Evoliucijos teorija ir proletariato diktatūra

 Kaip evoliucinės idėjos įsitvirtino Lietuvoje ir kituose rusų okupuotose šalyse, kitaip tariant, buvusioje tarybinių respublikų sąjungoje?

  Atsakymas ypač aktualus jauniems žmonėms, nes jie nežino, kaip viskas vyko. Na, o garbaus amžiaus piliečiams bus puiki proga prisiminti ne taip jau tolimą (iš rusiškų vadovėlių mokėsi mano tėvai) praeitį. Siekdamas objektyvumo cituosiu to laikmečio leidinius. Tarybinis mokslas buvo 100 proc. politizuotas. Komunistų partijos aktyvistai mokslininkus netruko suskirstyti į savus ir priešus, į tuos kurie jiems pataikavo ir tuos kurių jie nesuprato ir nenorėjo suprasti.

     „Ikirevoliuciniais laikais dauguma mokslininkų buvo religingi žmonės. Jie tikėjo, kad ląstelė buvo dievo sukurta, o todėl jos atsiradimo klausymą laikė paslaptingu, netirtinu. Taip mokslininkas Virchovas manė, kad kiekviena ląstelė yra pirminė, kad išskyrus ląstelę nieko gyvo nėra, kad kiekviena ląstelė tik iš ląstelės.“ (O. B. Lepešinskaja. Ląstelė, jos gyvenimas ir atsiradimas. K., 1951. P. 15.)

     „Virchovo teorija, remianti religinius prietarus, iki šio laiko randa pritarimą tarp kai kurių mūsų mokslininkų, kurie dar neatsikratė buržuazinių prietarų, Tokie mokslininkai kaip Zavarzinas, Nasonovas, Chlopinas, Tokinas ir Rumiancevas, ligi paskutinio laiko keliaklupsčiauja prieš senus autoritetus, kurių tradicijos ir nusistatymai stabdo mokslo vystymąsi.“ (Ten pat. p. 16.)

     „Mes negalime sutikti su mūsų principinių priešų – Virchovo pasekėjų požiūriu. Mes negalime atsisakyti nuo idėjos apie gyvybės buvimą ir vystymąsi iki ląsteliniu laikotarpiu. Pastaruoju metu mes perėjome prie visų gyvybinių procesų tyrimo iki ląsteliniu laikotarpiu, ligi pat perėjimo iš negyvo į gyvą, t. y. pradėjome taip pat tirti gyvybės atsiradimo problemą.“ (Ten pat. P. 19.)

     Pagrindinis O. B. Lepešinskajos knygos blogiukas  – žymus vokiečių gydytojas ir mokslininkas Rudolfas Virchovas (1821 – 1902). Jis yra mikroskopinės potologijos pradininkas, pirmasis aprašęs kraujo vėžį ir pavadinęs jį leukemija.

     Nenustebkite, bet knygoje nerasite net pilno autorės vardo. Tai Olga Borisovna Lepešinskaja, komunistė nuo pat komunistų partijos atsiradimo. Savo mokslinę veiklą ji pradėjo Maskvos universiteto histologijos katedroje būdama 49 metų. Bet šalyje, kurią pradėjo valdyti darbininkai ir valstiečiai (proletariato diktatūra) tik felčerės išsilavinimą turinti moteris padarė stulbinamą karjerą. 

     Nuo 1949 metų O. B. Lepešinskaja dirba SSRS Mokslų akademijos Eksperimentiniame biologijos institute, Gyvosios materijos vystymosi katedros vedėja. 

     Darvino evoliucijos teorija idealiai atitiko dialektinio materializmo teoretikų lūkesčius tik nieko nekalbėjo apie ląstelės (gyvybės atomo) atsiradimą. Dialektinio materializmo teoretikai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad gyva atsiranda tik iš gyvo ir kad visa gyvybė egzistuoja tik vienos ląstelės arba ląstelių sambūrio forma. Pvz., 2016 metų tyrimo duomenimis žmogaus kūną sudaro apie 30 trilijonų ląstelių. Ir štai atsiranda komunistė Olga Borisovna Lepešinskaja, kuri šią spragą imasi lopyti.

