Žydinčių medžių pranašystė. In Memoriam Marytė Kontrimaitė (1947 02 09–2016 04 16)

2012 m. gruodžio viduryje Armėnijos Respublikos Nacionalinė Mokslų Akademija rašytojai Marytei Kontrimaitei suteikė garbės mokslų daktaro vardą. Tame solidžiame dokumente parašyta: už indėlį stiprinant armėnų-lietuvių santykius. Žinia, verta pirmųjų dienraščių puslapių.

Deja, jos nebuvo mūsiškėje spaudoje. Dideliais tiražais besididžiuojančių laikraščių redaktorių (savininkų) įsitikinimu, Lietuvos skaitytojui reikia kitokių naujienų. Bent kartą savo skaitytojų atsiklaustų, kokių iš tikrųjų.

*
Su Maryte Kontrimaite yra tekę bendrauti „Dienovidžio“ redakcijoje, Lietuvos rašytojų sąjungos klubo vakaruose, Lietuvos žurnalistų draugijos renginyje, rašytojų poilsio namuose Nidoje. Ištarus šią pavardę, literatūros žmonėms visų pirma, tačiau ne tik jiems, pirmiausia iškyla Armėnijos vardas. Akivaizdu kodėl – visas gyvenimas susijęs su šiuo kraštu, jo literatūra, tos šalies atgimimu ir dar daugybe sąsajų. Tačiau būkim nuoseklūs ir pabandykime ne tik sugrįžti į tos įdomios istorijos pradžią, t. y. į lietuvaitės pažinties su Armėnija pradžią, bet ir į tas dienas, kurios išmokė niekada nieko nebijoti.

*
Tas dienas dabar mena ir pora fotografijų, darytų tolimojoje Irkutsko srityje, aukso kasyklų centre Bodoibo, į šiaurės rytus nuo Baikalo. Vienoje jų ji – trimetė, su tėveliais ir dviem vyrenėmis sesėmis, kitoje – viena pati, jau aštuonerių, prieš pat kontrabandinį grįžimą į tėvynę.

Marytei buvo du metukai, kai išvežė. Tarp Plungės ir Telšių žaliuojančio gimtojo Vilkaičių kaimo, be abejo, negalėjo prisiminti, tačiau – prisipažino – sapnuodavo žydinčius medžius. Kadangi Sibire žydinčių medžių išvis nebuvo mačiusi, tai ir dabar sunkiai paaiškinama. Vėliau, kai jau rašė eilėraščius, žydėjimas tapo vienu iš pasikartojančių leitmotyvų jos poezijoje.

Išskirtinį charakterį turėjo visada. Buvo berniokiška. Gal todėl, kad gimė tėvams laukiant sūnaus. „Buvo paskutinė tėvelio viltis turėti sūnų, kurią aš sužlugdžiau, - šiandien su šypsena pastebi Marytė. – Bet charakteriui, matyt, kažkaip atsiliepė tėvų norai“. Nuo mažens įpratusi būti viena, nieko nebijojo. Tėvai išeidavo į darbą, gerokai vyresnės seserys – į mokyklą, o ji, likusi viena, dūkdavo su berniukais, laipiodavo po medžius, uolas. Sugrįždavo vėlai, dažniausiai po to, kai visi jau būdavo namuose. „Ar neatsitiko kas?“ – pastovus buvo tėvų rūpestis, ypač žinant pomėgį karstytis uolomis. Kai susigriebė skarlatiną, labai sunkią, komplikuotą, su viskuo, kas įmanoma, buvo apkurtusi, o ir apskritai visiškai sušlubavo sveikata. „Reikia keisti klimatą, kitaip mergaitė neišgyvens“, - išgirdo tėvai, ne savo valia atsidūrę ten, kur labai atšiaurios žiemos ir labai karštos, bet trumpos vasaros. Kaip jį pakeisi, per prievartą čia patekęs? Taip gimė sumanymas dukrą išsiųsti į Lietuvą. Parvežti slapčiomis sutiko tokio pat likimo žmonės, kurie buvo ištremti kiek anksčiau ir kuriuos 1955 metais išleido atgal.

Taip Marytė atsidūrė pas gimines Žemaitijoje. Pas keliomis dešimtimis vyresnę pusseserę, kurią vadino teta („negi sese vadinsi?“).

*
Nuotykiu paženklintas ir sugrįžimas.

Žmonės, kurie ją parvežė, išlaipino Plungėje, o patys, pasakę, kad lauktų ateinančios tetos, nuvažiavo toliau – Klaipėdon. Laukia laukia mergaitė, niekas neateina. Neliko nieko kito, kaip pradėti ieškoti dėdės Stiopos-milicininko, apie kurį neseniai buvo skaičiusi rusiškoje knygelėje. Žinojo, kad jis labai geras ir visada padės, jis paklydusius vaikučius veda namo. Nuo sugrąžinimo į Sibirą išgelbėjo atsitiktinumas – uniformuotas dėdė, kurį užkalbino, pasirodė esąs žemaitis geležinkelietis. Perskaitęs lapelį su adresu, padėjo susirasti giminaitę. O bešveičiant blynus ir pavėluotą telegramą atnešė.

Tie ketveri metai svetimoje troboje, nors ir pas tikrą pusseserę iš motinos pusės buvo labai nelengvi.

- Buvau išdykęs, baisiai nepaklusnus vaikas, užsispyręs, bjauraus būdo. Todėl gaudavau į kailį, - su šypsena, lyg ir pateisindama giminaitę, sako Marytė, tik labai jau skaudi pastaba: - Kai lupa tėvai – viena, o kai ne – visai kas kita...

