Mistikos šydą praskleidus

Intelektuali dailininkė tapytoja, interjero dizainerė Miroslava Šeibokienė (g. 1961 m.) – itin spalvinga kūrybinė ir kūrybinga asmenybė. Miroslava Šeibokienė 1979 m. baigė Konarskio vakarinę dailės mokyklą. Klasės vadovas buvo menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, mokytojai – A. Švėgžda, P. Vaitiekūnas, V. Šerys. 1979–1984 metais Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo interjerą ir architektūrą. Specialybės mokė V. Bredikis, V. Nasvytis, V. Čekanauskas. Tapybą dėstė A. Švėgžda, piešimą – R. Gibavičius, A. Kmieliauskas.

Nuo 1987 m. M. Šeibokienė dalyvavo Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios projekto konkurse, kūrė tekstilės darbus batikos technika. Kūriniai buvo eksponuojami Vilniuje, „Vartų“ galerijoje, Vilniuje – Šiuolaikinio meno centre, Cvirkos (dabar Pamėnkalnio) galerijoje. M. Šeibokienė turi ir pedagoginės patirties – 1992–1994 m. dėstė piešimą ir meno istoriją Vilniaus 9-oje vid. mokykloje. Tai rodo tik kūrėjos visapusiškumą bei intelektualumą. Vėliau, po 1994 m., prasidėjo labai intensyvus architektūros ir interjero projektų kūrimo laikotarpis, kūrėjos žodžiais, besitęsiantis iki šiol.

 Įsimintina debiutinė M. Šeibokienės paroda „Linija. Spalva. Forma“ vyko 2017 metais Pylimo galerijoje. Apie kūrybos procesą Miroslava pripažįsta, kad jai itin svarbi ir technikos, ir jausmo dermė. Be technikos išmanymo paveiksle nebus meistriškumo ir profesionalumo, o be jausmo – paveikslas bus negyvas ir sausas. M. Šeibokienė intensyviai – kasdien – tapo, ji pamėgusi aliejinę tapybą, taip pat didesnio formato darbus. Miroslava mėgsta itin plačią kontrastingų spalvų gamą, abstrakcijas. Nepaisant to, kad jos paveikslai abstraktūs, ji subtiliai naudoja šviesotamsą, chiaroscuro. Miroslavos paveikslai nestokoja ir vadinamo mistiškumo auros. Galima sakyti, kad kai kuriuose Miroslavos paveiksluose tarsi atsiveria mistiškos anapusinės pašvaistės, ezoteriniai pasauliai.

Ypatingu mistiškumu ir auksinio švytėjimo aura išsiskiria M. Šeibokienės paveikslas „Pasaulio vartai“ (100 x 150 cm; 2020 m.). Pažvelgus į paveikslą, susidaro įspūdis, kad priešais akis lydosi auksas, kad atsiveria anapusinės erdvės. Galiu patvirtinti, kad M. Šeibokienė yra meistriška spalvų bei šviesos / šviesotamsos niuansų kūrėja, šviesotamsos meistrė (ir nesvarbu, kokia bus spalvų – ar šiltų, ar šaltų; ar žalsvų, ar gelsvų, ar rusvų – paletė. Tą ji atlieka profesionaliai ir meistriškai. Pvz., paveiksle „Degantis sunset“ (2023 m.) pasitelkus niuansuotą ir šaltų (juoda), ir šiltų (rausva) spalvų gamą, meistriškai tapomas abstrahuotas saulėlydžio jūroje vaizdas. Tačiau tai nėra savitikslis peizažas kaip daugelio kičiškų kūrėjų paveiksluose, saulėlydis – savotiškų mistiškų atverčių fonas. Itin įsimintinas žaliatonis čiurlioniškas paveikslas „Gėlės kaip žmonės. Žmonės kaip gėlės“ (100 x 120 cm, 2024 m.). Jame atsiveria mistiškos žalsvos formos, nelyg miškai, nelyg mistinės būtybės. Sakralumo ir savotiško švytėjimo šiam paveikslui suteikia baltos spalvos intarpai. Paveiksle „Druid forest“ per tamsokų melsvų, rusvų spalvų gamą atsiveria mistiškos miško erdvės, paslaptingos būtybės.

Miroslava be mistiškų kosminių – melsvų, žalsvų – spalvų yra pamėgusi ir dramatiškesnę – raudonų, atmieštą juoda, spalvų paletę (pvz. paveikslus: Karo drakonas, akrilas, 2016 m.; Noli mi tangere, akrilas, 2016). Šiuose paveksluose – abstrakčios kompozicijos, bet raudonos ir juodos spalvų potėpiai sukuria dramatišką, gal net apokaliptinę, atmosferą.

Apskritai Miroslavai itin artimos paslaptingos ir mistiškos ezoterinės patirtys, dvasingumo paieškos.