    Lepešinskaja savo knygoje cituoja ir kitus „priešus“. Štai ką sako vienas iš jų, profesorius Nemilovas, ir yra visiškai teisus. „Gyvos būtybės neužgimsta naujai iš negyvo, o visuomet atsiranda tiktai iš kitų gyvų būtybių. Vadinasi, yra aišku, kad mums reikia visiems laikams atsisveikinti su viltimi matyti betarpiškai gyvybės užgimimą. (Naujos idėjos biologijoje. Rinkinys Nr. 10.)“ (O. B. Lepešinskaja. Ląstelė, jos gyvenimas ir atsiradimas. K., 1951. P. 20.)

     „Oparinas savo knygoje Gyvybės atsiradimas žemėje rašo, kad šiuo metu negalinti atsirasti gyvoji medžiaga, o jeigu ji ir atsirastų, tai ją tuojau pat suėstų mikrobai. Tokia antidarvinistinė pažiūra į šį klausymą ir kovos dėl būvio neigimas įveda mokslą į aklavietę ir sulaiko gyvybės vystymosi iki ląsteliniu laikotarpiu tyrimą. Tai grynai metafizinė, nemoksliška pasaulėžiūra.“ (Ten pat, p. 20.)

     Lepešinskaja bando įrodyti, kad viskas yra atvirkščiai. Jos požiūrio teorinis pagrindas: „ląstelių atsiradimas iš gyvo plastiško baltymo, arba gyvosios medžiagos.“ (Ten pat, p. 19.) „Jeigu yra baltymas arba labiau sudėtingas kūnas – protoplazma, kurioje, be baltymo, dar yra nukleininės rūgštys (įeinančios į branduolio sudėtį), ir šis baltymas arba protoplazma nesudaro gyvos ląstelės, bet yra vientisa bestruktūrinė medžiaga, tačiau sugebanti vykdyti medžiagų apykaitą, tai čia be abejonės yra gyva medžiaga ir ji negali pasilikti be pakitimų. Ji privalo (nes pagal dialektinį materializmą kitaip negali būti. – aut. past.) vystytis ir duoti naujas, kokybiškai aukštesnes, formas, pavyzdžiui, ląstelės pimtakus, arba moneras, o po to ir ląsteles.“ (Ten pat, p. 19.)

     Monerų taksoną 1866 m. pasiūlė vokiečių zoologas Ernstas Hekelis. Moneromis buvo vadinami patys paprasčiausi organizmai, neturintys aiškaus branduolio ir besidauginantys tik nelytiškai. Maždaug per šimtą metų monerų karalystės taksono palaipsniui atsisakyta.

     Šiandien O. B. Lepešinskaja įvardijama, kaip sovietinė psiaudomokslininkė ir pramanytų atradimų autorė. Ji stengėsi įrodyti, kad baltymai gali virsti gyvybe (suformuoti ląsteles). Iš tiesų yra atvirkščiai: pagal ląstelės branduolyje esančios DNR informaciją baltymai gaminami ribosomose. Netyčia arba tyčia savo eksperimentams apsišaukėlė pasirinko hidras.

     Hidra (Hydra) – iki vieno centimetro dydžio vandens gyvūnas, plėšrusis duobagyvis, mintantis dafnijomis, bet galintis praryti ir žuvų mailių. Pasižymi nuostabiais regeneraciniais gebėjimais – gali atauginti savo kūną net iš mažiausių fragmentų (sumaltas į faršą). Todėl visai nenuostabu, kad O. B. Lepešinskajai „pavykdavo“ pademonstruoti, kaip gyvoji medžiaga virsdavo ląstelėmis, o po to ir daugialąsčiu organizmu. Panašiais regeneraciniais gebėjimais pasižymi blakstienuotosios ir žieduotosios kirmėlės, jūrų žvaigždės. Mitologinei Lernos hidrai, su kuria kovėsi Heraklis, ataugdavo nukirstos galvos.

