Skraidanti dėžutė. Pakeista sąmonės būsena, arba Kokie Jūsų mėgstami hieroglifai?

Tokiu atveju, kuo gi ypatinga ši paprasta dėžutė: išrasta ir neišrasta, sukurta ir nesukurta, svetima ir sava. Guru Guru jautė, kad čia yra paslėptas raktas, kodas, šifras, ar dar kas nors. Tiesa, kitoje pusėje pieštuku buvo nubraižyta klaviatūra: skaičiai – 1, 2, 3, 4, ir penkios raidės – a, b, c, d, e, ir dar vienas tuščias, be jokio pavadinimo mygtukas.

- Mano gyvenime tik daugtaškiai ir jokios perspektyvos, - burbtelėjo Guru Guru, - laborantė Varna nesirodo, ir visai logiška, ką tik "iškepta" mokslų daktarė nesiteikė atvykti pas atmintį praradusį mokslininką, išradėją, nepamenantį savo išradimo.

- O ką aš pamenu?

Guru Guru įtempė smegenų raumenis, kurių nebuvo, ir pasiruošė minčių šuoliui, kuris buvo neįmanomas. Staiga Guru Guru prisiminė Dravenį. Draugas liko paralelinėje erdvėje, reikia jį sugrąžinti atgal į "normalią" erdvę.

Bet kaip tai padaryti? Guru Guru buvo įsitikinęs, kad pagelbėti gali tik ši paprasta degtukų dėžutė. Laborantė Varna žino paslaptį, bet slepia. Guru Guru neatidėliodamas nuvyko į „Miško akademiją“.

Kelią rodė medinė lentelė ant kurios buvo išblukęs, vos įžiūrimas herbas: laužas, virš jo karūnuota varna, o apačioje užrašas, devizas: „laikas juda į visas puses“.

Guru Guru netrukus priėjo seną, apgriuvusią užeigą, pavadintą "Varna ir karūna". Smuklininkas buvo itin paslaugus, kai Guru Guru užsakė žalios arbatos, bet sumokėjo kaip už butelį brangaus vyno.

- Pasakykite, ar dažnai pas jus atskrenda Varna?

- Kasdien, ir visada tuo pačiu laiku, ji mėgsta kavą ir minkštas bandeles. Turėtų pasirodyti už 5 minučių.

- Palauksiu, - nudžiugo Guru Guru.

Nespėjo Guru Guru išgerti puodelio arbatos, kai atplasnojo gerbiama daktarė.

- Labas, laborante!

- Ko nori mokslininke?

- Noriu sugrąžinti iš paralelinės erdvės Draveni, - mandagiai paaiškino Guru Guru.

- Reikės paaukoti laiko mašiną...

- O kaip?

- Vakare sukurk laužą, ir įmesk degtukų dėžutę į liepsna...

Varna pakėlė sparnus

- O kava ir bandelės?

- Gali suvalgyti, už viską sumokėta, - karktelėjo Varna ir nuskrido.

Guru Guru pažvelgė į lubas - jos buvo raudonos.

- Prieš laidą mano užeiga visada liepsnoja, - pasigyrė smuklininkas, - įdomus, nepaaiškinamas reiškinys, bet visiškai nepavojingas – niekas nesudega...

Pėsčias iš žvaigždžių ūko atėjo vakaras, o paskui jį atslinko naktis. Guru Guru užsimerkė, kad būtų dar tamsiau. Bėgo gyvenimas, neskaičiuodamas nei dienų, nei metų

- Ir ką aš nuveikiau? – susimąstė Guru Guru.

- Atradau laiko mašiną, bet nemoku ja naudotis. Tapau mokslininku, bet praradau atmintį. Tapau detektyvu, bet nesuradau savęs. Ir ką aš galiu? Galiu padėti draugui. O gal Draveniui TEN geriau? Gal TEN jis laimingas? Bet visada reikia sugrįžti namo..

Kai nėra kelio į paslaptį, yra tik kreivi samprotavimų posūkiai ir teorinės kryptys. Negalima pasikliauti net kompasu, nes Šiaurės ašigalis demontavo magnetinius turėklus, ir jau nebėra į ką atsiremti.

- Susipykęs su savim, susipykau su pasauliu... Ir išėjau. Ir vėl išėjau. Klajot. Jot...

Nereikia didelio laužo, reikia tik sausų šakų ir išdžiuvusios žolės. Simbolinė liepsna lygiavertė pasaulio gaisrui. Guru Guru prisidengė veidą, nes pajuto, kad dega jo plaukai - ugniniai žalčiai raitėsi aplink rankas, aplink liemenį, kojas, ir jis pavirto gyvu debesiu, ozono sala.