Žingeidi buvo. Nepaprastai. Betgi žingeidumas – ne nusikaltimas? Klajodavo po Žemaičių Kalvariją. Visus kalnelius aplandžiodavo, visus Lurdus išstudijavo. Tačiau ilgiausiai užsibūdavo mokyklos bibliotekoje. (Tik antroje klasėje buvo problemų – pirmąjį diktantą mokytoja įvertino vienetu, nes metai, prabėgę rusiškoje mokykloje, pasirodė nieko neverti). Buvo tikras knygų vaikas. Po pamokų iki tol likdavo bibliotekoje, kol išvarydavo. Iš pradžių bibliotekininkė lyg ir pyko, o paskui pradėjo vertinti, kaip pačią didžiausią skaitytoją. Po to, kai patikrino penkių knygų, perskaitytų per tris dienas, turinį. Įlįsdavo Marytė tarp knygų eilių, susirasdavo ką nors naujo ir skaitydavo.

O kai prarijo knygą „Dievai, kapai ir mokslininkai“, „susirgo“ archeologija. Na ir sugalvojo: ir ji privalo keliauti ir atrasti kokį miestą. Išsiruošė Mesopotamijon.

Buvo vasaris, tuoj po mergaitės vienuoliktojo gimtadienio. Keliai užpustyti, autobusai nevažiuoja. Įsidėjo į tolimąją kelionę pusę kepaliuko duonos ir pasaulio žemėlapį, t. y. mokyklinį atlasą bei naujausią knygą, pirktą už tėvų atsiųstus kišenpinigius, - Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“. Užpustytą penkiolikos kilometrų kelią nuo Žemaičių Kalvarijos iki Telšių įveikė iki vakaro, vis pasisėdėdama, sumaumojusi visą duoną. Knygą taip pat beveik visą perskaitė. Jos herojus pasirodė toks artimas – juk ir ji tuos kelerius metus panašiai gyveno. Koks buvo planas? Toks, kokį sufleravo Džekas Londonas ir kiti keliautojai – įlipti į traukinį, kuris važiuoja į pietų pusę, nuvažiuoti iki sienos; ji – nedidelė, kaip nors pralįs. Na, o ten jau bus šilta, gera, ten auga visokie geri valgomi dalykai, taigi nepražus.

Tikrovė pasirodė kiek kitokia. Telšių geležinkelio stotyje rado uždarytus prekinius  vagonus, o prie keleivinių stovintys palydovai atidžiai tikrino išvažiuojančių bilietus. Atsisėdo mergaitė atokiausiam stoties kamputyje ir apsižliumbė. Tik dabar suprato, jog padarė didelę nesąmonę. Kai užkalbino kažkoks dėdė, papasakojo savo istoriją, tik Mesopotamiją pakeitė į Sibirą, kur tėveliai gyvena. Regis, nelabai protinga buvo įsivaizduotą šalį pakeisti konkrečia, bet jau buvo 1958 metai ir pavojus nebebuvo toks didelis. Tiesa, į milicijos vaikų kambarį vis dėlto nuvedė, ten pralaikė porą dienų, kol užsnigtus kelius išvalė, ir sugrąžino pas giminaitę. „Na, dabar tai jau gausiu“, - galvojo Marytė, tačiau nieko panašaus tąsyk neatsitiko.

- Buvo sūnaus palaidūno variantas. Skaniai vaišino, meilę visokiais būdais rodė. Ta proga į namus atėjęs mokytojas dar ir knygutę padovanojo – Antano Vienuolio „Padavimus ir legendas“.

*
Nieko nuostabaus, kad tokiai knygų rijikei jau pradinėje mokykloje pasirašė pirmieji eilėraščiai. Nors pradžia tikriausiai reikėtų laikyti vaikiškų prasivardžiavimų surimavimą. O rimtai rašyti pradėjusi (tai, žinoma, pačios M. Kontrimaitės žodžiai) trečioje klasėje. Kai išsiaiškino ritminę struktūrą, rimavimo plonybes, kai perskaitė ne vieną poezijos tomelį (kartu su pasakų, kelionių, nuotykių knygom būtinai parsinešdavo eilėraščių), prirašė pilną sąsiuvinį filosofinių eilėraščių, maždaug tokio pobūdžio – metai praeina, praeisim ir mes. Buvo ir ypatingas eilėraštis Žolinės tema, kurio paskutinį posmelį ir šiandien atsimena:

Manoji rūtelė važiuos traukiniais

Į Sibirą rūstų vingiuotais keliais.

Tenai į namus tremtinių ji paklius,

Pasveikins mielas sesutes, tėvelius...

Na, o šiaip jau meilę poezijai parsivežė dar iš Sibiro. Mama Lietuvoje buvo pradinių klasių mokytoja, mokėjo atmintinai daug Maironio, Brazdžionio, kitų poetų eilėraščių, kuriuos ne tik deklamuodavo, bet ir dainuodavo. Nors ir buvo vabalas, Marytė gerai pamena, kad „Leiskit į tėvynę“ traukdavo su visais.

O bebaigdama mokyklą jaunųjų konkurso laureate tapo jos literatūros mokytojo Klaipėdos dešimtojoje vidurinėje iniciatyva. Nors savo kūrybos niekur nespausdino, gal tik geriausiems draugams kai ką buvo rodžiusi, mokytojas vis dėlto žinojo, kad Marytė rašo. Konkursui pats parengė vieną jos mokyklinį rašinį, o eilėraščių tiesiog pareikalavo. „Neduosi, penketo metiniame nebus“, - pasakė vienuoliktokei. Argumentas rimtas, nepajuokausi. O jau po to viskas klostėsi kaip pasakoje.

