Ar slemas yra mokyklinukų išdaigos?
Po minėta publikacija „Slam Poetry“ slapyvardžiu pasirašė tikriausiai koks penktokas, nes kalba sukosi apie mokyklą:
Mindaugai, vidurinio amžiaus krizė? dėmesio stoka? skauda pilvuką? nepatinka, kad mokytoja liepia valyti lentą? nesuprantat namų darbų, o kiemą niekas nekviečia išeiti?
Neadekvačiam klausimui (jei rašė ne mokyklinukas – buvo kilęs toks įtarimas) buvo pateiktas adekvatus klausimas, tiksliau, pasiteiravimas, kas esąs (esanti) „Slam Poetry“. Labai nemėgstu bendrauti su anonimais. Negražu ir nesmagu. Vietoje atsakymo įprastu jaunimui būdu feisbuko paskyra „Slam Poetry“ mane blokavo (suprask: nubaudė).
Kaip sako rusai, „na net i suda net“ („jei ne, tai ne“), taigi nėra čia ko pykti.
Tik kas gi tas slemas?
Apie jį žinau mažai, tačiau teko skaitinėti 2012 m. pasirodžiusią knygą „SLEMAS Lietuvoje! Sud. Darius Jurevičius ir kt./ Evaldo Janso filmas“ (Kitos knygos, 256 psl., minkštais viršeliais su atvartais/ su DVD / Dizainas: Zigmantas Butautis). Tuomet pasirodė, kad SLEMAS (nežinau, kodėl rašoma didžiosiomis raidėmis, bet jei jau taip reikia...) yra gana įdomus eksperimentas, kol nepamačiau, kad tai tėra eksperimentas dėl eksperimento, akligatvis.
Leidėjai knygą ir joje aprašomą reiškinį pristatė taip: „SLEMAS – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, tikras šiuolaikinis literatūrinis avangardas. SLEMAS – tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – poezijos atlikėjai nevengiantys literatūrinės subversijos, aštrios socialinės tematikos. SLEMO judėjimas prasidėjo vos prieš keletą metų, o šiandien Vilniuje SLEMO skaitymai-konkursai vyksta ko ne kiekvieną savaitę. SLEMO judėjimas įgyja tarptautinę dimensiją – skaitymus pradėjo lankyti svečiai iš užsienio Pvz. – Amerikietis Bob Holman. SLEMAS turi jau savo istoriją, chronologiją, savo žvaigždes. Taigi laikas šį poetinės improvizacijos meną atspindėti leidiniu, apimančiu jo istoriją, chronologiją, jo estetiką, bei įdomiausius pavyzdžius, kurie būtų nufilmuoti, nufotografuoti. Taip pat leidinyje pateikti įdomiausių autorių tekstų pavyzdžiai. Ir ant scenos ima lipti dalyviai. Visi jie skirtingi: vyrai – moterys, vaikinai – merginos, įvairiausių profesijų, amžiaus, iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Poetai – nepoetai. Rašeivos, teatralai, muzikantai... Vieni tekstus skaito iš autorinių knygų, kiti – pirmą kartą scenoje su rankraščiais, treti – improvizuoja. Bet visi iki vieno tekstą skaito – net neskaito, o atlieka, – išskirtinai ir charakteringai. Scenai reikia teatrališkumo, iškalbos. Iš tiesų to reikalauja ir poeto prigimtis. Bet vos per kelis dešimtmečius poeto, kaip tokio, socialinis statusas susitraukė į raziną. Ir labai greitai šaknis įleido nuo savęs atsiribojusio poeto-tranzistoriaus skaitymo maniera. Vis girdime monotonišką, būtent – monotonišką mantrą, kartais – dirbtinokai grėsmingą arba jūreiviškai ilgesingą. Keičiasi tekstai, o girdime vis tą pačią mantrą. Ir keičiasi skaitovai, o girdime vis tą pačią mantrą... Paskui – dar blogiau, ne blogiau, o blogiausia, kad taip keičiasi kartos – ir visi skaito vakarykščiais balsais. Kodėl naujos kartos rašo taip, tarsi pagrindinis tikslas būtų neapsijuokti prieš autoritetus, neiškišti snapo per aukštai? O juk tuo snapu reikia lest kaktą kiekvienam, katras bando prigesint ambicijas ir augintis anūkus, panašėjančius į jo paties jaunystės portretą... (http://kitosknygos.lt/knygos/SLEMAS-Lietuvoje).