Degtukų dėžutė švietė it neono lemputė. Laikas veikti. Guru Guru sviedė laiko mašiną į laužą, kuris tuoj pat užgeso. Dingo miškas, pasikeitė dekoracijos, senas peizažas pasitraukė, bet naujas dar neišniro.

- Suradęs greitą sprendimą, aš atsilikau, nutolau nuo savęs dar daugiau, nes visos galimybės pažinti save buvo tokios trumpos, kad aš jau nebegalėjau išmatuoti nei savo žvilgsnio, nei pasverti minčių.

Pradėjo lyti klevo lapais. Krito minkštas auksinis lietus, bet nepatvino nei upės, iš miego nepabudo ežerai. Atskirtis. Diena jau buvo nesujungta su vakaru, ir naktis egzistavo atskirai. Nuotolis buvo išmatuotas begaliniu pievos ilgiu. Nė tako, nė takelio, tik aukšta žolė. Pavojinga bristi, pavojinga stovėti vietoje. Nežinia kas tyko apačioje?

Guru Guru užkopė ant aukšto akmens, kurio paviršius buvo lygus kaip stalas ir ėmė žvalgytis. Staiga jis išgirdo besisukančių menčių, ar propelerio garsą. Kažkas atskrenda.

Lėtai artėjo didžiulis dirižablis. Pagaliau dirižablis priskrido labai arti ir išmetė kopėčias. Guru Guru nedelsdamas užkopė į kabiną, ir nė kiek nenustebo pamatęs Dravenį, vilkintį XVIII amžiaus jūrų karininko uniformą.

- Sveikas, vitinge, - pasisveikino Guru Guru, - džiugu, kad atskridai.

- Dabar mes skrisime į Poliglotų pasaulį.

- Kokie tavo mėgstami hieroglifai? – nelauktai paklausė Dravenis, ir virtuoziškai nutupdė dirižablį.

  Toks klausimas Guru Guru nebuvo netikėtas, nes jis atsidūrė ypatingai ypatingų poliglotų bendruomenėje. Tačiau pasijuto kiek nejaukiai. Pasaulis dūžta, lūžta, teroristai puola, karai vyksta, žmonės žūva, o kažkam rūpi... hieroglifai? Kodėl? Ar jų mokymasis turi prasmę? O gal kaip tik, tik tokie dalykai turi prasmę?

Guru Guru ilgai negalėjo išsirinkti iš dailaus sąrašo, kokie hieroglifai jam mieliausi. Galiausiai nusprendė pasirinko Egipto paukščius ir kitokius ženklus. Klasika vis dėlto.

Dabar beliko užšifruotą pranešimą su penkiom pelėdom nusiųsti Draveniui, tiesiai į jo asmeninį paštą. Šis mėgo orakulų laikų kinų hieroglifus, kurių vienas reiškė "marš žiūrėt į sieną, o tai gausi per kuprą lazdą ne vieną" (pats hieroglifas tebuvo viena lazda, t.y. brūkšnelis).

- Ką darysim su kitais? - Dravenio paklausė Guru Guru.

- Nežinau... - kaip visada iš tolo artėdamas prie esmės, nors ją visada žinodamas iš anksto, atsakė šachmatininkas Dravenis.

- O jei visus hieroglifus, kiek tik yra, išrašytume ir pateiktume valdžiai kaip peticiją? Ar mus suimtų kaip chuliganus, o gal kaip teroristus? Juk garantuotai niekas nesuprastų.

- O daktaras Dešrauskas?

- Tai, kad jis skaito tik verstines knygas, hieroglifų neperpratęs...

- Pabandykime? Gal vis dėlto supras?

Dravenis surinko slaptą numerį, sujungiantį jį su ryšininke Katia.

- Katia, turiu tau užduotų. Priimk emeilą.

Hieroglifai buvo išsiųsti.

Atsakymas atėjo labai greitai. Katia buvo sunerimusi.

- Kur gavote šį draudžiamą sąrašą? Jums liepta jį sunaikinti. Jis PRASMINGAS. O taip negali būti. Raštai ir pranešimai turi būti nesąmonės.

Guru Guru ir Dravenis kaip tikri seni maištininkai atsispausdino hieroglifų sąrašą ir suvalgė jį (dalimis). Iš kompiuterio ir emeilo ištrynė.

Dabar viską žino tik Katia... Ji mus įduos, moterys tokios... - baiminosi Guru Guru.

Katia yra tik smegenyse... Sąmonėje... - ramiai atsiduso Dravenis.

Draugai atsiduso ir įsipylė arbatos.

Laiminga pabaiga.

P.S. Vaikai, nežaiskite namuose su degtukais!