     Postsovietinėse šalyse mokslas rėmėsi marksizmo klasikų veikalais, nukrypimų nuo jų tezių negalėjo būti. „Pačios žemiausios būtybės, kokias mes žinome, yra ne daugiau kaip paprasti baltyminės medžiagos gumulėliai, ir jie jau rodo visus esminius gyvybės reiškinius.“ (Engelsas. Anti-Diuringas. 1945 metų rusiškas leidimas. P. 77.) Todėl nesistebėkite, kad panašių teiginių fanatikė O. B. Lepešinskaja savo mokslinę veiklą vykdė remdamasi nepajudinamomis bolševikų ideologijos dogmomis. „Dabar supratau, daugelio buržuazinių biologų teorijų absurdiškumą. Tai man padėjo suprasti nuostabūs marksizmo klasikų: Markso, Engelso, Lenino, Stalino kūriniai. Jie, kaip prožektorius, apšviečia ir apšviečia man kelią į priekį “. Įteisintoje alchemijoje prasidėjo „tikri stebuklai“.

     Kodėl genetikos mokslas taip supykdė diktatorius? Jie nenorėjo girdėti, kad viskas iš anksto tiksliai užprogramuota. „Mičiurinas bei jo gausūs pasekėjai įrodė, jog organizmų įgytosios naujos savybės paveldimos. Paveldimumas tai toli gražu ne paveldimoji medžiaga sukoncentruota chromosomose, o kiekvienos organizmų dalelės savybė reikalauti tam tikrų aplinkos sąlygų ir atitinkamai reaguoti į jas.“ (Lietuvos kolūkietis / I. V. Mičiurinas. 1955. Nr. 10, p. 1.) Citatos pabaigoje pakeičiau šriftą, kad nesivargintumėte bandydami suprasti to, ko negalima suprasti. Ontogenezės eigoje (nuo organizmo atsiradimo iki jo mirties) įgytos savybės nepaveldimos, o paveldimumą lemianti medžiaga yra chromosomos (ne chromosomose). Nebent suveiktų epigenetika.

      Pvz., padaunų tautelė gyvena tarp Birmos ir Tailando. Padaunų moterys beveik visą savo gyvenimą ant kaklo nešioja sunkius varinius žiedus. Penkių – šešių metų mergaitėms jau dedamas pirmasis žiedas. Tokie papuošalai ilgina kaklą. Ne veltui padaunų dailioji lytis pravardžiuojama žirafomis. Tačiau jų ilgas kaklas dėl tokių pastangų netampa paveldimas.

     Iš tikrųjų pandaunų moterų kaklai neilgėja. Sunkios varinių žiedų spiralės slegia trapius moterų pečius. Dėl nuolatinio spaudimo žemyn moterų raktikauliai ir krūtinės ląsta deformuojasi, o kaklas „ilgėja“ tik vizualiai, net iki 25 cm.

----------   .   ----------

     1955 metais Lietuvoje skambėjo šūkis apie revoliucinį augalų ir gyvulių prigimties pertvarkymą pagal užsibrėžtą planą. „Pirmasis tai padarė I. V. Mičiurinas. Jis moksliškai įrodė ir praktiškai pavaizdavo kaip žmogus gali pakeisti augalo ir gyvulio formą jam pageidaujama, naudinga kryptimi. (...) Savo atradimais Mičiurinas sudavė rimtą smūgį Veismano – Morgano – Mendelio teorijai. Kaip yra žinoma, vokiečių zoologas A. Veismanas, chromosomų teorijos autorius tvirtino, jog „paveldimoji medžiaga“ arba, kaip jis ją vadino, „gemalinė plazma“ pereidama iš kartos į kartą lieka nepakitusi. (...) Be atodairos tvirtindami, jog „paveldimoji medžiaga“ amžina ir nekintama, veismanistai neigė aplinkos įtaką organizmams.“ (I. V. Mičiurinas / Lietuvos kolūkietis. 1955. Nr. 10, p/. 1.)

     Iš tikrųjų įgytos organizmų savybės nėra paveldimos. Tad kokiais gi būdais I. V. Mičiurinas „keitė (pertvarkė)“ gamtą? Pagrindinis jo darbo įrankis buvo kryžminimas. Pvz., siekdamas sukurti persiką, kuris gerai derėtų ir Vidurio Rusijoje jis mėgino sukryžminti persiką su mongolišku migdolu. Kai to padaryti nepavyko garsusis sodininkas su mongolišku migdolu sukryžmino pusiau laukinį Davido persiką. O gautasis hibridas jau gana lengvai davė palikuonių su kultūrinėmis persiko veislėmis.