Mokėsi uostamiestyje, nes tėviškėje vidurinės nebuvo, gyveno pas seserį. Tąsyk buvo parvažiavusi pas tėvukus. Atėjo pranešimas, kad ji laimėjo konkursą, kad tokią ir tokią valandą turi būti Klaipėdoje, iš kur organizuotai nugalėtojus veš į Vilnių. Pavėlavo, o mokykloje pasakė: „Teks važiuoti vienai. Tu – mūsų laureatė. Niekaip be tavęs“. Kai nuvažiavo, buvo jau vakaras. Naktį praleido geležinkelio stotyje, kaip šiandien pamena, su Gi de Mopasano „Mieluoju draugu“. Nemiegojusi nuėjo į Švietimo ministeriją, kur išgirdo: „Oi, mes tavęs jau pasigedom! Tu – mūsų laureatė“. Pasirodo, jau ne tik Klaipėdos, bet ir respublikos mastu. Ir už rašinį, ir už eiles. „Važiuosim į televiziją“, - pasakė.

Sugrįžusiai iš sostinės klasiokai sakė, jog pirmas daiktas, ką televizijos ekrane parodė, buvo jos uodega ant pakaušio surišti plaukai. O skaitė savo kūrybą dviguba laureatė gerai, kaip tikra rašytoja.

Toks buvo literatūrinis debiutas. Netrukus kūrybą išspausdino „Moksleivio“ žurnalas. Kai atvažiavo laikyti stojamųjų į universitetą, ją jau žinojo.

Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Kartu mokėsi Petras Dirgėla, Onė Baliukonytė, Viktoras Brazauskas, na ir šiaip literatūra besidominčių, gabių buvo pakankamai daug. Iš tų metų didžiausia meilė liko dėstytojai Marijai Bieliauskienei, kuri vedė literatūros seminarą ir mokėjo sudominti, atnešdavo tokių dalykų, kuriuos tik archyvuose galėjo gauti, fonduose, prie kurių laisvo priėjimo tuomet nebuvo. Ir dar. Dėstytoja pakišdavo idėjų ir leisdavo pasiginčyti, išsakyti savo nuomonę, mokė kritiškai mąstyti.
Pirmoji knyga „Kristalo atskala“ (labai jau mandriu pavadinimu, anot dabartinės M. Kontrimaitės) išėjo jau gavus diplomą, 1971-aisiais. Gavusi laisvą diplomą, įsidarbino M. Mažvydo bibliotekoje, fonduose. Iš pradžių paprasta knygų nešiotoja. Nors netrukus buvo paaukštinta iki skyriaus vedėjos pavaduotojų, taipogi netrukus pasiprašė ir atleidžiama. Gal čia kažkiek ir Viktorija Daujotytė kalta, su kuria artimai draugavo. Būsimoji akademikė iš kažkur išgirdo, kad ieškoma būsimųjų literatūros vertėjų, t. y. kas norėtų mokytis broliškų respublikų kalbų. Žinojo, kad Marytė gabi kalboms, kai ko jau pati savarankiškai mokėsi. Taip atsidūrė Rašytojų sąjungos pirmininko Alfonso Maldonio kabinete. Atėjo jau apsisprendusi, gerai žinodama, kur norėtų išvykti. Tik į Armėniją! Kodėl? Į musulmonų kraštus geriau nereikia, juk ji moteris. Iškart atmetė Vidurinę Aziją, kur rašoma rusiška abėcėle. Moldavijoje – lygiai tas pats, o dar ir tradicijos praradimas. Liko Kaukazas. Tik ne Azerbaidžanas, kur „ta pati muzika“ – rusiškas šriftas ir nulis tradicijų. Gruzijoje jau lankėsi, ten nelabai patiko, nes žiauriai užkabinėjo.

- Išleisim tave, jauną, gražią, pagrobs tie armėnai, - lyg rimtai, lyg juokais pasakė Rašytojų sąjungos pirmininkas.

M. Kontrimaitė patempė nosį ir pasakė:

- Dar ko. Nebent aš pati ką nors pagrobčiau.

O susitikus po poros metų, Alf. Maldonis priminė: „Pasirodo, žodį moki tęsėti“.

Iš stažuotės Marytė sugrįžo ne tik gerai įvaldžiusi armėnų kalbos subtilybes, bet ir vyrą iš kalnuoto Kaukazo parsivežė bei trejų mėnesių dukrą.

*
- Gana drąsu buvo vienai išvažiuot?

- Aš nemokėjau bijot, - ne pirmąsyk ištaria Marytė. – Aš visą gyvenimą niekad nemokėjau bijoti.

Draugaudama su vaikėzais, dar paauglystėje buvo išmokusi rūkyti, dėl šito, artėjant prie Jerevano, sulaukė ne visai malonios pastabos: „Matosi, kad tu gera mergaitė. Bet traukinyje geriau nerūkyk. Kai kas gali ne taip suprasti“. To blogo įpročio pavyko atsikratyti tik kai laukėsi dukters.

Atvažiavo į tolimąjį kraštą su trim galingais raštais: Kultūros ministerijos, Rašytojų sąjungos ir Vilniaus universiteto rektorato. Iš tenykštės ministerijos atvežė į universiteto bendrabutį, kuriame gyveno nemažai studentų iš užsienio, „įteikė“ rimtiems vaikinams ir pasakė: „Šefuokit. Atsakot savo galva. Čia – didelė rašytoja, ji vers mūsų literatūrą į lietuvių kalbą“.

