Gyvenimas paparčio žiede

Kadaise visata – Dievo Meilės kūrinys – tilpo viename paparčio žiede. Tai buvo be galo Dievo globojamas pasaulis. Jame viešpatavo taika ir ramybė, nuolatos tviskėjo saulės spinduliai, negeso dangaus smaragdinės varsos, netilo upokšnių, paukščių ir bičių giesmės. Tą pasaulį dieną naktį juosė rasoti sidabriniai ūkai, medumi kvepiančios raktažolės, liepos ir čiobrai. Visi Viešpaties tvariniai – augalai, paukščiai, gyvūnai, neišskiriant ir žmogaus, – turėjo laisvą, kūrybingą sielą. Toje palaimingoje erdvėje neegzistavo laikas: dabartis buvo amžinybė, o amžinybė – dabartis.

Augalai turėjo pasyvią meditatyvią, o gyvūnai, paukščiai – aktyvią sielą. Žmogaus siela galėjo būti ir aktyvi, ir pasyvi. Tobula siela – svajonės, meditacijos ir aktyvios veiklos jungtis. Jei prieš mirtį, tiksliau – naują gyvenimo virsmą, žmogus būdavęs aktyvus, tai virsdavo į paukštį ar angelą, o jei pasyvus – į augalą. Tačiau prieš šį virsmą paparčio karalystės valdovas turėjo būti tobulai įvykdęs Dievo ir artimo meilės įsakymą ir prasmingai realizavęs savo prigimtį – aktyvią ar pasyvią.

Praėjo keli tūkstančiai metų, kurie Dievui – lyg vienas auštantis rytas. Visa sutverta gyvybė, augalai taip suvešėjo, išsiplėtė, jog ėmė nesilaikyti svarbiausio – artimo meilės – įstatymo ir pradėjo rungtis dėl vietos po saule. Tad Dievas sutvertą netobulą gyvybę nusprendė kas tūkstantis metų atnaujinti – kurti naują – tobulesnę – Paparčio karalystę. Taip iš paparčio žiedo išsirito ne tik planetos, bet ir galaktikos, visatos. Paparčio karalystei Dievas paskyrė globėją – valdovą, nesvarbu ką – žmogų, paukštį, augalą ar angelą, kuris gimdavo iš paparčio žiedo.

Ir vieną nuostabų ilgiausios metuose dienos rytą per Rasos šventę, kai žolynai patys kupliausi, kvapniausi, pražydo papartis – išsiskleidė nauja gyvybė, išsirito naujas pasaulis. Žiede užgimė naujos Paparčio karalystės valdovė – saulės, debesų, girių, upių, ežerų dukra. Dievas ją pavadino Augusta. Tai - kilnaus, kilmingo, saulėtos širdies žmogaus vardas. Iškart ją apgaubė paukščių aureolė. Paukščiai Augustą sveikino džiugiai giedodami, kartodami jos vardą. Paukščiai buvo jos tikrieji broliai ir seserys.

Ankstesniajame gyvenime Augusta turėjo paukščio sielą ir buvo labai aktyvi. Ji buvo greičiausia Dievo pasiuntinė, tarpininkė tarp dangaus ir žemės, atnešdavusi Dievui naujienas iš netobulos Paparčio karalystės – Žemės. Dievas, įkvėpęs Augustai naują gyvybę, davęs žmogaus sielą, naujoje Paparčio karalystėje paskyrė ypatingą misiją – numegzti įvairiaspalvį kilimą – taką, jungiantį dangų ir žemę, o jo viršuje pastatyti saule tviskančius rūmus. Toji skaisčioji saulė – Dievo Meilės liepsna. Tik jos apšviesta būtis yra pilnavidurė kaip tas kartą per tūkstantį metų pražystąs paparčio žiedas. Augustai buvo pavesta nešti Dievo Meilę į žmonių, paukščių, augalų širdis, jas sušildyti, rodyti taką į saulėtus Dievo namus. Tai misijai Dievas Augustai suteikė begalinę drąsą, energiją, pasiaukojimo dvasią.