     Tačiau taip išvedamos ne naujos rūšys, o tik naujos veislės, pasižyminčios skirtingu atsparumu šalčiui, sausrai, užmirkimui, ligoms, kenkėjams... Gali būti. kad jos turės blogesnį skonį, kvapą, maistines savybes... Genomus galima palyginti su kortų kaladėmis, kur kortų kiekis, spalva ir piešiniai griežtai nustatyti. Tuomet veisėjo darbas – lošimas kortomis. Kokios iškris kortos po dviejų kaladžių sumaišymo niekas nežino.

     Pvz., dėl intensyvios šilkaverpių atrankos, trukusios daugiau kaip 5000 metų, jų lervos suka vis didesnius kokonus iš šilko gijų. Tačiau iš tokių kokonų išsiritę drugiai yra praradę dalį išgyvenimo instinktų. Jie nebeskraido, tad be žmogaus pagalbos negali susirasti poros. O jų lervos tapo baltos - neteko žalios, jas maskuojančios, spalvos.

     Pernelyg ilgai veisti šunys taip pat turi nemažai problemų. Pvz., pekinams ir buldogams sunku bėgioti, nes jiems trūksta deguonies dėl susiaurėjusio nosies kanalo. Dėl stipriai atsikišusio apatinio žandikaulio buldogų dantys tapo labai iškraipyti. Gamtoje jiems būtų sunku sumedžioti ir suėsti grobį. Dėl per gilių kailio klosčių buldogus kamuoja bėrimai, o jų išsišovusios akys kenčia nuo uždegimų.

     Mėsiniai kalakutai sveria beveik dukart daugiau nei jų laukiniai giminaičiai. Dėl neproporcingos krūtinės jie dažnai griūna pirmyn ir negali susiporuoti. Be to šie kalakutai prarado atsparumą grybelinėms ligoms.

     Tarp galvijų augintojų labai populiarūs belgų mėlynieji ir piemontesai. Šios galvijų veislės pasižymi raumenų kalnais, bet santykinai trapiais griaučiais. Gigantiškus jautukus tenka traukti padarius cezario pjūvį.

     Apibendrinimas būtų toks: kai bandome vieną ar dvi organizmo savybes keisti norima linkme nemokame to pasiekti taip kad nepakenktume kitoms organizmų struktūroms ir funkcijoms.

     Selekcininkai gali tik kryžminti ir atrinkti pageidaujamas savybes arba požymius, tačiau jie nieko negali sukurti. „Bet svarbiausia sąlyga, turbūt, yra ta, kad gyvulys ar augalas turėtų žmogui tokią vertę, jog šis akylai sektų kiekvieną, kad ir mažiausią, jo ypatybių ar sandaros nukrypimą.“ (Charles Darwin. Rūšių atsiradimas. K., 2017. (1859.) P. 130.)

     Prisipažinkime, mes norimų pokyčių kol kas įtakoti nemokame. Iki šiol nesugebame tikslingai keisti DNR ir naudojomės tik jos užprogramuotos (paveldimos) įvairovės (jos neapibrėžtumo) vaisiais. Pvz., galime tik pasvajoti apie namines vištas, kurios dėtų mėlynos spalvos apvalius (ne elipsės formos) kiaušinius ir kurios turėtų ne raudonas, o geltonas skiauteres be „iškirpimų“.

     Atranka paprastai vykdoma pagal kurį nors vieną ar du požymius. Bet jeigu lieptų vištų selekciją vykdyti pagal norimą kiaušinio spalvą bei formą, jų skiauterės spalvą ir formą (pagal daugiau požymių) pamatytume, kad misija darosi neįmanoma.

     Tas pats galioja ir natūraliajai atrankai. Mums „įkaltas“ tikrovėje neegzistuojantis, atrankos pagal vieną požymį variantas.