Per pirmuosius metus išmoko armėniškai taip, kad galėjo susikalbėti. Antraisiais pradėjo daryti viduramžių poezijos pažodinius vertimus. Tos, dėl kurios – žinojo – Lietuvoje neturės su kuo pasikonsultuoti. Būdavo, kad visi katedros dėstytojai įsijungdavo į aiškinimus, ką vienas ar kitas žodis reiškia, o gal tai yra skolinys iš arabų kalbos ar barbarizmas, ar dar kas nors.

Išvertė jaunųjų poezijos pluoštą. Atspausdino Lietuvoje. Viena pirmųjų publikacijų lietuviškai buvo ir Nahapeto Kučiako, viduramžių poeto simpatiški ketureiliai. Tais laikais, kai jis gyveno, dominavo religinė poezija, o čia – laisva, pasaulietinė.

Vertė nemažai, planų, svajonių buvo dar daugiau. O savo eilėraščių beveik neberašė. Kodėl? Viename ten parašytame lyg ir yra atsakymas: Dabar supratau, kodėl mano krašto paukščiai svetimoj šaly negieda. Užtat piešė kaip niekada daug. Pastele – Lietuvos vaizdus iš atminties, pieštuku – portretus.

*
Paklausta, kokiais vertimais labiausiai didžiuojasi, M. Kontrimaitė visų pirma pamini rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982) bei „Septynias giesmes apie Armėniją“ (1984).

Pirmojoje knygoje – XX a. armėnų tarybinė lyrika, ten sudėti geriausi 27 poetai. Juos atrenkant turėjo didelę laisvę, buvo apribotas tik skaičius. Su savo sąrašu nuvažiavo į Armėniją, derino. Jai pradėjo siūlyti ir tą, ir aną, ir trečią. Gerai, sakė Marytė, o ką brauksim iš sąrašo? Paskui padarė visų kūrinių pažodinius vertimus. Talkino  Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Jakštas, kiti kolegos. Pati išvertė penkis poetus, iš kurių jai mieliausias buvo Paruir Sevak – vienas stipriausių praėjusio šimtmečio armėnų poetų, žuvęs tais metais, kai Marytė atvyko stažuotėn. Plačiai buvo kalbama, kad avarija, į kurią pateko, jam buvo suorganizuota. Tai buvo poetas-maištininkas, ginčijęsis su korifėjais, užerzinęs daug ką, daug kam neįtikęs. Tarp kitko, vertęs Eduardą Mieželaitį, tiesa, ne iš originalo.

„Septynias giesmes apie Armėniją“ parašė puikus eseistas ir poetas Gevorkas Emino. Nors toje knygoje, kurioje daug galingų eilučių apie kalbą, raštą nuo seniausių iki naujausių laikų, yra ir kai kurių tarybinių akcentėlių, ji ir šiandien nepraradusi savo vertės. Dirbdama prie šios knygos, Marytė išvertė tiek poezijos, kiek buvo jos pirmojoje knygoje.

Ilgainiui išmėgino, patikrino, ką gali vadinti savo kraujo poetais. Įsitikino: savo dvasinės kraujo grupės poetus gali versti lengvai, kitokių geriau neliesti. Pavyzdžiui, tokių kaip Hovanesas Tumanianas. O J. Strielkūnas, anot Marytės, iš jos darytų pažodinių vertimų šį klasiką vertė visai neblogai. Kaip tai paaiškinti, ir šiandien negali.

Iš dabartinių autorių labai artima Vahagno Grigoriano, beje, gyvenančio Vilniuje, proza. Jau buvo kelios publikacijos „Metuose“, „Literatūroje ir mene“. Šiuo metu M. Kontrimaitė baigia versti naują labai įdomią apysaką, savo eilės laukia romanas, už kurį jis gavo Armėnijos nacionalinę premiją. Kolega yra vedęs lietuvę, turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Marytė įsitikinusi, jog Vahagnas turėtų būti priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Be savo originalių kūrinių į armėnų kalbą jis yra išvertęs Jono Avyžiaus ir J. Baltušio kūrinių, populiariąją lietuvišką pasaką „Eglė – žalčių karalienė“.

Deja, liko neįgyvendinta M. Kontrimaitės idėja (tai turėjo būti disertacijos tema) išnagrinėti muzikinę armėnų ir lietuvių poezijos pusę. Dukros gimimas sutrukdė. Tačiau Vincą Mykolaitį-Putiną, kaip muzikinį autorių – ne skambumo, o vidinės struktūros prasme – išnagrinėjo.

Pati didžiausia svajonė – išversti epą „Sasūno pakvaišėliai“. Tai labai įspūdingas kūrinys. Tiesa, vieno poeto pusiau eiliuota forma jo dalis – „Dovydas Sasūnietis“ – yra išversta į lietuvių kalbą, tačiau tai, anot Marytės, visai ne tai.

Galgi kas nors iš kolegų armėnų yra išvertęs jos eilių? Atsakymas kontrimaitiškas:

- Neleidau. Perdaug gerai moku armėniškai, kad suprasčiau, jog sudarkys. Pati esu išsivertusi porą eilėraščių. Netgi pagyrė, kad gerai.
Tačiau tais sugebėjimais nepiktnaudžiavo.

*

Su Armėnija susiję daug M. Kontrimaitės veiklos sričių, ne tik vertimai: pagalba likviduojant žemės drebėjimo pasekmes, pastangos, siekiant akcentuoti turkų genocidą, dalyvavimas referendume dėl Nepriklausomybės, o kur dar Kalnų Karabachas, Sumgaitas, be to, Armėnijos problemų priminimas pasauliui, panaudojant įvairias tribūnas Vilniuje, visų pirma, Sąjūdžio mitingus.

