio tai, regis, būtų medžiai, miškas, bet, pažvelgus įdėmiau, galima pastebėti atsiveriančią egzistencinę gelmę; mistiškumo atmosferą padeda sukurti ir tamsesnis fonas bei balsvi ir melsvi, nelyg pasidabruoti, medžių siluetai, šalia kurių tarsi krenta žvaigždės. Tad itin svarbus dėmesys skiriamas ir paveikslo erdvės, tikriau beribiškumo įspūdžio, modeliuotei. Reikia pastebėti, kad Dianos tapomi gamtos pasaulio vaizdiniai, pirmiausiai augalai, išsiskiria itin detaliu ir kruopščiu piešiniu.

Itin svarbu Dianos Behm kūryboje ir žmogaus bei gamtos darnos idėja (tai išduoda ir moters, angelo ar vaiko, laikančių baltapūkius avinėlius, taip pat moterų ir paukščių motyvai). Diana nutapė paveikslų, kuriuose poetiškai vaizduojama moteris rausvatonių pavasario ar vasaros žiedų fone, pvz., moters profilis, grakščios kaklo linijos savitai išryškėja šalia rožinių petunijų. Šie paveikslai – tai ir tarsi savotiškos meditacijos – žmogaus ir gamtos vienovės – atskaitos taškas; nelyg vartai į amžinybę.

Tad Dianos tapyboje atsiveria ir gilesnių egzistencinių atverčių, meditacijos bei būties trapumo pajauta. Taip pat Dianos paveikslai išsiskiria poetiškumu ir muzikalumu (moterų ar angelų (angelių), grojančių smuiku, vaizdiniai). Muzikalumas atsiskleidžia ne tik per muzikos instrumentų vaizdinius, bet ir per darnias, dinamiškas, kartu ir muzikalias spalvas, tikriau dinamiškus ir muzikalius spalvų (rausvų, melsvų, balsvų) derinius.

Norisi menininkei palinkėti įkvėpimo ir naujų atverčių bei kūrybinių versmių bei naujų parodų.