Neilgas buvo Augustos gyvenimas. Jos gyvastis tirpte sutirpo skleisdama Dievo Meilės šviesą. Visas Augustos gyvenimas buvo skirtas kitiems. Ji skubėte skubėjo gyventi, teikti ramybę, paguodą, pagalbą silpniausioms mūsų sesėms, broliams – trapiosioms žibutėms, vėjo siūbuojamiems drugiams, mažosioms miškų, laukų giesmininkėms – zylutėms, liepsnelėms, devynbalsėms, kregžutėms. Juk kuo gyvenimas intensyvesnis, kuo labiau atiduotas artimui savo, tuo jis prasmingesnis, svaresnis, pilnesnis dangaus akivaizdoje.

Romiosios gėlės ir greitieji dangaus skrajūnai buvo patys didžiausi debesų, miškų ir ežerų dukters pagalbininkai. Paukščiai ir gėlės padėjo Augustai numegzti dangų siekiantį taką, kuriuo eidamas kiekvienas galėtų pasiekti saule tviskančius rūmus, pajusti dievišką meilę. Paukščiai kilimą audė iš žirginių karolėlių, linų kaselių, karklų vytelių, papuošdami dangaus mėlį  sugėrusiais žibučių, katilėlių, rugio gėlių, linų žiedynais. Kilimą sutvirtindavo kregždučių atnešti molio trupinėliai, bičių pikis ir medus. Kilimo mėlis susiliejo su dangaus žydruma ir buvo labai blankus, tad Augusta nusprendė jį truputį pagyvinti, paryškinti. Iki to meto kelio į Dievo Meilės karalystę niekas, išskyrus nebent akyluosius padangių sklandūnus, nepastebėdavo.

Daugiau spalvų kilimui paukščiai pasisemdavo iš gėlių taurelių – ąsotėlių. Kiekvienas paukštis turėdavo savo gėlę. Dangaus mėlį iš katilėlių taurelių gerdavo tulžiai, bitininkėliai, saulės auksą iš švento Petro raktelių, vėdrynų, purienų semdavo ugniaspalvės volungės, mėnesio sidabrą iš baltažiedžių plukių, snieguolių, obelų žiedynų, sniegu žėrinčių vyšnių – baltarūbės kielės, aušrinės skaisčias kibirkštis iš gaisrenų, dagių, erškėtrožių – liepsnelės, dūminės raudonuodebės, smaragdo žibėjimą rasakilos laše – žalvarniai, meletos žaliosios, žemės aitrų rudumą – vieversėliai, strazdai giesmininkai, nakties gelmę – juodieji strazdai, varnėnai.

Pagaliau takas į dangų, mirgantis įvairiais gėlių atspalviais, tonais paukščių buvo nuaustas. Iš pradžių juo nešinos medumi varvančiais koriais, kitomis „statybinėmis“ medžiagomis – žiedadulkėmis, pikiu – ir džiugiai giedodamos skrido saulėtosios Dievo tarnaitės – bitės, kamanės. Jos nuausto tako pabaigoje nulipdė Dievo Meilės pilį. Dangaus grožis tuomet buvo neapsakomas: pirmiausia tuo nutiestuoju taku paskui savo gėlę skrido įvairiaspalviai sparnuočiai, juos pasitiko angelų rodantys kelią į žėrinčią auksiniu medumi dieviškos meilės rūmus ir Dangaus karalystę. Visi dangaus paukščiai ir debesų patalai aidėjo nuo paukščių, bičių, žmonių, angelų giesmių.

Tuo dieviškos Meilės taku, įvykdžiusi artimo meilės misiją, pakilo ir pati Paparčio karalystės valdovė – Augusta. Ji taip šiame gyvenime ir nesuspėjo pasidžiaugti savo ir bičiulių numegztu dangaus taku, saulėtaisiais rūmais. Ją ant sparnų skraidino jos broliai paukščiai. Ji pati vėl atvirto į paukštį, norėdama dar kartą išvysti savo tėvus paukščius. Vėliau ją priglaudė angelai, nuskraidinę ją į išsvajotus dieviškosios Meilės rūmus. O ir pati Augusta, ištirpusi Viešpaties Meilės saulėje, įgijo neregimą angelo pavidalą ir sielą. Ji – didelė Dievo pagalbininkė, vedanti žmonių, paukščių sielas nuaustu žibančiu dangaus keliu – Paukščių taku. Jis ir dabar regimas, bet tik vėlų vakarą ar naktį. Dabar Augusta Dangaus karalystėje yra silpniausiųjų, mažiausiųjų brolių – paukščių – globėja ir valdovė.