- Na matot, kai labai gerai įsigilini, o aš tikrai labai stengiausi įsigilinti, ir ne tik į kalbą, bet ir į istoriją, negali likti abejingas, - labai paprastai aiškina M. Kontrimaitė. – Ypač mane sukrėtė jų genocidas, kuris tarybiniais metais buvo stipriai užspaustas. Rusija neleido apie tai kalbėti, iki pat 1965-ųjų. Ir oficialaus pripažinimo nebuvo net iki 1988-ųjų, kol šito nepaskelbė Armėnijos Aukščiausioji taryba ir buvo įvesta komendanto valanda.

O apie Kalnų Karabacho problemą sužinojo dar pirmaisiais stažuotės metais – bendrabutyje gyveno kelios studentės, kilusios iš ten, su jomis artimai bendravo. Ne vieno žodžio reikšmę Marytei padėjo išsiaiškinti. O atvirumo valandėlėmis išgirdo tai, apie ką tuomet garsiai nebuvo galima kalbėti. Kad šalia sienos su Azerbaidžanu esantys armėnų ir azerbaidžaniečių kaimai gyvena labai nevienodai: į azerbaidžaniečių kaimą dujos atvedamos, į armėnų – ne, armėnai įvairiais būdais terorizuojami.

- Vis apsilankydavot Armėnijoj?

- Vos ne kasmet. Kalbėjau mitinguose, pačiais sunkiausiais metais – per radiją, televiziją. Sakiau: „Klausykit, aš čia visokių pesimizmų girdžiu, nepasiduokit, juk esat tokia galinga tauta. Tauta, laimėjusi šeštajame amžiuje Avarairo mūšį, o 1918-aisiais atmušusi turkų armiją, išgelbėjusi savo Respubliką turėdama tik savanorių būrius. Turite tokią seną kultūrą. Kovokite iki galo!“
Armėnai jau žinojo Lietuvą kaip lyderę išsilaisvinant. O M. Kontrimaitę pažinojo visas Jerevanas. Moterys gatvėje apkabindavo, bučiuodavo, vadino seserimi.

Simpatijų Lietuvai ypač atsirado po žemės drebėjimo – Lietuvos užuojauta buvo labai stipri. Marytė daug prisidėjo, kad žmonių surinktos aukos būtų išdalintos konkretiems pabėgėliams, o nenukeliautų į bendrą sąjungos fondą.

Referendume dėl Nepriklausomybės M. Kontrimaitė buvo stebėtoja. Kartu su vyru važinėjo Armėnijos pakraščiais, kurie, beje, tuo metu buvo apšaudomi. Baisu buvo savo akimis pamatyti tik ką sušaudytą milicijos automobilį ir aukas jame. Teko ir bombų sprogimą iš arti pajusti.

Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, susikūrė Sąjūdis, M. Kontrimaitė ne tik labai stropiai lakstė į visus mitingus, bet ir taip pat stropiai stengėsi perduoti Lietuvai, kas vyksta Armėnijoje, nes tuometinė mūsų spauda apie tai tylėjo. O kai pradėjo skelbti, bandė sudaryti nuomonę, kad tokie ir anokie pešasi, o Rusija stengiasi juos sutaikyti. Sumgaitas, Baku, vis baisesnės skerdynės ir – dezinformacija. Marytė stengėsi išlįsti į mitingų priekį ir paversti tai informacija. Na, o kai pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dienomis niekaip nesisekė „pramušti žodį“ iš Armėnijos tiesiog lakūno kabinoje atskridusiems dviems atstovams, o organizatoriai jau turėjo paruoštą sprendimą Kalnų Karabacho tema – absoliučiai nulinį, maždaug „gyvenkite draugiškai“, M. Kontrimaitė užsiutusi prasiveržė pro žaliaraiščius, užlipo į sceną, viešai suplėšė savo mandatą ir numetė pirmininkaujančiam Vytautui Landsbergiui po kojomis. Pirmininkas paklausė, kodėl anksčiau nieko nesakė. Marytė paaiškino, kad per tas porą dienų visų, kuriuos tik pažinojo, prašiusi.

„Gerai, gerai, vėliau“, - vis numodavo ranka kolegos rašytojai, tuometiniai Sąjūdžio lyderiai. Buvo labai nepatogu prieš žmones, tokiomis sunkiomis sąlygomis pasiekusius Vilnių.

Iš pirmųjų lūpų išgirsti tiesą apie sudėtingą Armėnijos situaciją suvažiavimo dalyviams vis tik pasisekė.

*

Kokia Armėnija šiandien? Kokie Lietuvos ir Armėnijos ryšiai? Kuo išskirtinė jos literatūra?

- Ačiū Dievui, jau abi ambasados yra. Ypač kai Lietuvoje atsirado ambasada, vis daugiau kultūros žmonių pakviečia, pasaulinio lygio atlikėjų koncertai vyksta, - pasidžiaugia M. Kontrimaitė, kuriai su vyru iki tol ilgokai teko būti neoficialiais ambasadoriais.

O tuo pačiu su liūdesiu pripažįsta:

- Tačiau Lietuvos požiūris į Armėniją truputį pasikeitęs dėl mūsų santykių su Azerbaidžanu, vis žadančiu naftos.

Armėnijoje pastaraisiais metais daug kas keitėsi. Kai paskutinįsyk buvo Jerevane, kiek ten visokių statybų, eklektikos kokios aptiko. Vis dėlto ir ten visko yra – ir užkulisinės kovos vyksta, įvairios perturbacijos, yra ir korupcija. O ją labiausiai sužavėjo atliekami įdomūs tyrinėjimai archeologijos srityje.

- Archeologija vis dar traukia?

