Noveletės

PASMERKTIEJI

Toji išaušusi didžiojo miesto diena alsavo paslaptimi, kurią ji turės atrasti, įspėti ir atlikti tai, ką ji skiria. Teks suvokti tos dienos vyksmus ir atskirti nuo kitų atsitikimų. Šiame senamiestyje lankosi pirmą kartą. Rodės, jis alsuoja senybine dvasia. Tebestūkso išlikę rūmų, namų, tiltų griuvėsiai, linksmai teka ta pati upė.

Dabar ji žengia į požeminį šio miesto pasaulį. Priėjusi praviras duris, išeina į rūsį, dvelkiantį sunkia ramybe. Siaurais laipteliais leidžiasi į katakombų pasaulį. Tiesus siauras plyšys veržiasi priekin, paskui nusuka į šoną, išsiskaido ir nubėga tolyn. Ji eina vienu tokiu keliuku ir regi ant sienų iškaltus išėjusių žmonių veidus, tokių ramių, susikaupusių, nelaimingų. Tai – požeminių kapų karalystė. Ją apima baimė ir nykuma. Aplink sienų įdubose suguldyti buvę žmonės, dabar virtę kaulų krūvomis. Sukrauti vienas ant kito nuo pat tolimųjų prabėgusių amžių. Ji girdi tykų jų šnabždesį. Jie tartum žiopčioja be garso, kažką šneka. Pasakoja savo gyvenimo istorijas, kalba apie patirtą meilę ir išdavystę, apie kančias ir neviltį.

Ją persmelkia tokia gėla, kad, regis, plyš širdis. Visur, kur tik žvelgė, buvo žmonės. Buvę žmonės. Likę tik tuščios kaukolės, pabalę kaulai ir juos apglėbusi negailestingoji mirtis. Iš tamsos glūdumų ataidi šnabždesiai. Žvelgdama į šitą mirties paveikslą, nevalingai klausia: „Kur jūs dabar esate? Ką veikiate? Vaikai, moterys, vyrai?“ „Esame... esame...“

Sukrėsta ji priglunda prie šaltos sienos.

VILTIS

Ji galvoja apie savo gyvenimą. Dūmoja apie vyrą, vaikus. Viską apmąsto ir mėgaujasi. Jie kartu su ja. Ir tai nuteikia džiaugsmingai. Šią nuotaiką ji nutaria kuo ilgiau išsaugoti.

Žvelgdama pro nedidelio buto langą, ji mato svajonėse savo namus. Kada nors tikrai juos turės. Svarbiausia – prie namo bus jos sodas. Jame augs gausybė rinktinių medžių. Ir dar jame žydės apstingai įvairių rūšių rožių. Jos kvepės slaptingai ir viltingai žadins jausmus, apglėbs ją nepaprasta džiaugsmo šviesa. Jų spalvos bus ryškios, aiškios, švelnios ir blyškios, ir džiugins akis bei širdį. Augs jos visur – prie namo, verandos, tvoros, sode. Tada ji pasistatys minkštą krėslą, sėdės jame, skaitys ar gėrėsis ją supančiu grožiu. O kai atskries šiltasis vasaros vėjelis, ji išskleis rankas ir mėgausis juo, tarsi sklęsdama ore. Ir bus taip gera. Ir toks bus gyvenimas.

Ją užplūsta didelis džiugesys. Ūmai paskęsta toje regimybės akimirkoje. Ir noris būti joje dabar, rytoj... na, gal poryt... Ilgai, labai ilgai.

Gal taip bus?

SUGRĮŽO

Pats viduržiemis. Visur melsvai balta. Purus sniegas tarsi užklojęs žemę minkštu apklotu. Dienos slenka pilku dangumi. Toli, už tūkstančio kilometrų, su šeima gyvenantis brolis ilgisi gimtųjų namų. Kažkokia įmantri ir gudri meilė išviliojo jį iš tėviškės į tolimą kraštą. Lyg ir laimingas – šeima, vaikai, anūkai. Bet jo širdyje visą laiką nerimsta skausmas ir begalinis ilgesys. Nepaaiškinsi to jausmo – jis kažkoks lakus, gilus bei nuolat apimantis. Tik sėdęs prie fortepijono išlieja savo užslėptus jausmus, nurimsta.