     Žirafos pavyzdžiu paaiškinsiu kodėl tokiu būdu neįmanoma išvesti (atrinkti) ilgakaklio gyvūno. Ilgėjantis kaklas reikalauja papildomų konstrukcinių sprendimų. „Senovės žirafa“ turėjo įgyti vis daugiau kaklo slankstelių, arba jie turėjo tapti žymiai ilgesni. Kad ilgakaklio gyvūno masės centras pasislinktų atgal (kad jis nevirstų) būtina pailginti priekines kojas. Kad kraujas pasiektų „antrame aukšte“ esančias smegenis reikia galingesnio „siurblio“, tuomet ir stipresnių kraujagyslių...

     Žirafos, kaip ir visi žinduoliai, turi 7 kaklo slankstelius - tik jie žymiai ilgesni. Žirafos priekinės kojos 10% ilgesnės negu užpakalinės, širdis sveria apie 10 kg ir plaka 170 kartų per minutę, kraujospūdis dvigubai didesnis nei kitų stambių porakanopinių. Specialūs kraujagyslių vožtuvai užtikrina stabilią kraujo apykaitą esant bet kuriai kaklo ir viso kūno padėčiai.

     Nėra vieno geno, kuris lemtų tokį ilgą kaklą. Kartu su kaklo slanksteliais turi ilgėti kraujagyslės, nervai, sausgyslės, raumenys, kailis. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie žirafos priekines kojas. Kiek reiktų pertvarkyti genų (baltymų), kad sustiprintume žinduolio širdį ir visas kraujagysles? Įsigilinus tampa aišku, kad kai Kūrėjas projektavo žirafą Jis turėjo tikslingai keisti daug genų.

     Ar atsitiktinės mutacijos būtinai turėjo būti susijusios su kaklo pailgėjimu? Žinoma ne. Lygiai tokia pati tikimybė, kad senovės žirafai pradės formuotis sparnai, žvynai, iltys, pelekai ar panašiai!! Juk pagal Darvino teoriją evoliucija vyksta be jokio tikslo – kaip neprognozuojamų (atsitiktinių) įvykių aibė. Tad kodėl kažkieno genomas turėjo keistis tokio ilgo kaklo kryptimi? Be to ,žirafos pirmtakas galėjo ir mažėti – tuomet jai nebūtų reikėję tiek daug maisto. Ir kam išstybti tiek, kad vėliau būtų sunku pasiekti tai, kas yra po kojomis?

----------   .   ----------

    Genetika visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat ir sovietų Lietuvoje, skynėsi kelią skausmingai ir pavėluotai. Jeigu tarybinis žmogus į kosmosą kilo pirmas, tai genetinio kodo atradimo ir dešifravimo kelyje ėjo paskutinis. Užtat Darvino spėjimai čia tapo ideologizuoto mokslo pagrindu – ginklu prieš Šventąjį Raštą ir tikinčiuosius. Šiandieninis Lietuvos žmonių mąstymas yra tos pasaulėžiūros vaisius.

Grįžkime į 1983 metų gruodžio 15 dieną. Laikraštis „Komjaunimo Tiesa“ publikuoja straipsnį „Darvinizmas – mokslo pažanga ir ideologinė kova“. Sovietinį stilių reprezentuoja standartinė pradžia. „Padidėjęs susidomėjimas rūšių kilme, jų vystymosi istorija yra susijęs su naujausiais mokslo laimėjimais ir akivaizdžiai paaštrėjusia ideologine kova. Buvo ir tebėra darvinizmo priešų. Nepasikeitė jų kėslai – bandyti sumenkinti darvinizmo revoliucinę esmę.“ (P. 2.)

     Keista, bet toji kova vyksta iki šiol. „Biologai visame pasaulyje grumiasi su protingo sumanymo judėjimu, kuris priešinasi Darvino evoliucijos teorijos dėstymui mokyklose ir tvirtina, kad nepaprastai sudėtinga biologinių organizmų struktūra įrodo, jog turėjo būti kūrėjas, kuris viską iš anksto apmąstė ir numatė.“ (Yuval Noah Harari. Sapiens. Gglausta žmonijos istorija. V., 2016. P. 369.)