- Taip. Juk ten tokios senos, gilios šaknys, nueinančios gal net į pasaulio pradžią. Armėnai tikrai yra autochtonai (t. y. tenykščiai – L. P.-K.), aš tuo neabejoju, pilnai pritariu Ivanovo ir Gamkrelidzės teorijai, kad indoeuropiečių kalba formavosi maždaug Armėnijos kalnynuose. Atrandami bendri žodžiai su šumerų, asirų kalbomis, ir tai yra ne skoliniai, ne iš kitų perimti, o tiesioginiai, tai yra be galo įdomu. Apie tokius tyrinėjimus mielai skaitau ir dabar.

Armėniją Lietuvai priartinusiai M. Kontrimaitei skauda širdį dėl dabartinio požiūrio į šią iškilią valstybę, ypač jaunimo, kuriam Armėnija ir Turkmėnija maždaug tas pats. Kol lietuviai dar važinėjo į Armėniją parsivežti batų, nes jų kooperatyvai pirmieji pradėjo juos gaminti pagal vakarietiškus modelius, kažkiek susipažindavo su tuo ypatingu kraštu. Anot Marytės, ten kiekvienas taksistas pradėdavo šneką nuo klausimo: „Ar žinot, kad mes pirmieji krikščionys pasaulyje? Kad Šventą Raštą išsivertėm dar penktajame amžiuje?“

Armėnijoje buvusi pačiais lemtingiausiais XXI a. pradžios jos gyvenimo momentais, M. Kontrimaitė daug galėtų papasakoti. Juk seserimi vadinta Marytė asmeniškai buvo pažįstama ir su pirmuoju prezidentu, premjeru, kitais svarbiais valstybės žmonėmis. Ji prisipažįsta, jog draugai ir pažįstami jau senokai spaudžia visa tai užrašyti, tačiau vis laiko trūksta. Šiaip jau visokių fantazijų Armėnijos tema galva pilna, net romaną yra sumaniusi apie Kilikijos – XII-XIV a. prie Viduržiemio jūros iš pabėgėlių susiformavusios paskutinės Armėnijos nepriklausomos valstybės – valdovę.

Pastaraisiais metais taip stropiai, kaip anksčiau armėnų literatūros nebeseka. Pirmiausia todėl, kad nėra galimybės prenumeruoti. Tenka pasitenkinti tuo, ką bičiulis V. Grigorianas atveža.

- Armėnijos šiuolaikinėje literatūroje vyrauja modernizmas, kaip ir pas mus, ir jo yra visokio, - sako M. Kontrimaitė.

*
Poezijos pavasarių ir kitų susitikimų su skaitytojais metu M. Kontrimaitės dažnai paprašo ką nors paskaityti armėniškai. Ji pasielgia kiek kitaip – padainuoja. Marytės įsitikinimu, daina lengviau suprantama.

Taip, balsą turi neblogą, neatsitiktinai universiteto chore dainavo. Dar puikesnį  turi jaunesnioji dukra Justina, su kuria namuose kartu daug dainuota. Pastaraisiais metais ji susidomėjo senovine armėnų melodika, ypač giesmėmis. Mama padeda iš viduramžių kalbos iššifruoti tekstus, kurie nelabai suprantami net šiuolaikiniams armėnams. O Marytė jų mokėsi. Justina jau ir koncertuoja, dažniausiai bažnyčiose. Nemokamai. M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Lietuvos dailės instituto ir Lietuvos muzikos akademijos auklėtinė skaityti ir rašyti armėniškai išmoko pati, neraginama ir nemokoma. Taip, kaip ir vyresnioji Vega, istorikė, kurios kursiniai ir diplominis darbai susiję su Armėnija – Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo armėniškus veikalus tyrinėjo, tikrino, kažką dar ir pakritikavo.
O kaip Marytės vyras ir vaikų tėvas Ruslanas Harutiunianas išmoko kalbėti lietuviškai, sako net nepajutusi, nes namuose kalbėdavo armėniškai – taip tobulino savo, vertėjos, įgūdžius. Kol vieną dieną, svečiuojantis jos pusbroliui, išgirdo kalbant lietuviškai. Buvo labai miela ir netikėta, nes ten, kur dirbo – Projektavimo institute, populiariausia „internacionalinė“ – rusų kalba.
Nors Ruslanas iš profesijos matematikas-programuotojas, jo domėjimųsi ratas platus. Jo šeimoje buvo ir muzikų, ir tapytojų. Tapo ir jis pats. O Marytė, kuri bendrabutyje nuo pat pradžių bendravo su jo kompanija, padarė įspūdį pirmiausia todėl, kad labai giliai vertino armėnų kultūrą, tokių minčių jis nebuvo girdėjęs net iš ten studijavusių artimų bičiulių armėnų. Apie jų tautinį epą ir iki šiol rimtesnės charakteristikos nėra girdėjęs.

- Aš daug karštesnio būdo negu jis, - sako M. Kontrimaitė. – Jis labai ramus ir pusiausvyros žmogus. Pažįstami juokauja: „Tai tu armėnė, o jis – žemaitis“.

*
Jau lygiai dešimt metų, kai M. Kontrimaitė vėl dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute moksline redaktore. Sugrįžo ten, kur kažkada ilgokai dirbo. Sugrįžo iš Seimo, kur buvo ir vertinama, ir kur atlyginimas gerokai didesnis. Tai aiškina labai paprastai: „Pamačiau, kad ateina labai keistas kontingentas“. Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis ant jos pareiškimo užrašė: „Neprieštarauju, bet apgailestauju“. Buvo patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Tuo metu buvo priiminėjami Europos Sąjungos įstatymai – viskas, kas su tuo susiję, guldavo ant Marytės darbo stalo. Neretai darbo diena baigdavosi vidurnaktį.
Tokiomis sąlygomis, žinoma, didelių kalnų literatūroje nenuversi.

