Regėjimas

Ji gyveno baltam name, vadinamam Puolusio Angelo namu. Vietiniams dažnai rodydavosi šis namas su išskleistais sparnais ir girdėdavosi rauda. Aplinkui buvo baltas laukas, apvalantis vietinių gyventojų sielas. Vasarą šis laukas žydėdavo mėlynai. Mėlyni varpeliai skambėdavo, rodydavosi, jog gieda pats oras.

Žmonės pasakodavo, kad retkarčiais čia pasirodo Nendrinių šeimyna. Jie buvo labai panašūs į Nendres, tad juos praminė Nendriniais. Vietiniai girdėdavo Nendrės lopšinę savo Nendrinukui. Ši lopšinė pravirkdydavo kiekvieną. Nendrės daina nebuvo graudi, ji buvo tiesiog švelni. Tasai švelnumas glumindavo, sukrėsdavo ir daugelis net nepajusdavo, kaip rieda ašaros.

Ir vieną akimirką įvyko tai, kas turėjo įvykti. Mes pajutome nuojautą, turi kažkas nutikti. Ji laukė Jo. Vaikai lakstė aplinkui, jie buvo skirtingo amžiaus, jų buvo daug. Ji ruošė valgyti vaikams ir Jam. Ji skaitė knygą, ji girdėjo sferų muziką, ji matė kažką, ko nematėme mes. Ir staiga... suskambo DOORS „Riders on the Storm“ („Raiteliai audroje“). Garsai pasiekė jos giliausią esybę, ji išskrido pro duris, paskui ją visi vaikai.

Jiems visiems tarsi išaugo sparnai. Jie bėgo baltais laukais, sniego buvo iki kelių. Jie jau skrido, o manė, jog bėga. Sustojo netikėtai, kaip išbėgo... Pajuto, reikia grįžti.

Ji lėkė. Aplinkui ją skriejo vaikai. Laukai ir oras skambėjo anapusybe. Jos viduje grojo mažos būtybės, pasiuntiniai ano pasaulio.

Ir ji, ir jos vaikai suprato, nebegrįš jie namo... Išvydo rūką, apgaubusį jų skambantį namą, išvydo drobe aptrauktus langus... Ne išvydo, o pajuto. Giliausiais čiuptuvėliais juto, jų namas vyniojamas į drobę. Išlydės jį drobėje. Išlydės, kad sugrįžtų.