Įtarimus, kad man rašė mokyklinukas, sustiprino šis filmas („Slemas. Eilėraščio spalvos“), skirtas septintų ir aštuntų klasių moksleiviams (http://lietuviu7-8.mkp.emokykla.lt/lt/mo/praktika_ir_kuryba/slemas_eilerascio_spalvos).
Tiesa, galimas daiktas, kad iš mokyklos slemo mada (pavėlavusi keliais dešimtmečiais, nes, pasak vikipedijos – beje, lietuviškosios šio straipsnio versijos nėra – poetry slam atsirado prieš kelis dešimtmečius) persikėlė ir į didesnes scenas. Tai liudija kad ir šio renginio anonsas feisbuke (https://www.facebook.com/events/413340265483701/?fref=ts):
„Kompetetinga komisija EURO PALETĘ 2002-ais Belgijoje išrinko geriausiu HI-FI baldu. Savaime suprantama, toks komisijos sprendimas visus šokiravo:
"Neturiu žodžių, kur ritasi pasaulis" - kalbėjo nenorėjusi prisistatyti lova.
"Absurdas" - rėkė stalas iš pagrindinės scenos.
"Gal komisija Euro alaus prisigėrė" - ironizavo parodos lankytojas John.
Tačiau ne visi buvo tokie pikti, štai Jurgen Bey sukurtas krėslas Earchair atviravo:
- Manau, šis laimėjimas yra didis žingsnis baldų istorijoje. Euro Paletė parodė, kad nebūtina būti baldu, tam, kad būtum baldu. Ji yra tarsi pelenė , tik nebandanti užsiiminėti neaiškiais sandoriais. Nekonstruojanti karietos iš moliūgo. Iš moliūgo ji pagamina trintą sriubą ir pakviečia draugus vakarienės. Visi pamėgsta jos sriubą ir pasiūlo išleisti savo knygą. Pastaroji susilaukia sėkmės. Pelenė pakliūna į teliką. Iš lieknos, niekam neįdomios pelenės ji pavirsta į linksmą, nuolat besišypsančią apvalutę. Ką aš čia pasakiau? Nesuprantu, čia jaučiu tas džointas, kurį davė Favela (Farmana and Hunberto Campana Edra sukurtas krėslas - aut. pastaba) susuko smegenis. Nu, esmė tame, Euro Paletė atvėrė akis kaip, pavyzdžiui, slemas, kur visi norintys gali būti poetais.
SLEME dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu.
Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į SLEMO renginį.
Teisėjai atsitiktine tvarka atrenkami iš klausytoju.
Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių trukmė kiekvieno trukmė iki penkių minučių.
Kaip vyksta SLEMAS?
Vyksta trys raundai kiekviename raunde dalyviai skaito po savo kūrinį, kurį vertina komisija. Klausytojai gali nesutikti su komisijos vertinimu ir taip išreikšti savo nuomonę. Renginio pabaigoje išrenkamas tą vakarą geriausiai pasirodęs dalyvis.
Ar taikomi apribojimai tekstui?
Ne. Tekstui netaikomi jokie apribojimai. Tai gali būti rimuotas, ritmuotas, prozuotas ar visoks kitoks tekstas.
Daugiau infromacijos ir išankstinė dalyvių registracija
///
Kultūros baras Kablys, Kauno g. 5, Vilnius, LT.
Renginio pradžia - 20.00
Įėjimas nemokamas.“
Skelbimo kalba netaisyta. Į renginį, vyksiantį 2015 01 29, jo organizatoriai (kultūros baras „Kablys“) pakvietė apie 1700 žmonių, iš jų sutiko dalyvauti 282.
Ar slemas yra meno mirtis?
Kaip slemą (poetry slam) apibūdina vikipedija? Tai „varžytuvės, kuriose poetai skaito ar deklamuoja savo kūrinius. Šie performansai vertinami balais auditorijos išrinktų atstovų“.
Vadinasi, tai kažkas tarp hiphopo, politinių debatų ir, neduok Dieve, meno?