Vieną dieną, kalbėdamas su gimtinėje gyvenančiu broliu, stovinčiu prie sniegu apklotu tėvų kapo, paprašo uždegti žvakelę ir nuo jo.

Tykiai supleveno spingsulė tarp sniego, mesdama aplink šiltą ir jaukią šviesą. Žiūrėjo per skaipą tolimasis brolis į plazdančią liepsnelę ir, rodės, regėjo tėvukus, pajuto gimtųjų namų šilumą.

Akimirkai grįžo namo.

LAUKIA

Kambaryje tylu. Ji viena sėdi prie stalo, išsidėliojusi spalvotus pieštukus, popieriaus lapus ir mąsto. Paskui ima vieną jų ir brūkšteli. Nelauktai išaiškėja, kad ji piešia, piešia tai, ką prisimena. Seną namą raudonu stogu, kieme šulinį žaliai nudažytu stogeliu ir lėtai siūbuojantį įleistą kibirą vandeniui semti. Tada apmeta arčiau tvoros stovintį tvartą, iš kurio sklinda šilto pieno ir šviežio šieno kvapai, atkuria nedideles lysveles, prižėlusias ten pasodintų krapų, salotų, dygstančių morkų ir pomidorų daigų. Ir mamą, palinkusią prie tų daigelių, rūpestingai tvarkančią, raunančią sužėlusias piktžoles.

Ūmai sulaikiusi paišymą, tarsi nusikelia į tolimą vaikystės pasaulį. Ilgai sėdi, džiaugiasi, ašaroja. Iš to jos piešinio tarsi atsklinda žvirbliukų čirškėjimas, kregždučių, gyvenančių pastogėje, krykštavimas, atklysta kiti tykūs garsai. Vėjo šnabždesys, atidaromų vartelių girgžtelėjimas, lyg kažkas ramiai žengtų takeliu į namus. Ir ją užvaldo nesuvokiama jausena. Gili, skaudi, ilgesinga. Toks prabėgusio tolimojo laiko liūdesys. Išryškėja mamos veidas tamsiai mėlynomis geromis akimis, žvelgiančiomis į ją.

Ko ji dar laukia? Klaidžioja po prabėgusį gyvenimą, ieškodama savęs ir laukia. Ko ji gali dar laukti dabar, kai gyvenimas baigia praeiti, ko ji, pasmerktoji, laukia?

Pasmerkta? Laukia?

KODĖL?

Ilgos pilkos lietingos dienos. Kiekvienas pritemęs rytas vos praplėšia akis ir pilkai žvelgia į būvį. Toji tokia liūdna blausa apgaubia mane. Iš tų blandžių debesų tarpais pasipila lietus ar šlapio sniego dribsniai. O vėjas toks piktas, atšiaurus blaškosi apie langus, kažką nori pasakyti, bet užpykęs nulekia tolyn. Diena drumsta, nors po truputį ilgėja. Saulė uždengta storais sluoksniniais debesimis. Ir ji niekaip negali prasimušti pro tas sunkias niūkanas.

Bet štai vieną tokį niūkų rytmetį ūmai tarsi praplyšta saulė. Jos geltona gyvybinga šviesa sužėruoja ant sniego, namų, žmonių veidų. Saulė grįžo! Rodės, tarsi laisvė ir laimė sugrįžo. Sušvito pasaulis, sutvisko siela. Gera, kai grįžta saulė. Atgyja gamta, atsiveria gyvenimas. O, kad taip gyvenimas atgimtų, sugrįžtų žmogaus jėgos ir jis gyventų, gyventų! Kad taip išnyktų tamsioji naktis!

Deja, žmogus gimsta jau pasmerktas mirčiai. Kodėl? Kodėl, Didysis Sutvėrėjau, taip sutvarkytas žmogaus gyvenimas, pilnas skausmo, nelaimių, praradimų ir liūdesio? Kodėl taip mažai saulės?

Žiūriu į begalinį žydrą dangų ir ieškau atsakymo.

Kodėl, Tėve? Kodėl?

Tai - "Šiaulių krašto" kultūros, meno, literatūros leidinyje "Atolankos"
liepos 30 d. išspausdintos rašytojos, literatūros almanacho "Varpai"
redaktorės Silvijos Peleckienės noveletės.

https://www.skrastas.lt/atolankos/n-o-v-e-l-e-t-e-s