     Grumtis reiškia naudoti fizinę, psichologinę ar finansinę jėgą. O kas belieka tiems, kurie kitaip nesugebama įrodyti savo teiginių? Iš tikrųjų „neklystantys“ ir klystantys neturėtų tapti priešais. Dar truputi kantrybės ir tolerancijos – neužilgo paaiškės kuri pusė buvo teisi.

     O kodėl evoliucijos teorija tikite Jūs? Tikriausiai todėl, kad evoliucinis požiūris dominuoja ne tik visuose gamtos moksluose, bet ir istorijoje, filosofijoje. Knygos, žurnalai, filmai ir televizijos laidos formuoja nuomonę, kad tai savaime suprantamas dalykas. Mokykloje ir universitete Jums įkalė į galvą, kad Darvino samprotavimai tokia pati neginčytina tiesa, kaip traukos jėga, Žemės skriejimas aplink Saulę ar deguonies ir vandenilio susijungimas į vandenį.

     Tačiau traukos jėgą, Žemės skriejimą aplink Saulę ar vandens susidarymą iš deguonies ir vandenilio atomų galima įrodyti eksperimentais. Tuo tarpu kaip įrodyti eksperimentais evoliuciją niekas nesugalvojo. Apskritai makroevoliucinių procesų (vienų rūšių virtimą kitomis) nei gamtoje, nei laboratorijoje dar niekam neteko stebėti.

     Formuojama nuomonė, kad dabar tiesiog madinga neigti senąsias tiesas, net ir mūsų planetos rutuliškumą. Be abejo, kosmoso amžiuje manyti, kad Žemė plokščia gali tik kvailys. Pažiūrėkite kaip atrodo Saulė, Mėnulis, Venera.., kokios formos Žemės šešėlis... Bet šuo pakastas tame, kad kvailių sąraše atsiduria ir tie, kurie mėgina atkreipti dėmesį į (švelniai tariant) silpnąsias evoliucijos teorijos vietas.

     Na kas gi norės pasirodyti tamsuoliu ir neišmanėliu, kai dauguma autoritetų sako priešingai. O jeigu dar planuojate padaryti darbinę, mokslinę ar politinę karjerą tai Jūsų viešos abejonės evoliucijos teorija tikrai Jums balų nepridės. Negalvokite, kad Jums leis pjauti šaką ant kurios šiandien patogiai sėdi daug mokslo funkcionierių? Nenorite nagrinėti Jums siūlomų temų, ir nereikia - tą nemirktelėję padarys kiti. O jeigu norite kišti snapą ten kur nepatartina finansavimo nesitikėkite.

     Jauni žmonės nežino, o vyresni tikriausiai jau pamiršo, kad dialektinis materializmas Lietuvoje įsivyravo ne dėl argumentuotų diskusijų, o dėl proletariato diktatūros. Protu nesuvokiama, bet faktas, kad Darvino teoriją Sovietų Sąjungoje įtvirtino ne biologijos, ne genetikos, ne paleontologijos... autoritetai, o komunistų partijos (Stalino) pasirinkti pseudomokslininkai (taip juos dabar vadina). Tie kurie jiems bandė prieštarauti buvo kvailinami, kalinami ir naikinami.

     Rusijos aukštojo mokslo ministro Kaftanovo įsakymu buvo atleista apie trys tūkstančiai su genetika vienaip ar kitaip susijusių mokslininkų. Jie neteko pareigų ir mokslinių laipsnių. Vien Leningrade areštuotų akademiko Nikolajaus Vavilovo darbuotojų skaičius viršijo visus Hitlerio represuotus Vokietijos biologus. 1949 metų gegužę suimtas V. Jefroimsonas, medicininės genetikos pradininkas, pareikalavo, kad kaltinime būtų nurodyta, kad jį suėmė už priešinimąsi Lysenkos idėjoms. Kadangi tokio straipsnio baudžiamajame kodekse nebuvo jį nuteisė už antitarybinę agitaciją. Dauguma genetikų mirė Sibiro lageriuose. Kai kurie iš gyvenimo pasitraukė „savanoriškai“, kaip Sabininas, Promptovas, Ferri... Apgailestauju, bet kol kas neradau jų vardų ir tėvavardžių.