Vikipedija dar atskleidžia, kad poetry slam sukūrė Marc Smith (http://marckellysmith.com/#/history) 1984 m. lapkritį Čikagoje. Prasidėjęs JAV, poetry slam (dėmesio – ne slam poetry, taigi kalbama apie amerikietiškąjį poezijos „trankymą, tėškimą, trenkimą, daužimą“; tokios pagrindinės žodžio slam reikšmės), persikėlė į įvairias pasaulio šalis, taip pat ir Lietuvą.
Jeigu slemas – tai „daužta, sutrankyta“ poezija, kam jis reikalingas? Gal grafomanams, kurie nesugeba rašyti geros poezijos, bet labai nori pasireikšti? Bet nesmerkime jų taip, kaip, pavyzdžiui, literatūros kritikas Haroldas Bloomas: „Negaliu pakęsti „Times“ ir visur kitur aprašomų ataskaitų apie tuos poezijos trankymus, kuriuose įvairūs jauni vyrai ir moterys vienas kitam deklamuoja tiradas ir nesąmones. (...) Tai ne šiaip kvaila; tai – meno mirtis“ (Bloom, Harold (2009), in Somers-Willett, Susan B.A., The Cultural Politics of Slam Poetry. University of Michigan Press. p. 21.)
Spyris miegančiai poezijai į užpakalį?
„Šovė į galvą užimti nišą su anarchistais. Idėja paprasta – įspirti į užpakalį miegančiai poezijai ir miegantiems poetams“, – apie pirmuosius slemus kartą pasakojo Trūbadūras Bacevyčia. (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-02-24-goda-raibyte-slemosofija-cia-ir-dabar/58443).
Įspirti į užpakalį miegančiai poezijai? Skamba neblogai, nes Lietuvos poezijoje tikrai reikia revoliucijos, tačiau ar lietuviškas poetry slam yra toks kokybiškas, kad padarytų tai, ką muzikoje padarė, tarkim, Johnas Cage'as? Tegul kiekvienas vertina pagal save, o mano kuklia nuomone geros poezijos didžiuliame SLEMO sraute beveik nėra.
Žinoma, teisus Algimantas Lyva, sakydamas, kad „nėra blogų stilių, yra tik prasti poetai; mano supratimu, slemas paperka tariamu savo prieinamumu, lengvumu, raiškos paprastumu... bet parašyti GERĄ slemą nėra paprasta, reikia būti šamanu ir kalbėti su dvasiomis...“
Deja, prastų poetų sąrašas Lietuvoje toks ilgas... Bet mane džiugina tas trumpasis, gerų poetų sąrašas.
Kad būtų objektyvu, šios publikacijos pabaigoje pateikiu tris eilėraščius. Skaitytojai gali pasirinkti, kuris jiems atrodo geriausias.
(Ištrauka. „Eilėraštis“ gana ilgas.)
Kudirka – ir paminklas,
diodais lazeriais jis padabintas,
be „ė“ raidės išgraviruotas himnas
Bet čia tik Vincas,
iš Kudirkų tik vienas Vincas...
Asmeniškai man atrodo, jog čia tyčiojamasi iš Lietuvos Respublikos Valstybės Himno, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Galimai prisiimti ją turėtų Žygimantas Mesijus Kudirka (pravardė tiesiog stulbina). Šaltinis: http://literaturairmenas.lt/2012-12-21-nr-3408/446-aktyvios-jungtys/678-ramune-brundzaite-slemas.
lubos traiško mintis
už durų stovi kitos durys
trūksta sienų
Asmeniškai man atrodo, kad tai vienas labiausiai vykusių iš daugybės gerų poeto, rašytojo Algimanto Lyvos kūrinių. Šaltinis: „Šukė. Poezija“ (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002, p. 37).
Garbana grimsta lyg inkaras
kiaurai pro akis paskenduolių
ir dugną lyg svetimą kalbą
verčia į laišką be žodžių
Asmeniškai man atrodo, kad tai vienas labiausiai vykusių iš daugybės gerų poeto Romo Daugirdo kūrinių. Šaltinis: „Suklijuotos gegutės (ant penklinės filtro). Eilėraščiai“ (Kitos knygos, 2008, p. 57).
Laimė, nei menas, nei poezija Lietuvoje nemirė. Ar SLEMAS yra meno mirtis, kiekvieno laisvė spręsti. Nesu teisėjas, tačiau kokybiškos poezijos tarp didžiulio srauto SLEMO nesu aptikęs. Jei aptikote, pasidalinkite.