O koks gi politiko idealas M. Kontrimaitei? Atsakymas kiek netikėtas –  Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Žmogus, kuris mokėjo gerai dirbti, o kai reikėjo pasitraukti, pasitraukė.

- Reikia pagaliau išleisti ketvirtąją eilėraščių knygą, - sako Marytė. Ji jau beveik parengta. Didžiąją rinkinio dalį sudarys religiniai eilėraščiai.

Nors aktyvioji politika buvo gerokai įsukusi, plunksnos niekada nebuvo padėjusi. Vis šį tą rašė, kai ką vertė. Štai ir dabar, kai su anūkais poilsiauja Nidoje, neduoda ramybės Vlado Braziūno eilėraščių vertimai. Ne taip paprasta į armėnų kalbą išversti poetą, kurio tokia komplikuota metaforika, toks gudrus žodžių žaismas. Vladas dalyvavo Armėnijoje vykusioje šventėje, jos organizatoriai leidžia almanachą, tenka talkinti.

Toli gražu ne viskas prie širdies, ką šiandien rašo kolegos. Nors turbūt gerai, kad visko yra, sako Marytė, tačiau superultramodernių kūrinių, tokių, kai akivaizdžiai matosi, jog viskas dėl efekto, padirbta, ir nemėgsta, ir neverčia.

Kaip rašytoją labiausiai jaudina pasikeitęs visuomenės požiūris į tikrąsias vertybes. Džiaugiasi galėdama vėl didesniąją savo laiko dalį skirti literatūrai.

Antrąjį ir trečiąjį poezijos rinkinius skiria net dvidešimt vieneri metai. M. Kontrimaitė savo knygos „Palei pat gyvenimą“ nugarėlėje taip juos apibūdino: „Gyvenimas tapo įdomesnis už literatūrą, o aš niekada nebuvau „grynojo meno“, uždarosios poezijos kūrėja. Teko patirti ir puikių, ir šiurpių išgyvenimų. Ne kartą iš arti pamačiau taikiai miniai grasinančius tankus, vaikščiojau po žemės drebėjimo nusiaubtus miestus; Vilniuje karo pabaisos pražlegsėjo visai šalia, palikdamos kruviną šliūžę; „Grado“ pabūklų daužomais siaurais keliais vežiau labdaros krovinį į Kalnų Karabachą, o ten kasdien per bombardavimus kritau su visais žemėn, laukdama – pataikys ar nukris atokiau. Ir didysis vilties pakilimas, skausmingas pabudimas iš euforijos, nelengvas prisitaikymas prie staigiai kintančios kasdienybės... Viso to negaliu sutalpinti į eilėraščius – tik atgarsius, atspindžius. Todėl šio rinkinio būtent toks pavadinimas.“

*
- Ar tikite likimu?

- Manau, kad ne... Nelabai tikiu... Nors ir buvo tam tikrų momentų, kai ką pakreipusių. Bet aš manau, kad tai galima vadinti ir Apvaizda. Man geriau patinka šitas žodis. Likimas? Fatum? Chm... Graikiška deivė, kuri daro šunybes. Ne. Man geriau patinka žodis Apvaizda.

- Vis prisimenu tuos jūsų vaikystėj sapnuotus žydinčius medžius. Sapnų žinovai aiškintų tai, kaip būsimą sėkmę. Šiaip ar taip, tai kažkas į tą pusę, ar ne?

- Visiškai realistiškai tai aiškinu. Iš tikrųjų aš juos buvau mačiusi kūdikio akimis. Žinoma, tai, ką dvejų metų buvau mačiusi, negalėjau atsiminti. Bet pasąmonėj tie vaizdai liko. Ir tai buvo taip gražu, kad paskui jie man ir pradėjo sapnuotis. O kai Lietuvoj pirmą kartą pamačiau žydintį sodą, buvau kaip apkvaitusi. Tai buvo mano sapnų išsipildymas.

- O kas jums kūryba?

- Nežinau. Negaliu pasakyti taip paprastai. Na, aš jaučiu, kad man jos labai reikia. Man jos tiesiog labai reikia. Kai kuriais momentais kūryba būdavo tiesiog išsigelbėjimas.

- Požiūris į kūrybą – koks buvo, kai pradėjot rašyti ir koks dabar?

- Jei anksčiau galvojau tik apie saviraišką, rūpėjo parašyti tai, kas tuo momentu man pačiai labai aktualu, dabar daugiau galvoju apie tuos, kurie skaitys. Aš niekada nerašiau labai jau drastiškų dalykų, jie man nesirašė, joks purvas, jokia nešvankybė į eilėraščius nesidavė įrašomi. Tiek daug yra disharmonijos pasaulyje, kad man niekada jos nesinorėjo dauginti, norėjosi ir norisi kažką kita daryti.

- Labai daug laiko atidavėt visuomeninei veiklai, ir kūryba, aišku, dėl šito gerokai nukentėjo...

- Šiaip jau aš kūrybos nevaldau, jinai mane valdo. Kartais labai galiu norėt kažką parašyt, bet nė už ką nesirašo. O jei nesirašo, tai ir nerašau. Niekada nesikankinu prie stalo, galvodama, kad kažką išspausiu iš savęs. Nesu iš tų juvelyrų, kurie šlifuoja. Eilėraštis man dažniausiai pats mintyse pasirašo. Labai dažnai mintyse ir subraukau, ir išmetu į šiukšlių dėžę. Užrašiusi popieriuje, tik truputėlį koreguoju. Vienąkart buvo taip, kad prieš pat užmiegant visas eilėraštis pradėjo eiti. Pusiau snausdama atsisėdau, užrašiau. O rytą atsikėlusi skaitau ir galvoju: „Po perkūnais, kas gi jį parašė?“ Gal kažką skaičiau ir perrašiau? Pasirodo, tikrai mano. Ir susirimavo pats švariai. Ir praėjus ilgesniam laikui, atrodo, jog tai labai normalus eilėraštis. Ko gero, vienas iš mano geriausių.

