Homo šiukšlensis

Mokslininkai priešistorinį žmogų apibūdina įvairiai: pvz., Homo erectus (vaikščiojantis tiesiai), Homo habilis (sugebantis), Homo sapiens (protingas) ir pan. Ateities antropologai tikriausiai mus charakterizuos kaip Homo šiukšlensis.

     Ar galite įsivaizduoti miestą be šiukšliadėžių, valytojų? Šiukšlės mėtomos kur papuola ir niekas jų nerenka. Toks „miestas“ šiandien yra miškas. Ir jeigu jis dar nepanašus į sąvartyną tai tik todėl, kad organinė masė suvalgoma arba supūna. Stikliniai, plastmasiniai ir kiti santykinai amžini daiktai apauga samanomis, žole ar sumedėjusia augalija. Tačiau ši ekologinė bomba niekur nedingsta, ji lėtai „tiksi“. Gyvybei pavojingi junginiai apytakos rate vienu ar kitu pavidalu, vėliau ar anksčiau pateks ir į žmogaus organizmą. Galbūt per orą ar vandenį, galbūt per grybus, uogas, vaistažoles, galbūt per medžiojamų gyvūnų mėsą. Visi norime būti sveiki, gražūs, ilgai gyventi, bet teršdami gamtą visų pirma kenkiame patys sau.

     Miškininkai saugo, kerta ir augina miškus. Daugelis tikriausiai įsivaizduoja, jog miškininkai atsakingi ir už šiukšles miškuose. Bet girininkijų pareigūnai tikrai neturi nei laiko, nei priemonių, nei lėšų atlikti valytojų darbo. Jiems nėra kada prižiūrėti grybautojų, uogautojų ar šiaip poilsiautojų, kurie sezono metu tūkstančiais užplūsta gražiausius ir turtingiausius Lietuvos miškus. Vidutiniškai 3–4 girininkijos specialistai prižiūri 3–5 tūkstančius hektarų valstybinių miškų. Jų pagrindinė veikla kaip ir žemdirbių: išauginti gerą derlių, organizuoti jo nuėmimą bei pardavimą. Tik sodins vieni, o kirs ateities kartos. Tikrai ne miškininkų pareiga stebėti, kas palieka šiukšles. Beje, to parastai ir nepadarysi, nes visus blogus veiksmus žmonės daro paslapčia, tik gerai apsidairę ar niekas nemato.

     Tai, ką dabar apibendrintai pasakiau, sukonkretinsiu savo girininkijos pavyzdžiu. Vainagių girininkija – tai dalis Kurtuvėnų regioninio parko miškų, esančių netoli Šiaulių miesto. Uogavimo ir grybavimo sezonu atrodo, jog didmiesčio lengvosios mašinos persikėlė į mišką – todėl keliukų sankryžose jau reikalingi šviesoforai. Dėka šiuolaikinės visuomenės mobilumo miškai tampa miestų ir miestelių sezoninėmis dalimis. Todėl logiška, kad ir šiais „priemiesčiais“ turėtų rūpintis patys miestiečiai. Reikalingi papildomi konteineriai, etatiniai valytojai atsakingi už vieno ar kito miško kvartalo tvarką.

     Teoriškai visi Lietuvos piliečiai, atvykę į miškus aktyviai praleisti laisvalaikio ar dirbti (kirsti ar sodinti), turėtų susirinkti užkandžių, gėrimų, vaistų, higieninių įklotų... pakuotes ir vežtis atgal. Tačiau taip daro toli gražu ne visi. Netrūksta tokių, kurie, vykdami į gamtą, dar ir pasiima šiukšles arba nereikalingus daiktus  tam, kad juos ten paliktų. Tų daiktų sąrašas pats įvairiausias: sena šiferio danga, stiklo šukės, televizoriai, unitazai... Vieni tai išmes prie pat kelio, kiti, „tvarkingieji“, to padaryti nukaks į tolimiausius miško kampelius, galbūt net į  kertines miško buveines pataikys...

     Kodėl mes taip elgiamės? Be abejo, tai mūsų tikrasis veidas, tikroji – o ne deklaruojama kultūra. Miesto gatvėse, paplūdimiuose ir kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose paliktos atliekos netrukus bus suriktos. Tuo tarpu miške nėra žmonių, kurie tai turėtų padaryti.

     Šiukšlinimas nėra išskirtinis lietuvio, lenko, ruso ar kurios nors kitos tautos bruožas. Žmonių populiacija baigia užteršti visą Žemės planetą. Esame ant ekologinės katastrofos slenksčio. Daug metų metėme viską į ežerus, upes, jūras, vandenynus nesukdami galvos dėl pasekmių. Šiandien visų vandenynų platybėse, vien jų paviršiuje, srovių sunešti plūduriuoja milijonai tonų plastiko, suirusio į mikroskopines skiauteles. Spėjama jog plastiko kiekis gali šešiskart viršyti planktono kiekį, bet tai dar ne pabaiga. Daugelis upių tebėra atviri „kanalizacijos vamzdžiai“, jų deltos primena plastiko buljoną. Suirusio plastiko skiauteles gyvūnams sunku pastebėti – taip plastikas patenka į jų mitybos grandinę. Mokslininkai randa plastiko žuvų, paukščių, vėžlių ir jūrinių žinduolių skrandžiuose. Niekas nežino, kaip audringuose vandenynuose tokius plastiko kiekius reikėtų surinkti.

