Kūryba - iš gamtos ir miesto, sapnų, matyto filmo, kasdienybės ir patirties nuotrupų...

Kas yra pagrindinis Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis?

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog gamta yra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis, tačiau taip nėra. Taip, aš jos elementus naudoju vaizdiniams kurti, tačiau ji dažniausiai nėra pirminis atspirties taškas. Na, nebent tai būtų plenerinė tapyba, kurioje tapau iš natūros, pavyzdžiui, peizažą. Manau, įvardinti vieno kaip pagrindinio įkvėpimo šaltinio negaliu, nes jis man gali kilti ir iš jau minėtos gamtos ar miesto, sapnų, matyto filmo, kasdienybės, gyvenimiškos patirties ar net iš meno apskritai.

 Dažname Jūsų paveiksle figūruoja gamtos motyvai - įvairūs paukščiai (kovas-varnas, žuvėdros, gaidys etc.),

taip pat dažnas gamtos fonas, medžiai. Kiek svarbi gamta Jūsų tapyboje?

Gamta man yra svarbi tiek gyvenime, tiek kūryboje. Aš gyvenu jos apsuptyje, todėl kartais ji atsiranda nesąmoningai mano paveiksluose. Tačiau daugumoje kūrinių gamtos elementus panaudoju juos konstruodamas norimai minčiai išreikšti. Jie paveiksle tarnauja kaip ženklai, simboliai ar metaforos. Pavyzdžiui pavaizdavau žuvėdrą – ji tupi ant aukštos betoninės sienos. Siena simbolizuoja minčių ir kitas ribas. Tuo tarpu aš nedideliame plotelyje vaizduoju tupinčią žuvėdrą, jeigu tiksliau, poliarinę žuvėdrą, kuri, migruodama iš Arkties į Antarktidą ir atgal, naujausiais duomenimis nuskrenda apie 90 000 kilometrų. Todėl ji man yra visiškos fizinės, dvasinės, minčių bei kūrybinės laisvės simbolis.

Tomas Stanaitis. Etiudas 

Gal galėtumėt plačiau pakalbėti apie paveikslą „Šnipas“, kuriame itin detaliai ir meistriškai pavaizduotas kovas ar varnas... Pamenu, prieš gerus metus ėjau pasivaikščiodama palei VSD pastatą Vilniuje, ten stebėjau tokias pilkas varnas ir šarkas...

Dažnai sutinku bei stebiu varninius paukščius ir negaliu atsižavėti šių paukščių sumanumu. Paveikslas „Šnipas“ gimė iš didelio impulso, jausmo ar noro pažvelgti į pasaulį, į žmogų ir kažką turbūt svarbaus pasakyti...

Kaip matau, svarbi apskritai ekologijos tematika? Kaip suprantu, Jus jaudina ir be atodairiškas miškų kirtimas... Regis, iškalbingas Jūsų paveikslas „Dar ne malkos“.

Nesu žmogus, einantis į kirtavietes stabdantis kirtimo techniką, prašantis medkirčių, kad parodytų leidimą kirsti vieną ar kitą miško plotą. Manau, jai tai daroma pažeidžiant įstatymus, tai yra tik pasekmė, o norint tai stabdyti nereikėtų lysti po traktoriaus ratais, o ieškoti problemos esmės. Žinoma, skaudu, kai virsta medis nesvarbu ar tyčia, ar netyčia pjautas. Vis tik esu jautrus žmogus ir susigyvenu su supančia gamta, priprantu prie jos. Kažkaip man tai yra natūralu ir kaskart išgirdus pjūklą, nesvarbu miške ar mieste, pasidaro liūdna... Būna, eini, o štai nėra tų nuostabių eglių kuriuose matydavai ir girdėdavai tiek gyvybės... Tačiau gal tie medžiai kėlė pavojų žmonėms, jų turtui? Gal buvo seni ir pažeisti? Ir juos reikėjo pjauti. Manau, daugumai sunku susitaikyti su pokyčiais. Aš šiuo atveju kaip menininkas pasitelkiu kūrybą ir taip bandau atkreipi žmonių dėmesį išsakant savo poziciją. Šį paveikslą „Dar ne malkos“ laikyčiau kaip užuomazgą, iš kurios tikiuosi, kad gims visas pasakojimas.

Tomas Stanaitis. Dar ne malkos.

Kokie Jūsų artimiausi kūrybiniai planai, artimiausios parodos?

Nuolat permąstau savo kūrybą... Taip suprasdamas, jog kūryba yra nuolatinis procesas kaip ir pats gyvenimas... Ankščiau trokšdavau kuo greičiau sukurti paveikslą ir taip tarsi galėdavau pamatuoti savo progresą. Tapyba kaip ir gyvenimas nuolat ugdo ir su ją kartu augi ne vien kaip menininkas, bet ir kaip žmogus. Šiuo metu vyksta nuolatinis kūrybinis procesas yra keletas kūrinių prie kurių dirbu ir tas džiugina. Nenoriu visko atskleisti, bet, manau, dalį naujausių sumanymų galėsite pamatyti jau šį rudenį parodoje Kauno kultūros centre. Tai pat planuojama mano darbų ekspozicija vasarą Anykščių kultūros centre. Tikslios datos ir laikai paaiškės ateityje, tad linkiu sekti naujienas.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.