Perpetuum mobile kapų kalne

Nežinojai ko paprašyti, paprašei – iliustruok Zarasais. Niekada taip negalėsiu, tik keliais užklydusiojo žodžiais, apgraibomis užčiuopus, vos vos jutau aną sekundę – tai ir nutolau jau, tai ir artėju vis. Juste juntu, kad šitai tik tau – vienai vienintelei – sakyt galiu.

Žiūriu nuo ežero krašto. Užu jo dar keliūkštis, jo veik nesimato. Smėlynai ir smilgos iškyla. Saulė kaitrėdama vidurdienin kopia, du jauni kunigai slidinėdami smėlynu leidžias žemyn. Ir sugalvok gi man šitaip – laisvąją valandą kapinynuose leisti. Šelmis vėjūkštis sutanų klostes skraidindamas kelia ir velia. Nedaug dar smiltimis šitam kalne užžertųjų. Ką čia patį pirmąjį atlydėjo, paklausei. Kažin, kurią čia pačią paskutiniąją priglaus, paklausiau. Juk ji dar nė negimus, suabejojusi sakei. Jaunos pušaitės kunigams lig pažastų.

Vėlinių išvakarėse vargonininkas temperamentingai choristams mosikuoja – atverkite savus balsus vėlėms. Ir nardo tie balsai tarp išlakių pušų, tarp raidžių, antkapių, tarp seniai numirusių veidų. Paėjęs atokiau sukrizenu. Palikite ramybėj mirusius. Geriau palikit vietos vėjams, karvytėms dievo, neužmirštuolių sąžalynams. Jie tikresni už jus pačius, jie savesni, teisėti, kasdieniniai šio kalno šeimininkai.

Užmigusių, nutilusių, per jėgą nutildytų ir užmigdytų kalnas, kurhauzas, vandenimis apvainikuotas. Pusiau pravertos durys. Kviečiama tvarkingai, iš eilės, po vieną. Kartais ir po daugiau. Lyg koks pulkelis ar pulkas, lyg pienės pūkas atpūstas, lyg debesėlis giedriausiame danguj. Akim sava nebeaprėpsi amžinybės tolių, neįžiūrėsi, tolybėse beribėse ir apsigaut, susimaišyt ir susiplakt pati gali, manei arti, o juk tolių toliausiai jau, neprisišauksi. Eina, išeina, niekada, vai niekada nebesugrįžta. Sužiurai išgąstingai, ar ir mes, kaip ir mūsų protėviai iš čia į tenai mūsų metui išaušus išklysim. Žiūrėk geriau į žolę įdėmiai, į stiebelį, kuriuo slenka dievo karvytė akyliausiai įsižiūrėk. Tik neužmiršk pasidabinti neužmirštuolėm, tu tuose žieduose man gražiausia.

Vanda Juknaitė atsiminus parašė: „Vieną kartą Zarasuose mačiau atsispindinčias ežere Vėlinių žvakeles. Visą kapinių kalną, atsispindintį ežere. Lyg žvaigždėtam danguj.“ Lygiai lygiai metai iki... Skaisčiausioji šiandien diena. Tad ir susėdo ant duobių krašto. Sėmė smėlį iš jų keliams ir savų namų pamatams. Šnekučiavos ramiai ir taikingai, skaitė knygas, žvelgė į tolius, nenumanė, nejuto, nė nesapnavo, niekas nesakė ir neparašė, vėrė lengvai žemuogėles ant smilgų stiebų. Kulkos pervėrė, po metų krito stačiomis į duobes, pamatyti nebesuspėjo. Kruvina kruvina kruvina, nebesimato, o tebetvyro ore.