Kultūra – žmogaus ekonomika (video)

            Tačiau kaip „pagaminti“ tą „kokybišką“ žmogų? Čia lemiamas žodis priklauso dvasinio žmonijos paveldo saugotojai ir puoselėtojai – KULTŪRAI. (Šią sąvoką vartoju plačiąja prasme, turėdamas omeny ne vien meną, literatūrą, bet taip pat ir religiją, švietimą...) Esu visiškai įsitikinęs, jog KULTŪRA yra pagrindinė ir svarbiausia žmonių bendruomenės išlikimo ir klestėjimo sąlyga, todėl privalo būti bet kokios valstybės politikos prioritetu.

            Pastaruoju metu mes ypač žavimės ir bandome sekti Vakarais. Mums imponuoja jų turtas ir galybė. Tačiau retai kada susimąstome, - kokia ESMINĖ šios civilizacijos materialinės sėkmės priežastis?

            Pamenu – Lietuvai vos iškovojus Nepriklausomybę, man teko apsilankyti Krikščioniškame kongrese Švedijoje. Ten viena dalyvė iš Norvegijos mums, tik ką iš sovietijos liūno išbridusiems lietuvaičiams, paaiškino labai paprastai: „mes, Vakarai, suklestėjome todėl, jog stengėmės visur laikytis ir remtis krikščioniškomis vertybėmis“. 

            Nesileidžiant į detales ir išvedžiojimus pripažinkime – visų pirma būtent DVASINIS, o ne materialinis faktorius pastūmėjo europiečius esamos padėties linkme. (Kaip ši gerovė naudojama ar bus panaudota ateityje – atskira kalba.)

            Taigi – o ko konkrečiai trūksta mūsų, t.y. Kauno miesto „kokybiško“ žmogaus „pramonei“ - kultūrai?

            Beveik 30 metų dirbu šioje „pramonės šakoje“, ir pastebiu tam tikras, deja, negatyvias tendencijas. Visų pirma – daug vilčių teikusį, atlapaširdšką Sąjūdžio įkvėptą entuziazmą nuosekliai keičia vulgarus pragmatizmas ir išskaičiavimas. Visos kalbos ir „projektai“ miesto kultūros valdžios koridoriuose sukasi vien tik apie pinigus, o Kokybė negailestingai aukojama ant Kiekybės aukuro. Mieste priviso galybė masinių švenčių - mugių, festivalių, jubiliejų, „dienų“ ir „naktų“, tačiau esminis – dvasinis - miesto kūrybinis potencialas yra perdėm biurokratizuotas ir suvaržytas. Ir tai yra antroji didelė problema: susidaro įvaizdis, jog Kaune susiformavęs tam tikras „prestižinis“ valdžios ir kai kurių „pripažintų menininkų“ ratelis, kuris metai iš metų „griebia grietinėlę“ ir diktuoja madas miesto kultūrinėje erdvėje. Tokiu būdu sovietmečiu taip nekenčiamas „fasadinis menas“ lyg feniksas pakilo iš pelenų, ir lyg Džonatanas Livingstonas Žuvėdra užkariauja vis naujas biurokratinio ir finansinio lobizmo aukštumas.

            Tačiau didžiausia problema, mano galva, glūdi ASMENYBĖSE. Taigi vėl – žmonėse. Kažkodėl jau daugelį metų Kauno savivaldybės kultūros (dabar ir turizmo) skyrius yra tapęs įvairių „nurašytų“ valdininkų savartynu. Neįtiko kokio nors labiau „prestižinio“ skyriaus vedėjas ar mero patarėjas – į kultūros skyrių jį! Taip Kultūros ir turizmo skyriuje susispietė nemaža dalis „kultūrininkų“, kurie ne tik nieko neišmano apie kultūrą, bet, įtariu, yra jai visiškai abejingi. Tuo tarpu įvairioms miesto biudžetinėms kultūros įstaigoms dažnai jau dešimtmečiais vadovauja žmonės, kurie tik laukia pensijos, ir jau tikrai nebeturi nei noro, nei jėgų, nei gebėjimo kažką keisti, vystyti, kurti...

            Todėl vienintelis, mano galva, būdas kažką iš esmės pozityviai pakeisti mūsų visuomenėje yra prioritetinės pozicijos suteikimas KULTŪRAI, ir - naujų, jaunų, gabių ir entuziastingų žmonių „įfiltravimas“ į Kauno miesto kultūros valdymo ir vystymo įstaigas.