     Trimituoju SOS todėl, kad ketvirtą dešimtmetį dirbdamas miškuose pastebiu analogiškas tendencijas. Žmonių miškuose vis gausėja – plastiko taip pat. Retų akcijų metu, kuriose dažniausiai dalyvauja vien miškininkai, medžiotojai, moksleiviai švarinamos tik pagrindinės poilsiavietės, labiausiai lankomos vietos ir kelių vedančių į jas pakraščiai. O pagrindiniame miško masyve plastikas kaupiasi. Čia nėra srovių, kurios suneštų visiems matomas šiukšlių salas. Priešingai, buteliai, maišeliai ir kiti plastmasiniai dirbiniai sekančios poilsiautojų bangos suminami, kartais sąmoningai paslepiami (nes jau nėra kur atsisėsti) ir per vieną – du vegetacijos sezonus „paskęsta“ miško paklotėje: po spygliais, lapais, šakomis, šaknimis. Nihono universitete (Japonija) atliktas tyrimas parodė, kad vandenynuose plastikas į smulkias skiauteles suyra per metus. Miško paklotėje esantį plastiką bakterijos neskaido, tad čia jis pasiliks šimtmečiams.

     Be buitinio šiukšlinimo vyksta dar ir pramoninis miškų teršimas. Jo plika akimi nepastebime. Miškus vadiname planetos plaučiais. Bet ar gali būti švarūs plaučiai, jeigu užteršta viskas aplinkui? Pvz., sunkiųjų metalų Lietuvoje daugiausia nustatyta ne Vilniuje, bet Labanoro girioje, kadangi šis gamtos filtras yra dažnai nuo sostinės pučiančių vėjų kelyje. Dirbami laukai periodiškai purškiami įvairiais herbicidais, insekticidais, fungicidais, tręšiami. Žemės dirbimo metu chemikalų likučiai arba jų skilimo produktai pakyla į orą, liūčių metu – nuplaunami į upelius. Ar tikrai miškas, jo ežerai ir pelkės liko paskutiniu gamtos bastionu? Ar galime būti tikri jog čia įkvepiam oro prisotinto tik deguonimi, vandens garais, natūraliais eteriniais aliejais, fitoncidais, naikinančiais mums pavojingų ligų sukėlėjus?

     Kaip reiktų išspręsti bent šiukšlinimo problemą? Teoriškai visai parastai. Visos pakuotės turėtų būti ekologiškos, t. y. greitai suyrančios į paprastus, gyviems organizmams nekenksmingus junginius. Didelės pakuočių kainos turėtų skatinti jų neišmesti, o jau išmestas - surikti ir parduoti. Žmones būtina šviesti ir auklėti. Užteršta aplinka pažeidžia mūsų genetinį kodą – mūsų kūno kiekvienos ląstelės projektą, užrašytą keturių skirtingų nukleotidų seka. Kai žmogaus sukurti taršalai (mutagenai) destabilizuoja genetinės medžiagos saugos sistemą pažeidžiama pati DNR. Tuomet sutrinka ląstelių gyvenimo ciklo valdymas, jos vis dažniau tampa vėžinėmis (ima be saiko daugintis). Sparčiai ilgėja sąrašas naujų baisių ligų, išsigimimų – ko anksčiau taip pat nebuvo. Pvz., Dauno, Ternerio ar Kokeino sindromai; Fokomelija (ruoniagaluonystė), ankstyva senatvė (Vernerio liga), Fankonio mažakraujystė, pigmentinė kseroderma, raumenų distrofija, ektodermos displazija... Jeigu šiandien rimtai nesusiimsime vėliau tikrai mokėsime dar didesnę kainą už savo nerūpestingumą.

    Mums, miškininkams, taip pat yra kur pasistengti. Sodinant mišką į nedidelius ryšulėlius pakuojami milijonai sodinukų. Ryšulėliai surišimi sintetiniu špagatu. Špagato raištelių gražinimo reikalaujame iš rangovų. Bet iš esmės tai atsakomybės  perkėlimas ant eilinių darbininkų. Sodinukų apsaugai miškuose naudojame įvairius skydelius iš  plastiko. Po kokių penkių metų jie pradeda trupėti. O aplik ne kietas ir lygus paviršius nesušluosi.

     Ar išsaugosime švarius miškus sau ir ateities kartoms?