     Panašūs absurdai kartojasi. 2022 metais Maskvos Raudonojoje aikštėje suiminėja visus protestuojančius prieš karą Ukrainoje, tame tarpe ir vaikiną laikantį tuščią popieriaus lapą...

     Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) mokslo ilgai nenorėta pripažinti. 1925 m. JAV Tenesio valstijoje buvo priimtas nutarimas, pavadintas Batlerio aktu (Butler Act). Jame pasakyta, kad įstatymą pažeis mokytojas ar dėstytojas jeigu skelbs teorijas, neigiančias žmogaus dieviškąjį sukūrimą ir aiškins, kad žmogus kilo iš žemesniųjų gyvūnų. Bet 1967 metais šis aktas paskelbiamas antikonstituciniu.

     XXI amžiuje kreacionizmo – evoliucionizmo švytuoklė pakrypo į kitą pusę. Kreacionizmas – idealistinė samprata teigianti, kad organizmų įvairovę Žemėje sukūrė Dievas. 2007 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė 1580-ąją rezoliuciją, raginančią ES šalyse nepritarti kreacionistinių idėjų skleidimui bet kurioje disciplinoje, išskyrus religiją. (Pagal Gintautas Tamulaitis. Mokslas su prieskoniais. V., 2015, p. 183-184.)

     O gal evoliucionizmo – kreacionizmo švytuoklė vėl krypsta atgal? 2017-ųjų sausį Turkijos premjero pavaduotojas Numan Kurtulmuş, komentuodamas naują šalies mokyklinę programą, interviu CNN Türk pavadino Darvino koncepciją „archaiška ir paneigta“. Birželį Turkijos Aukščiausioji švietimo taryba pritarė rūšių atsiradimo teorijos pašalinimui iš 12 klasių mokymo programos. „Gyvybės atsiradimą ir evoliuciją“ pakeis skyrius „Gyvi organizmai ir aplinka“.

     Šiame straipsnelyje užsiminiau apie epigenetiką, todėl dabar apie ją papasakosiu daugiau. 2014 metais Emorio universiteto (JAV) mokslininkai Brianas Diasas ir Kerry Ressleris paskelbė tyrimų rezultatus iš kurių buvo matyti, kad nemalonius prisiminimus galima paveldėti. Mokslininkai jauniems peliukams duodavo uostyti vyšnių aromato ir tuo pačiu metu jų pėdutes purtė elektros srove. Vėliau, vos užuodę vyšnias, peliukai imdavo šokinėti iš baimės, nors elektros srovė ir nebūdavo įjungta.

     Po to mokslininkai baikščiųjų pelių patinus suporavo su normaliomis pelėmis. Pastarųjų palikuonys vos tik užuodę vyšnių kvapą taip pat imdavo šokinėti iš baimės, nors prieš tai nebuvo nei uostę vyšnių aromato, nei patyrę elektros srovės poveikį. Tapo aišku, kad svarbią aplinkos informaciją galima paveldėti.

     „Greičiausiai  baimė paveldėta dėl to, kad stresą patiriančios smegenys ėmė gaminti mažytes molekules, tekančias su krauju ir pažyminčias genetinę medžiagą. Šis reiškinys žinomas epigenetikos pavadinimu, dėl jo, priklausomai nuo aplinkos poveikio, genų funkcijos pakeičiamos greitai ir be mutacijų, t. y. genetinis kodas išlieka nepakitęs. Epigenetika (virš genetikos) – genus aktyvuojantis ir nuslopinantis sluoksnis virš DNR.“ (Iliustruotasis mokslas / Baimę galima paveldėti. 2015. Nr. 1. P. 29.)

     Toks mechanizmas paruošia palikuonis išgyventi neįprastoje aplinkoje. Epigenetika lemia, kad karo, terorizmo, prievartos ar bado padarinius išgyvena ne tik aukos, bet ir jų vaikai bei vaikaičiai. Ištyrus 211 holokaustą išgyvenusių žmonių vaikų, paaiškėjo, kad jų rizika kentėti nuo potrauminio streso sindromo (PTSS), depresijos, nerimo, mitybos sutrikimų ar narkotikų priklausomybės 2–4 kartus didesnė nei kitų vaikų, nors jų tėvai jiems niekada nepasakojo apie savo išgyvenimus.