Ne firma

miau

miauzika

mmm

uzika

muzika

tefonų

telefonų

klaida

reikia mirtino

minčių patikrinimo

miau

Laiptinėje, nuo laiptų pakilo Dravenis. Bet jis buvo labai judrus. Mikliai užšoko ant turėklų, paskui ant palangės. Tikras akrobatas. O gal čia ne Dravenis? Tai kas?

- Guru Guru, - paprašė Dravenis, - tu buvęs detektyvas, ar gali, išimties tvarka, man surasti Giedrę... Be jos aš džiūstu...

- Reikia pirkti džiūvėsių, tada juos padalinti po lygiai balandžiams, po lygiai  katinams... Ir laukti. Laukti, ilgai laukti. 

- Nenoriu džiūvėsių. Aš jau negaudau balandžių.

- Draveni, tu esi jaunas ir žvalus, pats gali surasti Giedrę... O aš, kaip matai, prislėgtas rūpesčių, stoviu prie paslaptingų durų, ir galvoju, ką man daryti.

Dravenis, it patyręs cirko akrobatas, nušoko nuo palangės ir paklausė:

- Pamiršk duris... Kol kas... Pasakyk, kaip tau sekasi? Kaip džiaugiesi vasara?

- Dar nežinau... Noriu įkurti savo firmą. Aš pavargau nuo filosofijos, nuo disertacijos, nuo kūrybos... Einu ilsėtis.

- O kaip tu ilsiesi? – smalsavo Dravenis.

- Miegu, - atsakė Guru Guru, - miegas man jau tapo įprastu slėpimosi nuo pasaulio būdu. Užmiegi, ir nieko nejauti, ir sapnuodavo įvairius sapnus - nuo malonių (retai) iki košmariškų (dažnai).

- Guru Guru, o tu pabandyki užmigti ant laiptų, parke ant suolelio, ant šaligatvio... Ir tave aplankys reikšmingi sapnai, – aiškino Dravenis, - man dažnai taip nutinka...

- Vienąsyk užmigau ant laurų... Pabudau su aukso medaliu ir premija rankoje. Gaila, tai vis dėlto buvo sapnas...

- Jėga, o man regis, kad tu stovi ne prie savo durų... Čia yra įsikūrusi kažkokia firma... – įspėjo Dravenis.

- Tai neslapta firma. Dabar tokių nedaug. O ji dirba neslaptai. Nes nieko nedirba. Už pinigus.

- Bet mes esame įslaptinti, nes negauname darbo neslaptose firmose... Kaip reikia išslaptinti save? – susidomėjo Dravenis.

- Reikia apsimesti neslaptu, tada visi laikys slaptu, arba atvirkščiai. Sumaišyti kortas demiurgo kepurėje...

Dravenis pastebimai ūgtelėjo, tik dabar Guru Guru pastebėjo, kad jis vilki fraką.

- Ar tavo cilindre yra kortos? - paklausė Guru Guru.

- Visi Arkanai, - pasigyrė Dravenis.

- Ar Kanai, ar Holivudas, vis tiek popsas... Reikia eiti nepriklausomo kino keliu. Kurkim filmą apie paskutinįjį pasaulyje dviratį, kuriuo pravažiavęs mokslininkas suvynios išradimą į formulę, ir kurį laiką žmonija dviračio išrasti nebegalės. 

- Siūlau vienratį, arba triratuką... Guru Guru, pavirsk mažu vaiku! - šūktelėjo Dravenis.

Žaibiškai pasikeitė dekoracijos. Laiptinė pavirto smėlio dėže. Guru Guru sugrįžo į palaimingą vaikystę, kuri šaunesnė už visus Holivudus ir žaidžia nepriklausomus žaidimus. Šalia tupėjo katinas. Guru Guru panoro dresuoti tigrą, mokinti jį skaityti vaikiškas knygeles.

- Štai Pifo nuotykiai! - paslaugiai tarė katinas.

- Rato nereikia, nebereikia rato. Nenoriu dviračio... Jis pridarė tiek bėdų... Geriau išraskime ką nors, kas dar nebuvo išrastas. Kas tai galėtų būti? 

- Aš nieko nenoriu išrasti, nes esu ne mokslininkas, - atsakė katinas ir kažkur nubėgo.

Smėlio dėžė pradėjo greitai suktis. Guru Guru prarado pusiausvirą. Atsitokėjo jis toje pačioje laiptinėje, prie tų pačių durų:

- Galbūt Žemė – tai kažkieno firma, o aš esu nefirminis, todėl nerandu vietos po saule...

Tik dabar Guru Guru pajuto kažką suspaudęs delne. Atlenkė pirštus. Tai buvo raktas. Guru Guru lengvai atrakino duris ir įžengė į savo kambarį, prisėlino prie molberto. Dabar jis žinojo ką reikia piešti. Raktą. Raktą, kuris atrakins Žemės, jo būsimos firmos duris.

Vilnius, 2015 m.