Melsvių vasara ir savižudiškos „tokos“, arba tiesiog (po)vasaros povandeninių nuotaikų fragmentai

Mėlyna, violetinė. Pavasaris prasideda mėlynomis žibutės akimis. Violetinė – birželio spalva – katilėlių, lubinų...Violetinė ir mėlyna...Giminiškos dangaus, atmiešto su žemės, o gal saulės, skoniu, spalvos... Visoje vasaros paletėje beaidinčios spalvos...Vėliau, kaip bebūtų keista, pievų paletė įvairėja, žemės ir saulės spalvų daugėja...Snaudalės, levažandžiai, Mačiūtės dabiliūkai...

Delnuose tirpstantys obelų žiedai, liepų kvaptimi apsunkę bičių sparnai, tamsiaveidžių upių tėkmė bei įvairiagaisiai saulėlydžiai verčia susimąstyti apie vingrią gyvenimo tėkmę – dinamiką ir jo laikinumą, trapumą. Apie beeinančius, klumpančius, išeinančius, išėjusius...

Pasitraukti, išeiti, numirti, nurimti, ištirpti, išgaruoti,  pranykti, sunykti... Įdomu, kuris šių veiksmažodžių talpina didžiausią krūvį? Norisi tikėti, kad išėjimas – ištirpimas Viešpaties mylinčiuose delnuose. Noris, kad visi juos pasiektų... Taip pat ir išėję, ir savo noru... Nepakėlę naštos gyventi.. Bandę kabintis kitų rankos... nesėkmingai... Jautęsi atstumti, nesuprasti, nemylimi... Bjaurūs patys sau...

Norisi kalbėti apie menininkus, kūrėjus, kurių sielos stebėtinai jautrios ne tik grožiui, bet ir aplinkai, šilumai, neteisybei... Dėl pernelyg didelio jautrumo besimetant į kraštutinumus... Menasi Gabrielė Širkaitė, Saulius Mykolaitis... Ir neseniai mirusi Elvyra Kairiūkštytė, kurios mirtis kažkuo priminė savanorišką išėjimą – išėjimą iš visuomenės, kuri jos nesuprato, nepriėmė, ar – tiksliau – nematė... Ir absurdiškas Gintaro Beresnevičiaus išėjimas... Korupcijoje ir Mamonoje paskendusios visuomenės...

Ir visgi kas tuo – išėjimo – metu buvo stipriau: baimė, nusivylimas, liga ar Viešpaties Veidas? Aišku, mes nežinome, kas vyksta tarp išeinančiojo ir Viešpaties...

Pasiutiškai ieškant jungčių... Karštlige virstanti paieška... Regint panašumus – ryškius išorėje, temperamente, bet ne dvasioje... Bet kartais ir toje pačioje dvasioje, stipriai, sukrečiančiai, drebinančiai dangų, lyg Mozarto „Requiem“... Ieškant supratimo, atjautos... Ieškant bendros – visiems suprantamos – kalbos. Tačiau, kai kuri vienas, ta kalba dažnokai byloja tik tau vienam...susikuri savo svajonių rūmus. Ir vis nusivili, narciziškai žvilgčiodamas į save... Į savo rūškaną atvaizdą upės dugne...

Įdomu, apie ką prieš išeidami – ištirpdami – svajoja melsviai? Kaip jie regi ir akimis tapo? Juos pasitinkantį ir priglobiantį dangų? Tie, kurie po šilto vasaros lietaus plevena virš katilėlių taurelių, iš lėto medituodami. Tie patys melsviai, kurie prie Via Baltica sekundei nutupia atsikvėpti, pailsinti trapiuosius sparnelius? Tačiau dauguma jų netupia ir jau nebeatsiplėšia nuo žemės – pralekiančio dinozauro gausmas juos parklupdo... ir skrydis virsta kryčiu... negrįžtamai...

2006 – 2023 05 19

Šiais metais dar nemačiau melsvių...

Bet šiandien iš ryto mačiau tokį rusvą ausvą gležną drugį, virpantį šalia asfalto... ir Via Baltica... ir jo nepakėliau... neperkėliau kiek arčiau žolės, pievos...