- Ar pavadintumėt kurį nors geriausiu?

- Vieno konkrečiai neišskirčiau.

Anūkė Rūta, besiklausanti pokalbio, kažką sufleruoja.

- Kokį eilėraštį Rūta mini?

- Paskutinį... Ne, jis anaiptol nėra geriausias, tik vienas naujausių.

O šiaip – yra keletas eilėraščių, kurie kai kam reikalingi. Tai – eilėraščiai tremties tema, sibirinė poemėlė, įtraukta į mokyklinę programą, gal dar meilės lyrika iš antrosios mano knygutės. Joje daug meilės lyrikos. Po jos pasirodymo per Poezijos pavasarį viena mokytoja kalbėjo: „Mergaitės po pagalve laiko tuos eilėraščius“. Ir šiandien džiaugiuosi, kad tai – švarūs eilėraščiai. Dabar kartais tom temom būna tokių, kad jaunam žmogui geriau jų ir neskaityti.

Na, o šiaip nesusireikšminu per daug... Tiesa, dar man labai brangūs eilėraščiai religine tematika. Kai kurie jų grynai maldos. Gana ilgai buvau nutolusi nuo tikėjimo, o tai ne taip dažnai atsitinka be galo pamaldžių tėvų vaikams. Mano mama buvo ateitininkė-eucharistininkė. Žinot, kas yra eucharistininkai? Tie, kurie ypatingai daug dėmesio skiria pamaldoms.

- Kas dėl šito kaltas?

- Pirmiausia galbūt tie ketveri metai be tėvų. Per tą laiką, kol jie parvažiavo iš Sibiro, prisiskaičiusi visokios mokslinės-populiariosios literatūros, jau buvau praradusi savo vaikišką tikėjimą. Šventąjį Raštą iš naujo atradau netikėtai pačiai sau, nors ir prieš tai buvau skaičiusi, ir ne vieną kartą. Netgi kursinį vieną rašiau, kuriame reikėjo „perkąsti“ įvairius Šventojo Rašto tekstus. Atsiverčiau, žiūriu – Dieve šventas, taigi viskas čia pasakyta, visiškai viskas, ir dar man. Mums.

Beveik stebuklas: Sausio tryliktąją, kiek beatsiversdavau Naująjį Testamentą, kokius penkis kartus iš eilės atsivertė toj pačioj vietoj. „Viešpats jus išlaisvino, tai stovėkite tvirtai ir nesiduokite įkinkomi į vergystės jungą“. Išbėgdama prie Seimo, dar kartą atsiverčiu, ir vėl tos pačios eilutės iš Pauliaus laiškų. Tiesiog pastiprinimas...

Daug kas man padėjo. Grįžau labai nuosekliai – su viso gyvenimo išpažintim, su viskuo. Stengiuosi būti normali krikščionė ir katalikė. Ne fanatikė, gink Dieve.

Mano vyras – ne katalikas, jis – armėnų apaštalinės bažnyčios atstovas. Labai norėjau, kad pasikrikštytų būtent toje bažnyčioje, buvo nekrikštytas išvis. O santuoką mes čia, Lietuvoj, priėmėm. Su vyskupo leidimu. Jis pasakė, kad labai artimos mūsų krikščionybės šakos, labai artimos, artimesnės negu kitos.

*
Iš M. Kontrimaitės atsakymo į vienos anketos klausimus: „Didžiausias laimėjimas, kad gyvenu, nes jau keturis kartus buvau „nurašyta“: porą kartų vaikystėje Sibire, vėliau – 1977 ir 1985 metais mano artimiesiems buvo pasakyta, kad nėra vilties“.
Jau senokai M. Kontrimaitės gyvenimą kartina leukemija, tačiau ji ne iš tų, kurie linkę pasiduoti. Daug sudėtingų akimirkų teko patirti. Kas neleido palūžti?

- Iš dalies – tvirtas užsispyrimas. Juk esu šimtaprocentinė žemaitė. Na, o didele dalim – tikėjimas.

Dar derėtų pridėti, kad, būdama fiziškai trapesnė už daugelį, Marytė iš kitų išsiskiria ir drąsios bei aktyvios pilietinės pozicijos publicistika. Nemažai jos Lietuvą pasiekė ir iš karštųjų Armėnijos taškų. Įvertinant šiuos nuopelnus Lietuvos žurnalistų draugija 2013 metais M. Kontrimaitę pagerbė Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

Regis, išskirtiniausi charakterio bruožai – iš tėvo, kurį pažinojusieji labai mylėjo ir gerbė. Buvo ir fiziškai, ir dvasiškai stiprus. Pusiausvyros žmogus, gailėjęs ir artimo, ir bjauraus. Kai grįžo iš Sibiro ir sovietinė valdžia leido nusipirkti savo namus, tiesa, jau labai apleistus, sukiužusius, Marytė su tėvu atstatė gimtąją trobą. Kai kažkas padegė, dar sykį atstatė. Po tėvo žūties avarijoje ilgai negalėjo atsitokėti. Dukrą pavadino senelio vardu.

Justinas Kontrimas didžiuotųsi savo jauniausiąja atžala.
                                                                                                    Urbo kalnas, 2013 m. liepa-rugpjūtis